Netrukus visi sugriūvame į lovą, jei ten ir yra kokia blusa, man nebesvarbu, nes lovoje mums šešiems šilta, man patinka, kai liepsnų atspindžiai šoka ant sienų ir lubų, kambarys rausvai nušvinta ir vėl aptemsta, nušvinta ir aptemsta, kol galiausiai apsiblausia, nebelieka kontūrų, tik girdisi, kaip Oliveris tyliai knirkia motinos glėbyje.
Ryte tėtis užkuria ugnį, išverda arbatos, paraiko duonos. Jis jau apsirengęs, liepia mamai paskubėti ir vilktis drabužius. Jis sako: „Frensi, tavo mažasis broliukas Oliveris serga, nešime jį į ligoninę. Būk geras berniukas ir pasirūpink broliais. Netrukus grįšime“.
Mama priduria: „Kai išeisime, nepulkite prie cukraus. Mes ne milijonieriai“.
Kai ji pakelia Oliverį ir suvynioja į paltą, lovoje pašoka Judžinas. „Noriu Olio, — prašo jis. — Olis žais“.
„Olis netrukus grįš, — ramina mama, — galėsi su juo žaisti. Dabar žaisk su Malachiu ir Frenku“.
„Olio, Olio, noriu Olio“.
Jis nulydi Oliverį žvilgsniu, kai tėvai išeina, sėdasi ant lovos ir spokso pro langą. Malachis sako: „Džini, Džini, mes turime duonos, turime arbatos. Gal cukraus ant duonos, Džini?“ Judžinas purto galvą ir stumia šalin Malachio siūlomą duoną. Jis šliaužia ten, kur miegojo Oliveris su mama, atsigula ir žiūri pro langą.
Prie durų stovi senelė. „Mačiau, kaip tavo tėvas su motina nuskubėjo Henrio gatve su vaiku ant rankų. Kurgi jie išlėkė?“
„Oliveris serga, — paaiškinu. — Jis nevalgė piene virto svogūno“.
„Ką čia mali?“
„Nevalgė virto svogūno ir susirgo“.
„O kas tave prižiūri?“
„Aš pats“.
„O kas nutiko tam vaikui lovoje? Kuo jis vardu?“
„Tai Judžinas. Jis ilgisi Oliverio. Jie dvyniai“.
„Žinau, kad jie dvyniai. Tas vaikas atrodo išbadėjęs. Ar turite kokios košės?“
„Kas yra košė?“ — klausia Malachis.
„Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai! Kas yra košė! Košė yra košė. Štai kas yra košė. Jūs esate patys kvailiausi jankiai, kokius kada esu mačiusi. Greičiau, renkitės, eisime į kitą gatvės pusę pas jūsų tetą Agę. Ji ten su vyru, Pa Kytingu, ji duos jums košės“.
Ji pakelia Judžiną, suvynioja jį į skarą, einame per gatvę pas tetą Agę. Ji vėl gyvena su dėde Pa, nes jis pasakė, kad ji visai nėra stora karvė.
„Ar turi kokios košės?“ — klausia senelė tetos Agės.
„Košės? Ar privalau šerti koše minią jankių?“
„Tu apgailėtina, — nepasiduoda senelė. — Nenumirsi, jei išvirsi jiems kiek košės“.
„O jie tikriausiai dar užsimanys cukraus ir pieno arba ims laužtis pro duris prašydami kiaušinių, jei neapsižiūrėsiu. Nesuprantu, kodėl turime išpirkti Andželos klaidas“.
„Jėzau, — sako senelė, — gerai, kad ne tau priklausė Betliejaus tvartelis, kitaip Šventajai Šeimai būtų tekę klajoti po pasaulį mirštant badu“.
Senelė prasispraudžia pro tetą Agę, pasodina Judžiną ant kėdės prie ugnies ir verda košę. Iš gretimo kambario įeina vyriškis. Jo plaukai juodi ir garbanoti, oda tamsi, man patinka jo akys, jos skaisčiai mėlynos ir pasiruošusios šypsotis. Tai tetos Agės sutuoktinis, tas, kuris stabtelėjo tąnakt, kai kovojome su blusomis, ir išporino mums viską apie blusas ir gyvates, žmogus, kosintis dėl to, kad prisirijo dujų per karą.
Malachis klausia: „Kodėl tu visas juodas?“, o dėdė Pa Kytingas juokiasi ir taip stipriai užsikosti, kad turi prisidegti cigaretę. „O, mažieji jankiai, — atsidūsta. — Jie visai nesidrovi. Esu juodas, nes dirbu Limeriko dujų fabrike, metu anglis ir koksą į krosnis. Prisirijau dujų Prancūzijoje ir grįžau į Limeriką dirbti dujų fabrike. Kai užaugsi, galėsi juoktis“.
Mudu su Malachiu turime pasitraukti nuo stalo, kad didesni žmonės galėtų prisėsti ir išgerti arbatos. Jie geria arbatą, bet dėdė Pa Kytingas, kuris yra mano dėdė, nes vedė mano tetą Agę, pakelia Judžiną ir pasisodina jį ant kelių. Sako: „Liūdnas mažylis“, vaiposi prieš jį ir leidžia juokingus garsus. Malachis ir aš juokiamės, bet Judžinas tik ištiesia ranką, kad paliestų Pa Kytingo odos juodulius. Kai Pa apsimeta kandąs jam į rankytę, Judžinas nusijuokia, ir visi kambaryje prapliumpa juokais. Malachis prieina prie Judžino, mėgina jį prajuokinti dar labiau, bet Judžinas nusisuka ir paslepia veiduką Pa Kytingo marškiniuose.
„Atrodo, aš jam patinku“, — sako Pa, o teta Agė pastato arbatos puodelį ir ima raudoti: aaa, aaa, aaa, didelės ašaros rieda jos riebiu raudonu veidu.
„O, Jėzau, — pykteli senelė, — ji vėl pradeda. Kas nutiko šįkart?“
Teta Agė bliauna: „Pa sėdi su vaiku ant kelių, o pati neturiu vilties turėti savų“.
Senelė sušunka: „Liaukis taip kalbėti prie vaikų. Ar visai nebeturi gėdos? Kai Dievas bus malonus ir pasirengęs, jis atsiųs tau šeimą“.
Teta Agė šniurkščioja: „Andžela pagimdė penkis, vienas ką tik numirė, ji tokia niekam tikusi, ji net grindų neišsišluoja, o aš neturiu nė vieno, nors puikiai šluoju ir šveičiu, ruošiu skaniausius troškinius ir žuvį“.
Pa Kytingas juokiasi: „Manau, pasilaikysiu šį mažylį“.
Prie jo pribėga Malachis: „Ne, ne, ne. Čia mano brolis, čia Judžinas“.
Aš irgi prieštarauju: „Ne, ne, ne, čia mūsų brolis“.
Teta Agė gleizoja ašaras ant skruostų. Ji virkauja: „Nenoriu iš Andželos nieko. Nenoriu nieko, kas yra pusiau iš Limeriko, pusiau iš Šiaurės Airijos, nenoriu, sakau jums, galite vestis jį namo. Kada nors turėsiu savo, net jei reikėtų melstis šimtą devyndienių prie Mergelės Marijos ir jos motinos, šventosios Onos, net jei turėčiau keliais šliaužti nuo čia iki Lurdo“.
Senelė sako: „Gana. Suvalgėme košę, dabar laikas eiti namo ir pažiūrėti, gal tėvas su motina grįžo iš ligoninės“.
Ji apsisiaučia skara ir nori paimti Judžiną, bet jis taip stipriai įsikimba į Pa Kytingo marškinius, kad ji turi atplėšti berniuką, o šis nenuleidžia akių nuo Pa, kol pranykstame už durų.
Mes nusekėme paskui senelę atgal į savo namus. Ji paguldė Judžiną į lovą ir padavė jam vandens. Liepė jam būti geram berniukui ir eiti miegoti, nes jo mažasis broliukas, Oliveris, netrukus grįš namo, ir jie vėl drauge žais ant grindų.
Bet jis žiūri pro langą.
Senelė Malachiui ir man leido sėstis ant grindų ir žaisti, bet turime būti tylūs, nes ji ketina melstis. Malachis nuėjo prie lovos, atsisėdo šalia Judžino, o aš įsitaisiau prie stalo ir ėmiau rankioti žodžius iš laikraščio, kuris buvo ir mūsų staltiesė. Kambaryje girdėjosi, kaip šnabžda Malachis, mėgindamas pralinksminti Judžiną, ir kaip murma senelė, tarškindama rožinio karoliukais. Buvo taip tylu, kad nuleidau galvą ant stalo ir užmigau.
Tėtis liečia man petį. „Nagi, Frensi, turėsi pasirūpinti mažaisiais broliukais“.
Mama susmunka ant lovos krašto, ji virkauja kaip paukštis. Senelė apsiaučia ją skara ir sako: „Einu pas Tompsoną, pasirūpinsiu karstu ir vežimu, o Šv. Vincento Pauliečio draugija tikrai už tai sumokės, Dievas mato“.
Ji išeina. Tėtis stovi prie židinio nusisukęs į sieną, daužo šlaunis kumščiais ir dūsauja: ak, ak, ak.
Tėtis gąsdina mane tais savo ak, ak, ak, bijau ir mamos tylių paukštiškų garsų, nežinau, kaip elgtis, nors ir svarstau, ar bus kam įkurti ugnį krosnyje, kad galėtume užsiplikyti arbatos ir suvalgyti duonos, nes košę valgėme labai seniai. Jei tėtis pasitrauktų nuo krosnies, galėčiau pats įkurti ugnį. Reikia tik popieriaus, keleto gabalėlių anglių ar durpių, degtukų. Jis nejuda, taigi mėginu prasmukti pro jo kojas, kol jis daužo šlaunis, bet jis mane pastebi ir teiraujasi, kodėl mėginu įkurti ugnį. Sakau jam, kad esu alkanas, o jis kvatoja kaip išprotėjęs. „Alkanas? — klausia. — Ak, Frensi, tavo broliukas Oliveris mirė. Tavo sesytė ir tavo broliukas mirė“.
Читать дальше