Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis pakelia mane ir taip suspaudžia, kad suklinku. Pravirksta Malachis, verkia motina, verkia, tėtis, aš irgi verkiu, bet Judžinas lieka ramus. Tėtis sušnarpščia: „Atšvęskime. Eime, Frensi“.

Jis sako motinai, kad netrukus grįšime, bet ji sėdi lovoje su Malachiu ir Judžinu ant kelių ir nepakelia galvos. Tėtis neša mane Limeriko gatvėmis, mes einame nuo parduotuvės prie parduotuvės, prašome maisto ar ko nors, ką jie galėtų duoti šeimai, kuriai per vienerius metus mirė du vaikai, vienas Amerikoje, vienas Limerike, ir gali numirti kiti trys, jei negaus pavalgyti ir atsigerti. Dauguma parduotuvių savininkų purto galvas. Suprantame jūsų bėdas, bet eikite į Šv. Vincento Pauliečio draugiją ar prašykite valstybės paramos.

Tėtis kalba, kad džiaugiasi regėdamas Kristaus dvasią, atgijusią Limerike, o jie atsako visai nepageidaują, kad toks kaip jis su šiaurietiška tarsena jiems pasakotų apie Kristų ir kad turėtų būti gėda tampytis su savimi vaiką kaip elgetai, kaip kokiam čigonui ar sendaikčių pirkliui.

Keletas parduotuvių šeimininkų duoda duonos, bulvių, konservuotų pupelių, ir tėtis sako eisiąs namo, kur berniukai galės šio to užkąsti, bet mes sutinkame dėdę Pa Kytingą, šis sako tėčiui labai užjaučiąs jį dėl visų nelaimių, gal tėtis norėtų išgerti bokalą alaus aludėje šalimais?

Aludėje sėdi vyrai, priešais pasistatę didelius stiklus, pilnus juodo gėralo. Dėdė Pa Kytingas ir tėtis irgi gauna to juodo skysčio. Jie atsargiai pakelia bokalus ir lėtai geria. Jų lūpos apkimba baltomis putomis, jie laižo jas tyliai dūsaudami. Dėdė Pa nuperka man butelį limonado, tėtis pasiūlo duonos kampą, ir aš nebesijaučiu alkanas. Vis dėlto svarstau, ar dar ilgai čia sėdėsime, juk Malachis ir Judžinas alksta namuose, daugybė laiko prabėgo po košės, kurios Judžinas netgi nevalgė.

Tėtis ir dėdė Pa išgeria savo juodą gėrimą ir užsisako dar. Dėdė Pa kalba: „Frenki, tai bokalas alaus. Tai gyvenimo atrama. Tai geriausias daiktas žindančioms motinoms ir tiems, kurie jau seniai nujunkyti“.

Jis juokiasi, tėtis šypsosi, aš irgi juokiuosi, nes manau, kad taip reikia elgtis, kai dėdė Pa ką nors pasako. Kai kitiems vyrams pasakoja apie Oliverio mirtį, dėdė Pa nebesijuokia. Vyrai nukelia kepures prieš tėtį. „Užjaučiame dėl jūsų nelaimių, pone, tikriausiai norėtumėte bokalo alaus“.

Tėtis sako „taip“ bokalams alaus, netrukus jis dainuoja apie Rodį Makorlį ir Keviną Barį, dainą po dainos, kurių anksčiau nesu girdėjęs, verkia dėl savo mažytės mergytės, Margaretos, kuri mirė Amerikoje, ir mažojo berniuko Oliverio, mirusio Miesto ligoninėje. Mane gąsdina tai, kaip jis šaukia, verkia ir dainuoja, trokštu būti namie su trimis, ne, su dviem, broliais ir motina.

Vyras už baro sako tėčiui: „Manau, pone, kad jums jau užteks. Apgailestauju dėl jūsų nelaimių, bet turite nuvesti vaiką pas motiną, kuriai tikriausiai širdis plyšta prie ugnies“.

Tėtis prašo: „Vieną, dar vieną bokalą, tik vieną, a?“ Barmenas atsisako įpilti. Tėtis grūmoja kumščiu: „Esu šį tą padaręs dėl Airijos“, o kai barmenas prieina ir bando suimti jo ranką, tėtis jį stumia šalin.

Dėdė Pa neiškenčia: „Nagi jau, Malachi, liaukis kvailioti. Turi grįžti namo pas Andželą. Rytoj laidotuvės, be to, tavęs laukia mieli vaikučiai“.

Bet tėtis grumiasi, kol keletas vyrų išstumia jį į tamsą. Dėdė Pa užkliūva už krepšio su maistu. „Eime, — kviečia jis. — Grįžkime pas tave“.

Tėtis nori eiti į kitą vietelę bokalo, bet dėdė Pa primena nebeturįs pinigų. Tėtis sako visiems papasakosiąs apie savo sielvartą, ir bokalų atsiras. Dėdė Pa kalba, kad taip elgtis gėda, ir tėtis verkia ant jo peties. „Tu geras draugas“, — taria jis dėdei Pa. Jis rauda toliau, o dėdė Pa tapšnoja jam per nugarą. „Tai baisu, baisu, — kartoja dėdė Pa, — bet vėliau atsigausi“.

Tėtis atsitiesia ir pažiūri į jį. „Niekada, — sako jis. — Niekada“.

Kitą dieną važiavome į ligoninę arklio traukiamu vežimu. Oliverį paguldė į baltą dėžę, kuri gulėjo vežime, nuvežėme jį į kapines. Tą baltą dėžę nuleido į duobę ir užpylė žemėmis. Motina ir teta Agė verkė, senelė atrodė pikta, tėtis, dėdė Pa Kytingas ir dėdė Patas Šyhenas buvo liūdni, bet neverkė, aš pamaniau, kad, kai esi vyras, gali verkti tik tada, kai turi juodo gėralo — bokalą alaus.

Man nepatiko kuosos, tupiančios ant medžių ir antkapių, nenorėjau palikti Oliverio su jomis. Mečiau akmenį į kuosą, kuri sukinėjosi virš Oliverio kapo. Tėtis subarė, kad negalima mėtyti akmenų į kuosas, gal tai kieno nors siela. Nežinojau, kas yra siela, bet neklausiau jo, nes man tai nerūpėjo. Oliveris buvo miręs, o aš nekenčiau kuosų. Vieną dieną, jau vyras, grįšiu su krepšiu akmenų ir padengsiu kapines negyvomis kuosomis.

Kitą rytą po Oliverio laidotuvių tėtis nuėjo į darbo biržą pasirašyti ir atsiimti savaitinės bedarbio pašalpos, devyniolikos šilingų ir šešių pensų. Jis pasakė, kad bus namie vidurdienį, atneš anglių ir užkurs ugnį, kad Oliveriui pagerbti turėsime lašinių bryzelį, kiaušinių ir arbatos, gal net gausime saldainį ar porą.

Jis negrįžo namo nei vidurdienį, nei po valandos ar dviejų, taigi išsivirėme ir suvalgėme kelias bulves, kurias užvakar gavome iš parduotuvių. Tą gegužės dieną jis negrįžo namo net ir nusileidus saulei. Jis dingo kaip į vandenį, bet galiausiai, jau gerokai po to, kai uždaromos aludės, išgirdome, kaip jis atsvirduliuoja Vėjo malūnų gatve dainuodamas:

Pasaulis budi įtemptai,

Tik miega Vakarai, tik miega Vakarai,

Deja, Erinė rauda pratisai,

Kol kausto Konachtą miegai.

Laisvai čia šypsosi ir ežeras, ir lyguma,

Kariuomenė juos budriai sergsti tarp uolų.

Dainuok „O, leiski žmogui iš besidaužančių bangų

Ir vėjo staugiančio išmokti laisvės!“

Jis klupinėdamas, ramstydamasis sienų, įėjo į kambarį. Jam iš nosies nutįso snarglys, nusivalė jį atgalia ranka. Mėgino kalbėti. „Šie vaikušiai turi būti lovoje. Klausykit manęs. Vaikušiai eina į lovą“.

Mama atsisuko į jį. „Vaikai alkani. Kur pašalpa? Nusipirksime žuvų ir keptų bulvių, kad jie įsidėtų ką į pilvą prieš eidami miegoti“.

Ji pabandė kyštelti rankas į tėčio kišenes, bet jis ją nustūmė. „Pagerbos, — burbtelėjo. — Pagerbos prie vaikušių“.

Mama stengėsi išversti jam kišenes. „Kur pinigai? Vaikai alkani. Tu, pakvaišęs senas valkata, ar vėl viską pragėrei? Kaip kad pasielgei Brukline?“

Tėtis vebleno: „O, vargšė Andžela. Ir vargšė mažylė Margareta, ir vargšas mažasis Oliveris“.

Jis priklibikščiavo prie manęs, apkabino, užuodžiau svaigalų tvaiką, kurį užuosdavau Amerikoje. Mano veidas sušlapo nuo jo ašarų, jo seilių, jo snarglių, buvau alkanas, nežinojau, ką sakyti, kai jis verkia man virš galvos.

Paskui jis mane paleido ir apsikabino Malachį, vis dar murmėdamas apie sesytę, broliuką, šąlančius žemėje, kaip visi turime melstis ir būti geri, kaip turime būti paklusnūs ir daryti tai, ką mums liepia motina. Jis pasakė, kad turime rūpesčių, bet Malachiui ir man laikas pradėti lankyti mokyklą, nes nieko nėra geriau už išsilavinimą, mokslas visada padeda, be to, reikia ruoštis atlikti pareigą Airijai.

Mama sako daugiau nė akimirkos negalinti išbūti šiame kambaryje Vėjo malūnų gatvėje. Ji negali užmigti, nes prisimena Oliverį kambaryje, Oliverį lovoje, Oliverį, žaidžiantį ant grindų, Oliverį, sėdintį tėčiui ant kelių prie ugnies. Ji sako, kad Judžinui nesveika likti šioje vietoje, kad dvynys, praradęs savo brolį, kenčia labiau nei motina. Hatstongo gatvėje nuomojamas kambarys su dviem lovomis, o ne su viena, kurioje miegame šešiese, ne, penkiese. Mes turime gauti tą kambarį, o kad taip įvyktų, antradienį ji eis į darbo biržą, stovės eilėje ir paims pašalpos pinigus išsyk, kai tėtis juos gaus. Tėtis sako, kad taip negalima, ji padarys jam gėdą prieš kitus vyrus. Darbo birža — vieta vyrams, ne moterims, atimančioms pinigus iš panosės. Ji sako: „Tu apgailėtinas. Jei neiššvaistytum pinigų aludėse, man nereikėtų tavęs sekti taip, kaip sekdavau Brukline“.