Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Malachis ir aš žaidžiame su Judžinu. Bandome jį prajuokinti. Nutaisome juokingas grimasas. Ant galvos užsimaukšliname puodus ir neva leidžiame jiems nukristi. Bėgame per kambarį ir apsimetame, kad griūvame. Nusivedame jį į Tautos parką parodyti gražių gėlių, pažaisti su šunimis, pasivartyti žolėje.

Jis žiūri į mažus vaikus šviesiais plaukais, kaip Oliverio. Jis nebekviečia: „Oli“, tik rodo į juos.

Tėtis sako, kad Judžinui pasisekė, nes jis turi tokius brolius kaip mudu su Malachiu, mes padedame jam užsimiršti, netrukus, su Dievo pagalba, jis visiškai nebeprisimins Oliverio.

Vis dėlto jis mirė.

Praėjus šešiems mėnesiams nuo Oliverio mirties atsibudome šlykštų lapkričio rytą, o Judžinas gulėjo atšalęs lovoje šalia mūsų. Daktaras Trojus atėjęs pasakė, kad vaikas mirė nuo plaučių uždegimo, kodėl jis senų seniausiai nebuvo paguldytas į ligoninę? Tėtis atsakė nežinąs, mama irgi, daktaras pridūrė, kad štai kodėl miršta vaikai. Nes niekas nežino. Jis perspėjo, kad jei Malachis ar aš bent truputį sukosėsime ar bent kiek ims perštėti gerklės, išsyk turime būti atvesti pas jį, bet kuriuo dienos ar nakties laiku. Mūsų drabužiai visą laiką turi būti sausi, atrodo, kad mūsų šeimos krūtinės silpnokos. Jis išreiškė mamai užuojautą dėl šitiek bėdų, išrašysiąs jai vaistų, kelioms dienoms palengvinsiančių skausmą. Jo galva, Dievas prašo per daug, po velnių, per daug.

Pas mus atėjo senelė su teta Age. Senelė nuprausė Judžiną, o teta Agė nuėjo į parduotuvę balto apsiaustėlio ir rožinio. Jos aprengė jį ir paguldė ant lovos prie lango, pro kurį jis dairydavosi Oliverio. Sukryžiavo jam rankas ant krūtinės, vieną ant kitos, įspraudė mažą baltą rožinį. Senelė nubraukė plaukus nuo akių bei kaktos ir pasakė: „Kokie puikūs minkšti šilkiniai plaukučiai“. Mama priėjo prie lovos, užklojo antklode Judžino kojas, kad jis nesušaltų. Senelė su teta Age tylomis susižvalgė. Tėtis stovėjo lovūgalyje kumščiais daužydamas šlaunis ir kalbėjo su Judžinu: „Ak, tau pakenkė Šanono upė, nuo jos atslinko drėgmė ir pasiėmė tave su Oliveriu“. Senelė jį nutraukė: „Ar nesiliausi? Nervini visus namiškius“. Ji paėmė daktaro Trojaus receptą ir liepė man bėgti pas vaistininką O’Konorą piliulių, už kurias dėl daktaro Trojaus gerumo nereikės mokėti. Tėtis pasakė eisiąs su manimi, nueisime į Jėzuitų bažnyčią ir pasimelsime už Margaretą, Oliverį ir Judžiną, laimingus rojuje. Vaistininkas davė piliulių, mes sustojome pasimelsti, o kai grįžome į kambarį, senelė įbruko tėčiui pinigų, kad atsineštų keletą butelių stipraus porterio iš aludės. Mama sudejavo: „Ne, ne“. Bet senelė atšovė: „Jis negavo vaistų, malšinančių skausmą, Dieve, padėk mums, o stipraus porterio butelis kiek nuramins jį“. Ji paaiškino tėčiui, kad rytoj jam reikės eiti į laidojimo biurą ir vežimu parsivežti karstą. Ji liepė man eiti kartu ir prižiūrėti, kad tėtis neliktų aludėje iki nakties ir nepragertų visų pinigų. Tėtis pasakė: „Ak, Frenkiui nereikėtų būti aludėse“. Senelė atkirto: „Tai nepasilik ten“. Jis užsismaukė kepurę, mes nuėjome į Pietinę aludę. Prie durų tėtis pasakė, kad dabar galiu eiti namo, kad jis grįšiąs namo po vieno bokalo. Pasakiau: „Ne“. Jis pyktelėjo: „Nebūk toks nepaklusnus. Eik namo pas vargšę motiną“. Pasakiau: „Ne“, jis atsakė, kad esu blogas berniukas, kad Dievui tai nepatiks. Pasakiau, kad neketinu eiti namo be jo, jis atsiduso: „Ak, kur ritasi pasaulis?“ Jis skubiai išgėrė bokalą alaus, ir mes pasukome namo su stipraus porterio buteliais. Kambaryje su mažu buteliuku viskio ir porteriu laukė Pa Kytingas, dėdė Patas Šyhenas sau atsinešė dar du butelius stipraus porterio. Dėdė Patas atsisėdo ant grindų apsikabinęs butelius ir vis kartojo: „Jie mano, jie mano“, bijodamas, kad kas nors juos atims. Žmonės, kurie yra kritę ant galvos, visada bijo, kad kas nors pavogs jų porterį. Senelė nuramino: „Gerai, Patai, pats ir gerk savo porterį. Niekas prie tavęs nelįs“. Ji su teta Age atsisėdo ant lovos prie Judžino. Pa Kytingas sėdėjo virtuvėje prie stalo, gėrė porterį ir visiems siūlė po gurkšnelį viskio. Mama išgėrė piliules ir įsitaisė prie ugnies su Malachiu ant kelių. Ji vis kartojo, kad Malachio plaukai kaip Judžino, o teta Agė atkirtinėjo, kad ne, kol senelė stuktelėjo alkūne jai per krūtinę ir liepė užsičiaupti. Tėtis stovėjo atsirėmęs į sieną, tarp židinio ir lovos su Judžinu, ir gėrė savo porterį. Pa Kytingas pasakojo istorijas, suaugusieji juokėsi, nors ir nenorėjo juoktis, nedera juoktis šalia mirusio vaiko. Jis pasakojo, kad, kai tarnavo anglų armijoje Prancūzijoje, vokiečiai paleido dujas, ir nuo jų jis pasijuto taip blogai, kad jį reikėjo vežti į ligoninę. Keletą dienų jį palaikė ligoninėje, paskui išsiuntė atgal į apkasus. Anglų kareiviai buvo išlydėti namo, bet niekam nerūpėjo airių kareiviai, nei gyvi, nei mirę. Užuot numiręs, Pa užsidirbo nemenką sumelę. Jis išsprendė vieną didžiausių apkasų karo problemų. Apkasuose būdavo taip šlapia ir purvina, kad kareiviai niekaip negalėdavo išsivirti vandens arbatai. Pa tarė sau: „Jėzau, turiu šitiek dujų savo organizme, gaila būtų jas iššvaistyti“. Jis įsikišo į užpakalį pypkę, pridegė degtuką, ir po sekundės čia ruseno puiki liepsnelė, galinti užvirti vandenį bet kuriame puode. Iš aplinkinių apkasų, išgirdę naujienas, sulėkė kareiviai ir pažadėjo jam krūvą pinigų, jei tik jis sutiksiąs jiems išvirti vandens. Dėdė Pa užsidirbo tiek pinigų, kad pasiūlė kyšį generolams, šie atleido jį nuo armijos, ir jis išvyko į Paryžių, kur puikiai leido laiką gurkšnodamas vyną su artistėmis ir manekenėmis. Besismagindamas išleido visus pinigus, o grįžęs į Limeriką rado vienintelį darbą — dujų fabrikuose kasti anglis į krosnis. Jis sakė, kad dabar jo viduriuose yra tiek dujų, kad jis galėtų metus apšviesti mažą miestuką. Teta Agė sušnarpštė ir tarė, kad nedera pasakoti tokių istorijų prie mirusio vaiko, o senelė paprieštaravo, kad jau geriau klausytis istorijų, nei sėdėti ratu ištįsusiais veidais. Dėdė Patas Šyhenas, sėdintis ant grindų su porteriu rankose, pasakė ketinąs padainuoti. Sėkmės, palinkėjo Pa Kytingas, ir dėdė Patas užtraukė „Kelią į Rašyną“. Jis vis kartojo: „Rašynas, Rašynas, violetinis lynas“. Daina buvo beprasmė, nes jo tėvas prieš daugelį metų numetė jį ant galvos, ir kas kartą, kai jis dainuodavo šią dainą, žodžiai skirdavosi. Senelė pagyrė, kad tai graži daina, o Pa Kytingas pareiškė, kad Karužas ją išgirdęs turėtų pasitempti. Tėtis priėjo prie lovos, prie to krašto, kur miegodavo su mama. Jis atsisėdo, padėjo butelį ant grindų, užsidengė veidą rankomis ir apsiverkė. Pakvietė: „Frenkai, Frenkai, ateik čia“, turėjau prieiti, kad jis galėtų mane apkabinti taip, kaip mama laikė apkabinusi Malachį. Senelė tarė: „Dabar numikime prieš rytdienos laidotuves“. Visi suklaupė prie lovos, pasimeldė ir pabučiavo Judžinui į kaktą. Tėtis mane paleido, atsistojo ir linkčiojo išeinantiesiems. Kai visi išėjo, jis kėlė likusius porterio butelius prie lūpų ir tuštino juos. Įkišo pirštą į viskio butelį ir nulaižė. Jis prisuko liepsną žibalinėje lempoje ant stalo ir pasakė, kad mums su Malachiu laikas gulti. Tą naktį miegojome su tėvais, nes Judžinui reikėjo atskiros lovos. Kambaryje buvo tamsu, tik gatvės žibinto spindulys glostė minkštus šilkinius Judžino plaukus.

Tėtis ryte užkuria židinį, išverda arbatos, ant ugnies pakepa duonos. Atneša mamai skrebutį ir arbatos, bet ji tik mosteli ranka ir nusisuka į sieną. Jis liepia Malachiui ir man klauptis prie Judžino ir melstis. Jis sako, kad tokių vaikų kaip mes malda danguje vertinama labiau nei dešimties kardinolų ir keturiasdešimties vyskupų maldos. Tėtis rodo, kaip žegnotis. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen. Jis dejuoja: „Viešpatie, ar Tu to norėjai? Norėjai mano sūnaus Judžino. Pasiėmei jo brolį Oliverį, pasiėmei jo seserį Margaretą. Neturėčiau to klausti, tiesa? Viešpatie aukštybėse, nežinau, kodėl vaikai turi mirti, bet tokia Tavo valia. Liepei upei žudyti, ir Šanonas žudė. Gal pagaliau parodysi bent kiek gailesčio? Ar galėtum palikti mums mūsų vaikus? Tik tiek prašome. Amen“.