Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Iš tiesų? — klausia mama. — O kurgi gausime anglių, durpių ar malkų, kad galėtume virinti vandenį?“

Tėtis nutyla. Jis pabaigia arbatą ir ieško vinies, kad galėtų pakabinti vienintelį mūsų paveikslą. Jame pavaizduotas vyras pailgu veidu. Jis su geltona kepuraite, apsivilkęs juodą mantiją su kryžiumi ant krūtinės. Tėtis sako, kad tai popiežius Leonas XIII, geras darbininkų draugas. Jis atsivežė šį paveikslą iš Amerikos, rado jį išmestą žmogaus, neturinčio laiko darbininkams. Mama sako, kad tėtis tauškia velniškas nesąmones, o jis primena, kad ji neturėtų sakyti „velniškas“ prie vaikų. Tėtis randa vinį, bet svarsto, kaip galėtųjų įkalti be plaktuko. Mama siūlo pasiskolinti plaktuką iš kaimynų, bet jis atkerta, kad negalįs vaikštinėti ir skolintis daiktų iš nepažįstamų žmonių. Jis priglaudžia paveikslą prie sienos ir vožia per vinį uogienės stiklainio dugnu. Stiklainis sudūžta ir įpjauna jam ranką, kraujo lašas nuvarva ant popiežiaus galvos. Tėtis apsivynioja ranką skuduru indams šluostyti ir ragina mamą: „Greičiau, greičiau, nušluostyk kraują nuo popiežiaus, kol jis nepridžiūvo“. Mama pabando nušluostyti kraują rankove, bet rankovė vilnonė, kraujo dėmė tik plečiasi, kol išterlina visą popiežiaus veidą. Tėtis atsidūsta: „Viešpatie aukštybėse, Andžela, tu visiškai sugadinai popiežių“. Mama atkerta: „Oje, liaukis inkštęs, kurią dieną paimsime dažų ir pataisysime jo veidą“. Tėtis neatlyžta: „Jis vienintelis popiežius, kuris buvo darbininkų draugas, ką gi mes pasakysime, jei kas nors ateis iš Vincento Pauliečio draugijos ir pamatys jį visą apipiltą krauju?“ Mama atsako: „Nežinau. Tai tavo kraujas, liūdna, kai vyras negali įkalti net paprasčiausios vinies. Tai tik parodo, koks esi beviltiškas. Geriau eitum kasti griovių, šiaip ar taip, man tai nerūpi. Man skauda nugarą, einu gulti“.

„Ak, ką gi man daryti?“ — klausia tėtis.

„Nuimk popiežių ir paslėpk jį anglių sandėliuke po laiptais, ten jo niekas nepamatys ir nesupurvins“.

„Negaliu, — sako tėtis. — Tai atneštų nelaimę. Anglių sandėliukas — ne vieta popiežiui. Kai popiežius bus aukščiau, mums seksis geriau“.

„Elkis kaip tinkamas“, — atsidūsta mama.

„Taip ir padarysiu“, — nusprendžia tėtis.

Tai mūsų pirmosios Kalėdos Limerike, gatvelėje pasirodo mergaitės, jos šokinėja per šokykles ir dainuoja:

Kalėdos čia pat

Su žąsimi riebia,

Seneliui skrybėlėn

Pensą įmesk.

Jei penso neturi,

Ir puspensio užteks,

Jei neturi nė tiek —

Na ir padėkdie...

Berniukai erzina mergaites ir šūkauja:

Tegu tavo motina apvaro

Klozeto kraštą!

Mama sako, kad norėtų skanios Kalėdų vakarienės, bet ką gi darysi, kai darbo birža po Oliverio ir Judžino mirties sumažino pašalpą iki šešiolikos šilingų? Šešis šilingus sumoki už nuomą, lieka dešimt, o kokia iš jų nauda keturiems žmonėms?

Tėtis neranda jokio darbo. Šiokiadieniais jis keliasi anksti, užkuria ugnį, verda vandenį arbatai ir skutimuisi. Apsivelka marškinius, prisisega apykaklę, pasiriša kaklaraištį. Vyras be apykaklės ir kaklaraiščio negerbia savęs. Niekada nežinai, gal raštininkas biržoje pasakys, kad Renko miltų malūnuose, o gal Limeriko cemento bendrovėje yra darbo, ir net jei tai juodadarbio vieta, ką jie pagalvos, jei pasirodysi be apykaklės ir kaklaraiščio?

Viršininkai ir brigadininkai visada jį sutinka pagarbiai ir tvirtina esą pasiruošę jį pasamdyti, bet kai tik tėtis praveria burną ir jie išgirsta Šiaurės Airijos akcentą, jie vietoj jo pasamdo limerikietį. Taip jis pasakoja mamai prie ugnies. Kai ji paklausia: „Kodėl niekada neapsirengi kaip tikras darbininkas?“, tėtis atsako, kad niekada nenusileis nė per nago juodymą, niekada neišsiduos, o kai ji klausia: „Kodėl nebandai kalbėti kaip limerikietis?“, atsako, kad dar nėra puolęs taip žemai ir kad labiau už viską sielvartauja dėl to, kad jo sūnus jau kamuoja Limeriko tarsena. Mama sako: „Apgailestauju dėl tavo rūpesčių, tikiuosi, kad tau daugiau dėl nieko neteks jaudintis“. Tėtis sako, kad vieną dieną, su Dievo pagalba, mes išsikapstysime iš Limeriko ir pabėgsime nuo žudančio Šanono.

Klausiu tėčio, ką reiškia kamuoti, jis paaiškina: „Tai tarsi liga, sūnau, tai, ko nereikėtų daryti“.

Kai tėtis neieško darbo, jis nukeliauja toli toli, mylių mylias į šalies gilumą. Jis teiraujasi ūkininkų, ar jiems nereikia kokios pagalbos, pasakoja, kad jis augo ūkyje ir gali dirbti visokius darbus. Jei kas nors pasamdo, jis tučtuojau puola į darbą, su kepure, apykakle ir kaklaraiščiu. Jis dirba taip sunkiai ir taip ilgai, kad ūkininkai liepia liautis. Jie stebisi, kaip žmogus gali vargti visą karštą dieną, nė nepagalvodamas apie maistą ar gėrimą. Tėtis šypsosi. Jis niekada namo neparneša ūkyje uždirbtų pinigų. Šie pinigai yra kitokie nei bedarbio pašalpa, kuri turi būti parnešta namo. Jis nešasi ūkio pinigus į aludę ir juos prageria. Jei jis negrįžta namo iki šeštą valandą skambinant „Viešpaties angelą“, mama žino, kad jis tądien turėjo darbo. Ji tikisi, kad gal tėtis prisimins šeimą ir nors kartą neužsuks į aludę, bet taip niekada nenutinka. Ji tikisi, kad gal jis ko nors parneš iš ūkio, bulvių, kopūstų, ropių ar morkų, bet jis niekada nieko neparneša, nes dar nėra taip žemai puolęs, kad ko nors prašytų iš ūkininko. Mama sako, kad jai nieko nenutinka, kai ji prašo išmaldos Šv. Vincento Pauliečio draugijoje ir kaulija talonų maistui, o jis negali į kišenę įsimesti kelių bulvikių. Tėtis aiškina, kad vyrams viskas kitaip. Reikia likti išdidžiam. Segėk apykaklę, ryšėk kaklaraištį, rūpinkis dėl išvaizdos ir niekada nieko neprašyk. Mama sako: „Tikiuosi, tau taip gerai“.

Kai ūkyje uždirbti pinigai baigiasi, jis parsvirduliuoja namo dainuodamas ir verkdamas dėl Airijos ir mirusių savo vaikų, labiau dėl Airijos. Jei jis dainuoja apie Rodį Makorlį, tai reiškia, kad užteko tik bokalui ar dviem. Jei apie Keviną Barį, tai reiškia, kad jam diena buvo gera, kad dabar jis įgrius visiškai girtas, kad krapštys mus iš lovų, išrikiuos ir privers pasižadėti numirti už Airiją, paskui mama lieps palikti mus ramybėje, jei ne, pagrasins jį aptrankyti žarstekliu.

„Nepadarytum to, Andžela“.

„Padaryčiau dar ne tiek. Nebetaukšk nesąmonių ir eik į lovą“.

„Lova, lova, lova. Kokia prasmė eiti į lovą? Jei atsigulsiu, turėsiu vėl keltis, negaliu miegoti ten, kur mus nuodija rūkais ir migla“.

Jis gulasi, trenkia į sieną kumščiu, padainuoja slogią dainą ir užmiega. Pabunda sulig pirmuoju spinduliu, nes niekas neturi miegoti išaušus. Jis pažadina Malachį ir mane, mes pavargę, nes naktį ištvėrėme jo kalbas ir dainas. Mes skundžiamės, sakome, kad blogai jaučiamės ir norime pailsėti, bet jis nutraukia nuo mūsų paltus ir priverčia išlipti ant grindų. Gruodis, šalta, matome, kaip iš mūsų burnų kvėpuojant virsta garai. Nusišlapiname į kibirą prie miegamojo durų ir bėgame žemyn pasišildyti prie tėčio jau užkurtos krosnies. Veidus ir rankas prausiamės dubenyje, kuris stovi po vandens čiaupu prie durų. Vamzdis, vedantis į čiaupą, prie sienos pritvirtintas špagatu, apsuktu aplink vinį. Aplink čiaupą viskas drėgna — grindys, siena, kėdė, ant kurios stovi dubuo. Vanduo iš čiaupo ledinis, mūsų pirštai sustingsta. Tėtis sako, kad tai tik į gera, kad taip virsime tikrais vyrais. Jis pilasi ledinį vandenį ant veido, sprando, krūtinės tarsi rodydamas, kad nieko čia baisaus. Mes tiesiame rankas link ugnies bandydami sušilti, bet negalime čia užsibūti, nes turime išgerti arbatos, suvalgyti duonos ir eiti į mokyklą. Tėtis mus moko padėkos maldos prieš valgį, padėkos maldos po valgio, liepia mums būti geriems berniukams mokykloje, nes Dievas mato kiekvieną judesį, jei būsime nepaklusnūs, keliausime tiesiai į pragarą, o ten niekada nebeteks jaudintis dėl šalčio.