Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mama namuose nepaprastai nusiminusi. Neužtenka anglių vakarienei, vanduo nebeverda, ji sako, kad kraustosi iš galvos dėl nerimo. Turime vėl eiti į Prieplaukos kelią paieškoti, ar ten nesimėto durpių ar anglių, iškritusių iš vežimų. Tokią šventinę dieną tikriausiai ką nors rasime. Net labiausiai nuskurdęs vargšas per Kalėdas neis rinkti anglių nuo kelio. Nėra prasmės prašyti tėčio, nes jis niekada nepuls taip žemai, net jei pririnktų anglių, neneštųjų gatvėmis. Tokios jo nuostatos. Mama negali eiti, nes jai skauda nugarą.

Ji sako: „Turėsi eiti tu, Frenki, pasiimk Malachį“.

Iki Prieplaukos kelio toli, bet mums nerūpi, nes pilvus prisikimšome dešros, duonos, be to, nelyja. Pasiimame brezentinį maišą, kurį mama pasiskolino iš kaimynės ponios Hanon. Mama teisi, Prieplaukos kelyje tuščia. Visi vargšai namuose valgo kiaulės galvas, o gal žąsis, tad kelias priklauso mums. Randame anglių ir durpių gabalėlių, įstrigusių kelio plyšiuose ar anglių sandėlių sienose. Randame popieriaus ir kartono atplaišų, jie pravers įkuriant ugnį. Klydinėjame aplinkui mėgindami pripildyti maišą, staiga pasirodo Pa Kytingas. Tikriausiai Kalėdoms jis nusiprausė, nes nebėra toks juodas kaip tada, kai mirė Judžinas. Jis klausia, ką čia darome su šituo maišu, o kai Malachis paaiškina, jis šūkteli: „Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai! Per Kalėdas negalite užkurti ugnies kiaulės galvai. Tai baisi negarbė“.

Jis vedasi mus į Pietinę aludę, kuri turėtų būti uždaryta, bet jis yra nuolatinis klientas. Pro užpakalines duris įeina vyrai, ieškantys bokalo atšvęsti kūdikėlio Jėzaus, gulinčio viršuje prakartėlėje, gimtadienį. Dėdė užsisako alaus, mums nuperka limonado ir klausia šeimininko, ar nebūtų įmanoma gauti keletą gabalų anglių. Šis sako, kad pilsto gėrimus jau dvidešimt septynerius metus, bet niekas niekada nėra prašęs jo anglių. Pa aiškina, kad tai būtų paslauga, o šeimininkas atsako, kad nuskristų ir parneštų net mėnulį, jeigu Pa paprašytų. Jis vedasi mus į anglių sandėliuką po laiptais ir leidžia imti tiek, kiek galėsime panešti. Tai tikros anglys, ne gabaliukai iš Prieplaukos kelio, jei nepanešime, galėsime vilkti žeme.

Kol iš Pietinės aludės pareiname į Kareivinių kalvą, ilgai užtrunkame, nes mūsų maišas skylėtas. Aš velku maišą, o Malachis renka iškritusius gabalus ir deda juos atgal. Pradeda lyti, mes negalime palaukti tarpdury, kol lietus liausis, nes nešamės anglių maišą, kuris palieka juodą pėdsaką ant šaligatvio. Malachis išsijuodina rinkdamas gabalus, stumdamas juos į krepšį ir šluostydamasis veidą šlapiomis juodomis rankomis. Sakau jam, kad jis negras, jis sako man tą patį, o moteris parduotuvėje liepia mums trauktis nuo durų, dabar Kalėdos ir ji nenorinti matyti Afrikos.

Turime vilkti maišą toliau, kitaip niekada ir nesuvalgysime Kalėdų vakarienės. Kaži kiek užtruks, kol įkursime ugnį, dar valandų valandos, kol sėsime prie stalo, nes vanduo turi jau virti, kai mama įdės kopūsto galvą ir bulvių, kad palaikytų kiaulei draugiją puode. Mes tempiame krepšį O’Konelio alėja, pro langus matome žmones, susėdusius aplink išpuoštus ir ryškiai apšviestus stalus. Viename name atsiveria langas, vaikai rodo į mus pirštais, juokiasi ir šaukia: „Pažiūrėkite į zulusus. Kur jūsų ietys?“

Malachis prieš juos išsiviepia ir nori sviesti anglių gabalą, bet sakau jam, kad jei jis mėtys anglis, mažiau liks kiaulei ir niekada negausime vakarienės.

Apačioje mūsų name vėl tyvuliuoja ežeras lietaus, žliaugiančio pro durų apačią, bet tai nesvarbu, mes vis viena permirkę ir galime bristi per vandenį. Nusileidžia tėtis ir užtempia maišą viršun į Italiją. Jis sako, kad esame šaunuoliai, nes gavome tiek daug anglių, tikriausiai Prieplaukos kelias buvo jom užpiltas. Kai mama mus pamato, pradeda juoktis, paskui pravirksta. Ji juokiasi, nes mes tokie juodi, ir verkia, nes mes kiaurai peršlapę. Ji liepia nusirengti visus drabužius, nuplauna anglėtas mūsų rankas ir veidus. Paaiškina tėčiui, kad kiaulės galva gali dar palaukti, o mes turime išgerti stiklainį karštos arbatos.

Lauke lyja, mūsų virtuvėje apačioje telkšo ežeras, bet mes viršuje, Italijoje, ugnis vėl liepsnoja, o kambaryje taip sausa ir šilta, kad išgėrę arbatos užsnūstame lovoje ir miegame tol, kol tėtis praneša, kad vakarienė paruošta. Mūsų drabužiai vis dar šlapi, tad Malachis sėdasi prie stalo ant lagamino suvyniotas į mamos raudoną amerikietišką lietpaltį, o aš apsigaubiu senu paltu, kurį paliko mamos tėvas, išvykdamas į Australiją.

Kambaryje skaniai kvepia kopūstais, bulvėmis ir kiaulės mėsa, bet kai tėtis iškelia galvą iš puodo ant lėkštės, Malachis aimanuoja: „Oi, vargšė kiaulė. Nenoriu valgyti vargšės kiaulės“.

Mama subara: „Jei būtum alkanas, valgytum. Dabar nekalbėk nesąmonių ir vakarieniauk“.

Tėtis įsiterpia: „Palūkėk“. Jis atpjauna griežinėlius nuo kiaulės žandų, įdeda į mūsų lėkštes ir užpila garstyčiomis. Paima lėkštę su kiaulės galva ir nukelia ją po stalu ant grindų. „Dabar, — sako jis Malachiui, — tai kumpis“. Ir Malachis valgo, jam nebesvarbu, iš kur atsirado tas kumpis, tai nebe kiaulės galva. Kopūstas minkštas ir karštas, šalia gausu bulvių su sviestu ir druska. Mama mums nulupa bulves, o tėtis valgo su visomis lupenomis. Jis sako, kad visos naudingos medžiagos yra odelėje, mama pašiepia, girdi, visa laimė, jog jis nevalgo kiaušinių, nes kramsnotų juos su visais lukštais.

Jis sako, kad taip ir darytų, gaila, kad airiai kasdien išmeta milijonus bulvių lupenų, štai kodėl tūkstančiai miršta nuo džiovos, o kiaušinio lukšte tikrai yra naudingų medžiagų, be to, švaistymas yra aštuntoji mirtina nuodėmė. Jei būtų jo valia... Bet mama susiraukia: „Kam rūpi ta tavo valia. Valgyk vakarienę“.

Tėtis suvalgo pusę bulvės su lupena ir kitą pusę įdeda atgal į puodą. Suvalgo gabalėlį kiaulės pažandės su kopūsto lapu, o visa kita palieka lėkštėje Malachiui ir man. Jis užpila dar arbatos, geriame ją su duona ir uogiene, kad niekas negalėtų prikišti, jog per Kalėdas negavome saldumynų.

Lauke tamsu, vis dar lyja, krosnyje rusena anglys, prie krosnies sėdi mama su tėčiu ir rūko cigaretes. Nėra ką veikti, kai tavo drabužiai šlapi, mes grįžtame į lovą, čia jauku, o tėvas gali papasakoti istoriją, kaip Kuchulinas tapo kataliku. Užmiegi ir sapnuoji, kad kiaulė stovi Redemptorių bažnyčios prakartėlėje ir verkia, nes ji, kaip kūdikėlis Jėzus, kaip Kuchulinas, turi užaugti ir mirti.

Angelas, atnešęs Margaretą ir dvynukus, vėl apsilanko ir atneša mums dar vieną brolį, Maiklą. Tėtis sako, kad jis rado Maiklą ant septintojo laiptelio į Italiją. „Jei prašai naujo vaikučio, turi laukti Septintojo laiptelio angelo“.

Malachis teiraujasi, kaip galima gauti naują brolį iš Septintojo laiptelio angelo, jei namuose nėra laiptų, o tėtis atsako, kad per daug klausimų ir yra kamavimas.

Kamavimas. Klausiu, ką reiškia kamuoti, bet tėtis nesileidžia į kalbas. „Ak, vaike, pats pasaulis yra kamavimas ir visa, kas jame dedasi“. Jis užsimaukšlina kepurę ir eina į Bedfordo ligoninę aplankyti mamos su Maiklu. Ji ligoninėje, nes jai skauda nugarą, o kūdikis su ja tam, kad nekiltų jokių abejonių dėl jo sveikatos, juk jis buvo paliktas ant septintojo laiptelio. Nesuprantu to, esu įsitikinęs, kad angelai niekada nepaliktų sergančio kūdikio ant septintojo laiptelio. Neverta klausti tėčio ir mamos, nes jie atšauna: „Daraisi netikęs kaip ir tavo brolis, kai uždavinėji klausimus. Eik žaisti“.

Žinau, kad suaugusieji nemėgsta vaikų klausimų. Patys gali klausti bet ko. Kaip mokykla? Ar buvai geras berniukas? Ar sukalbėjai maldą? Bet jei paklausčiau jų pačių, ar jie pasimeldė, galėčiau sulaukti antausio.