Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis padeda mudviem išsitrinkti galvas ir nusimazgoti kojas, kad būtume švarūs per Judžino laidotuves. Turime būti tylūs, net kai jis skaudžiai valo mums ausis rankšluosčio, atsivežto iš Amerikos, kampu. Turime būti tylūs, nes čia užsimerkęs guli Judžinas, o mes nenorime, kad jis pabustų ir dairytųsi pro langą Oliverio.

Ateina senelė ir liepia mamai keltis. „Yra mirusių vaikų, — sako ji, — bet yra ir gyvų, jiems reikia motinos“. Ji atneša mamai gurkšnį arbatos užgerti vaistams, kurie malšina skausmą. Tėtis sako mamai, kad šiandien ketvirtadienis, jis turįs eiti į biržą bedarbio pašalpos, o paskui pas karstadirbį laidotuvių vežimo ir karsto. Senelė liepia pasiimti ir mane, bet jis tvirtina, kad bus geriau, jei liksiu su Malachiu ir melsiuosi už mažąjį broliuką, kuris guli lovoje negyvas. Senelė įtūžta: „Bandai mane apmulkinti? Melstis už vaikutį, kuriam tik dveji ir kuris jau žaidžia su broliuku danguje? Tu vesiesi sūnų, jis primins tau, kad ši diena netinkama aludėms“. Senelė įbeda akis į tėtį, tėtis žiūri į ją ir dedasi kepurę.

Darbo biržoje atsistojame į eilės galą, bet iš už langelio pasirodo vyriškis ir sako tėčiui, kad užjaučia jį dėl visų nelaimių ir kad šią liūdną dieną jis turėtų pirmas gauti pašalpą. Vyrai kilsteri kepures, sako užjaučią dėl nelaimių, priėję tapšnoja man galvą ir bruka man pensus, dvidešimt keturių pensų monetas, du šilingus. Tėtis sako, kad esu turtingas ir galėčiau nusipirkti saldainių, kol jis minutėlei užeisiąs į vieną viečiukę. Žinau, kad ta viečiukė yra aludė, žinau, kad jis nori gauti pintą juodo gėralo, bet nieko nesakau, nes noriu užsukti į parduotuvę, esančią kaimynystėje — gabaliuko iriso. Kramtau irisą, kol jis ištirpsta, burnoje lieka lipnu ir saldu. Tėtis vis dar aludėje, svarstau, ar vertėtų nusipirkti dar gabalėlį iriso, kol jis sėdi ten su pinta alaus. Jau beveik tiesiu pinigus pardavėjai, kai man per ranką pliaukšteli įpykusi teta Agė. „Štai ką tu veiki, — sušunka ji, — per savo broliuko laidotuves! Ryji saldainius? O kur tavo tėvas?“

„Jis, jis... aludėje“.

„Aišku, jis aludėje. Tu čia kemši saldainius, o jis girtuokliauja tą dieną, kai tavo vargšas broliukas keliaus į kapines“. Ji sako pardavėjai: „Toks pat kaip tėvas, tas pats keistas būdas, tie patys seni šiaurietiški plepalai“.

Teta Agė liepia man eiti į aludę ir atitraukti tėvą nuo bokalo, kad jis surastų karstą ir vežimą. Ji nekels kojos į tą smuklę, nes girtavimas — šios vargšės Dievo pamirštos šalies prakeiksmas.

Tėtis sėdi aludės gale su kitu vyru. Šio veidas purvinas, iš nosies styro šeriai. Jie nesikalba, žiūri tiesiai priešais save, jų juodo alaus bokalai pastatyti ant balto karstelio, gulinčio ant suolo tarp jų. Žinau, kad tai Judžino karstas, nes tokį turėjo ir Oliveris, man norisi verkti, kai pamatau ant jo stovinčius juodus bokalus. Gailiuosi, kad valgiau tą irisą, kad negaliu išsitraukti jo iš pilvo ir atiduoti tai moteriai parduotuvėje, nes negerai čiulpti irisus, kai Judžinas negyvas guli lovoje, o mane baugina du juodi bokalai ant jo balto karsto. Vyras šalia tėčio sako: „Ne, pone, nebegalima palikti vaiko karsto vežime. Kartą taip pasielgiau, užėjau bokalo, ir man pavogė tą karstelį iš prakeikto vežimo. Ar galite tuo patikėti? Dėkui Dievui, jis buvo tuščias, bet vis dėlto. Baisiais laikais gyvename, baisiais“. Jis pakelia savo bokalą, sriūbteli, kai stato bokalą atgal, karstas dusliai ataidi. Tėtis man linkteli: „Eisim po minutėlės, sūnau“, bet kai jis, nugėręs didelį gurkšnį, pastato bokalą ant karsto, aš nustumiu alų.

„Tai Judžino karstas. Pasakysiu mamai, kad statei bokalą ant Judžino karsto“.

„Nagi, sūnau. Nagi, sūnau“.

„Tėti, tai Judžino karstas“.

Tas vyras klausia: „Ar išgersime dar po bokalą, pone?“

Tėtis liepia: „Palauk lauke dar keletą minučių, Frensi“.

„Ne“.

„Nebūk blogas berniukas“.

„Ne“.

Anas vyras išrėžia: „Jėzau, jei čia būtų mano sūnus, spirčiau jam į sėdynę taip, kad jis nuskristų iki Kerio grafystės. Jis neturi jokios teisės taip kalbėti su tėvu šią liūdną dieną. Jei vyras negali per laidotuves išgerti bokalo, tai išvis kam gyventi, kam?“

Tėtis sako: „Gerai. Eime“.

Jie užbaigia bokalus, rankovėmis nušluosto šlapias rudas dėmes nuo karsto. Tas vyras užlipa ant furgono pasostės, tėtis ir aš sėdame į vidų. Tėtis laiko karstą ant rankų ir spaudžia jį prie krūtinės. Namie mūsų kambaryje pilna suaugusiųjų: mama, senelė, teta Agė, jos vyras Pa Kytingas, dėdės Patas Šyhenas ir Tomas Šyhenas, jis vyriausias mamos brolis, jis nė nesiartina prie mūsų, nes nekenčia žmonių iš Šiaurės Airijos. Dėdė Tomas atsivedė žmoną Džeinę. Ji iš Golvėjaus, žmonės kalba, kad ji atrodo kaip ispanė, todėl nė vienas šeimos narys su ja nesišneka.

Vežikas paima karstą iš tėčio, kai įneša į kambarį, mama suaimanuoja: „O, ne, o, Dieve, ne“. Vežikas sako senelei, kad netrukus grįš ir nuveš mus į kapines. Senelė perspėja, kad girtas jis geriau tenegrįžta į šiuos namus, nes šis vaikas, keliausiantis į kapines, smarkiai kentėjo ir nusipelnė šiek tiek pagarbos, ji nesusidės su vežiku, kuris girtas gali nukristi nuo aukštos pasostės.

Vyras atsako: „Ponia, šimtus vaikų vežiau į kapines ir dar nesu nukritęs nuo pasostės, ar ji būtų aukšta, ar žema“.

Vyrai vėl geria porterį iš butelių, moterys siurbčioja cheresą iš stiklainių. Dėdė Patas Šyhenas kartoja: „Čia mano porteris, čia mano porteris“. Senelė jį ramina:

„Viskas gerai, Patai. Niekas nepaims tavo porterio“. Tada jis sako norįs sudainuoti „Kelią į Rašyną“, bet Pa Kytingas sudraudžia: „Ne, Patai, negalima dainuoti per laidotuves. Tik išvakarėse“. Bet dėdė Patas nenurimsta: „Čia mano porteris, ir aš noriu dainuoti „Kelią į Rašyną“. Visi supranta, kad jis taip kalba, nes buvo numestas ant galvos. Jis pradeda dainuoti savo dainą, bet nutyla, kai senelė nukelia karsto dangtį, o mama ima kūkčioti: „O, Jėzau, o, Jėzau, ar tai kada nors baigsis? Ar man liks bent vienas vaikas?“

Mama sėdasi ant kėdės prie lovos galvūgalio. Ji glosto Judžinui plaukus, veidą ir rankas. Ji kalba jam, kad iš visų vaikų pasaulyje jis buvęs mieliausias, švelniausias ir mylimiausias. Ji sako, kad baisu jį prarasti, bet juk jis dabar danguje su broliu ir seseria, o ir mums lengviau, kai žinome, kad Oliveris nebeliūdi dėl savo dvynio brolio. Ji nuleidžia galvą prie Judžino ir verkia taip graudžiai, kad visos moterys kambaryje pravirksta su ja. Ji vis rauda, bet Pa Kytingas paragina eiti, kol nesutemo, sutemus negalima būti kapinėse.

Senelė šnibžda tetai Agei: „Kas paguldys vaiką į karstą?“

O teta Agė jai į ausį: „Tik ne aš. Tai motinos pareiga“.

Dėdė Patas jas nugirsta. „Aš paguldysiu berniuką į karstą“, — sako. Jis nušlubuoja prie lovos ir apkabina mamą per pečius. Ji žvelgia į jį, jos veidas šlaputėlis. Dėdė Patas pakartoja: „Aš paguldysiu vaiką į karstą, Andžela“.

„O, Patai, — atsiliepia ji. — Patai“.

„Galiu tai padaryti, — užtikrina jis. — Juk jis tik mažas vaikiukas, o aš niekada gyvenime nesu pakėlęs vaikiuko. Niekada nelaikiau glėbyje vaikiuko. Aš neišmesiu jo, Andžela, neišmesiu. Prisiekiu Dievu, neišmesiu“.

„Žinau, kad neišmesi, Patai, žinau“.

„Pakelsiu jį ir nedainuosiu „Kelio į Rašyną“.

„Žinau, kad nedainuosi“, — atsako mama.

Patas nutraukia antklodę, kuria mama buvo užklojusi Judžiną, kad jis nesušaltų. Jo kojos baltos ir permatomos, išraizgytos smulkiomis mėlynomis venomis. Patas pasilenkia, pakelia Judžiną ir priglaudžia jį prie krūtinės. Jis bučiuoja jam į kaktą, tada visi kambaryje bučiuoja Judžiną. Jis paguldo Judžiną į karstą ir atsitraukia. Visi susirenkame aplink ir paskutinį kartą žiūrime į Judžiną.