Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kunigas sušnibžda: „Tai nedoros moterys. Ilgam čia nepasiliksime“.

Nedorosios moterys klausia: „Ko norit išgert? Visko turim. Kuo tu vardu, meiluti?“

„Frenkas Makortas“.

„Gražus vardas. Išgerk truputį. Visi airiai truputį išgeria. Ar norėtum alaus?“

„Taip, prašyčiau“.

„Jergau, koks mandagus. Man patinka airiai. Mano senelė buvo pusiau airė, tad kas aš — gal ketvirtis airės? Nežinau. Aš Fryda. Štai tavo alus, meiluti“.

Kunigas sėdasi ant kraštelio sofos, kurią čia vadina kušete, dvi moterys ima jį kalbinti. Betė klausia pirmojo padėjėjo, ar jis nenorėtų apžiūrėti namo, jis sutinka: „O, taip, tokių namų Airijoje nėra“. Kita moteris radistui siūlo pažiūrėti, ką jos augina sode, nepatikėsi, kokios ten gėlės. Fryda teiraujasi, ar gerai jaučiuosi, atsakau, kad gerai, bet gal ji galėtų parodyti, kur yra išvietė.

„Kas?“

„Išvietė“.

„O, turėjai galvoje tualetą. Štai čia, meiluti, eime koridoriumi“.

„Ačiū“.

Fryda atidaro duris, uždega šviesą, pabučiuoja man į skruostą ir šnipšteli, kad jei ko prireiktų, ji bus šalia.

Stoviu čiurkšdamas prie klozeto ir svarstau, ko man tokiu metu galėtų prireikti, o gal tai įprasta Amerikoje, kad moterys laukia už durų, kol tu nulieji.

Baigiu, nuleidžiu vandenį ir išeinu. Ji čiumpa mane už rankos ir vedasi į miegamąjį, ten pastato savo taurę, užrakina duris, parverčia mane ant lovos. Graibo man praskiepą. „Prakeiktos sagos. Argi Airijoje neturite užtrauktukų?“ Ji ištraukia mano susijaudinimą, užlipa ant manęs, slysčioja aukštyn ir žemyn, Jėzau, aš rojuje, kažkas beldžia į duris, tai kunigas: „Frenkai, ar tu ten?“ Fryda prideda pirštą prie lūpų, užverčia akis. „Frenkai, ar tu ten?“ Tėve, gal jūs pats kada gerai pasidulkintumėte, o, Dieve, o, Teresa, ar matai, kas man darosi, galiausiai man nė velnio neberūpi, net jei pats popiežius pasibelstų į šias duris, o prie lango susirinktų ir spoksotų visa kardinolų kolegija, o, Dieve, visas mano vidus išsiliejo į tą moterį, ji susmunka ant manęs, kužda, kad esu nuostabus, gal kada užsimanysiu apsistoti Poukypsyje.

Fryda sako kunigui, kad truputį apsvaigau išėjęs iš tualeto, taip nutinka, kai keliauji ir geri neįprastą alų, tokį kaip Rheingold, juk greičiausiai Airijoje tokio nėra. Matau, kad kunigas ja netiki, mano veidas tai iškaista, tai išbąla, nieko negaliu padaryti. Jis turi užsirašęs mano motinos pavardę ir adresą, jis gali parašyti, kad jūsų šaunusis sūnelis pirmąją naktį Amerikoje praleido Poukypsio miegamajame, dulkino moterį, kurios vyras išvykęs šaudyti elnių, nes norėjo truputį atsipalaiduoti kare atlikęs savo prievolę Amerikai, tiesiog nuostabu šitaip elgtis su vyrais, kurie kovėsi už savo šalį.

Pirmasis kapitono padėjėjas su radistu grįžta iš savo pasivaikščiojimų po namus ir sodą, jie irgi nežiūri į kunigą. Moterys susigriebia, kad mes tikriausiai išbadėję, ir nuskuba į virtuvę. Sėdime svetainėje ir tylime, klausomės, kaip moterys virtuvėje šnabždasi ir juokiasi. Kunigas vėl man sukužda: „Nedoros moterys, nedoros moterys, tikra nuodėmė“, o aš nežinau, ką jam atsakyti.

Nedorosios moterys atneša sumuštinių, įpila dar alaus, kai pavalgome, jos uždeda Frenko Sinatros plokštelę ir klausia, ar kuris norėtume pašokti. Niekas nesutinka, nes negalima šokti su nedora moterimi kunigo akivaizdoje, tad moterys šoka vienos ir kikena, tarsi turėtų kokių savo paslapčių. Timas Boilis prisigėręs viskio užmiega kampe, galiausiai Fryda jį prižadina ir liepia nuplukdyti mus atgal į laivą. Kai einame pro duris, Fryda pasilenkia prie manęs lyg norėdama pakštelėti į skruostą, bet kunigas labai šiurkščiai palinki labos nakties, niekas nespaudžia rankų. Kai gatve leidžiamės prie upės, girdime moterų kvatojimą, skambų ir garsų nakties tyloje.

Kai kopėčiomis kopiame viršun, Timas šūkteli iš savo laivelio: „Atsargiai lipkit tomis kopėčiomis. O, vaikinai, vaikinai, argi ne šauni naktelė? Labos nakties, vaikinai, labos nakties, tėve“.

Mes akimis lydime jo laivelį, kol jis pranyksta tamsoje prie Poukypsio upės pakrantės. Kunigas palinki labos nakties ir nusileidžia į apačią, kapitono padėjėjas nuseka jam iš paskos.

Stoviu denyje su radistu, žiūriu į žybsinčius Amerikos žiburius. Radistas atsidūsta: „Dieve mano, išties buvo puiki naktis, Frenkai. Argi čia ne puiki šalis?“

XIX

„Aha“.

Išnašos

Angl. male nurodo vyriškąją lytį (vert.).

Cu Chulain - senosios airių literatūros, vadinamojo Ulado ciklo sagų, veikėjas, galingas karys. Jis turėjo po septynis rankų ir kojų pirštus. Apgynė Alsterį nuo karalienės Medbos karių. Įtūžęs nesivaldydavo (vert.).

1916 m. vykęs airių sukilimas prieš Didžiosios Britanijos viešpatavimą. Po atkaklių mūšių sukilimas buvo numalšintas (vert.).

Dujinis apšvietimas įsijungdavo tik įmetus į skaitiklį monetą (vert.).

Eamon de Valera (1882-1975) - amerikiečių kilmės airių politikas. 1916 m. padėjo vadovauti maištininkams per Velykų savaitės sukilimą. Įstojo į šinfeinerių partiją. 1919 m. tapo Airijos prezidentu. Prisidėjo prie 1937 m. konstitucijos, kurioje buvo paskelbta apie suverenią Airijos valstybę (vert.).

James Cagney (1899-1986) - amerikiečių aktorius. Vaidino gangsterius, buvo talentingas šokėjas ir komediantas, 1942 m. gavo Oskaro premiją už vaidmenį miuzikle „Dabita jankis“ (vert.).

Protestantų sąjunga Šiaurės Airijoje ( vert.).

Jesse James (1847-1882) - amerikietis nusikaltėlis. Su broliu Frenku ir kitais įkūrė gaują, kuri plėšė bankus ir traukinius. Jis įkvėpė daugelį vesternų kūrėjų (vert.).

Pagal seną anglų paprotį avių vagystės buvo baudžiamos kartuvėmis (vert.).

Al Jolson (1886-1950) - rusų kilmės amerikiečių dainininkas, kino aktorius, komediantas. Jis vaidino pirmajame 1927 m. pilno metražo garsiniame filme „Džiazo dainininkas“ (vert.).

Geronimo (1829-1909) - apačių vadas. Ilgai kovėsi su JAV armija, pasidavė 1886 m. (vert.)

Errol Flynn (1909-1959) - australų kilmės amerikiečių aktorius. Romantinėse kostiuminėse dramose vaidindavo nutrūktgalviškus herojus, pavyzdžiui, Robiną Hudą.