Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Traukinys atūžia į stotį, Džeris mojuoja ir rodo į Rouzę, einančią prie mūsų iš tolimojo traukinio galo. Rouzė šypsosi baltais dantimis, žalia suknelė jai tinka. Džeris liaujasi mojavęs ir suveblena traukdamas orą: „Tik pažiūrėk, kaip ji eina, kalė, kekšė, gatvės prostitutė, kurva, šliundra“. Jis išbėga iš stoties. Rouzė prieina prie manęs: „Ar čia stovėjo Džeris Halvis?“

„Aha“.

„Kur jis?“

„O, jis išėjo“.

„Žinau, kad išėjo. Kur išėjo?“

„Nežinau. Jis man nepasakė. Tiesiog išbėgo“.

„Nieko nepasakė?“

„Negirdėjau, kad ką sakytų“.

„Tu su juo dirbi?“

„Taip. Perimu jo dviratį“.

„Kokį dviratį?“

„Kurjerio dviratį“.

„Tai jis važinėja kurjerio dviračiu?“

„Taip“.

„Jis man sakė, kad dirba Easons kontoroje raštininku, kad dirba viduje“.

Pasijuntu nei šiaip, nei taip. Nenoriu, kad Džeris Halvis atrodytų kaip melagis ir turėtų bėdų aiškindamasis mielajai Rouzei. O, mes visi iš eilės važinėjame kurjerio dviračiu. Valanda biure, valanda ant dviračio. Vadybininkas sako, kad gerai pabūti tyrame ore.

„Ką gi, keliausiu namo, pasidėsiu lagaminą ir nueisiu pas jį. Maniau, kad jis paneš lagaminą“.

„Turiu dviratį, dėk lagaminą į krepšį, palydėsiu tave namo“.

Mes einame iki jos namų Kerio kelyje, ji pasakoja, kad labai žavisi Džeriu. Anglijoje ji taupė pinigus, dabar nori grįžti pas jį ir ištekėti, nesvarbu, kad jam tik devyniolika, o jai — septyniolika. Kai myli — nesvarbu. Anglijoje gyvenau kaip vienuolė, svajojau apie jį kas vakarą, labai ačiū, kad pavežei mano lagaminą.

Apsisuku, užšoku ant dviračio grįžti atgal į Easons, staiga iš nugaros mane užpuola Džeris. Jo veidas liepsnoja, jis prunkščia kaip bulius. „Ką darei su mano mergina, tu mažas šūdžiau? A? Ką? Jei kada sužinosiu, kad smaginaisi su mano mergina, užmušiu“.

„Nieko nedariau. Pavežiau jos lagaminą, nes jis buvo sunkus“.

„Nedrįsk dar kartelį į ją pažiūrėti, jei nepaklausysi, tu lavonas“.

„Nežiūrėsiu, Džeri. Nenoriu į ją žiūrėti“.

„O, tikrai? Gal ji bjauri, ką?“

„Ne, ne, Džeri, ji tavo, ji tave myli“.

„Iš kur žinai?“

„Pati man pasakė“.

„Tikrai?“

„Tikrai, prisiekiu Dievu“.

„Jėzau“.

Jis beldžia į jos duris: „Rouze, Rouze, ar tu viduje?“ Ji išeina į lauką: „Aišku, aš čia“. Išvažiuoju kurjerio dviračiu su užrašu „Easons“ ant krepšio, — įsivaizduoju, kaip jis dabar ją bučiuoja, galvoju apie baisius dalykus, kurių jis prikalbėjo apie ją geležinkelio stotyje, svarstau, kaip Piteris ponui Makafriui galėjo taip bjauriai pameluoti apie mane ir mano akis, juk visą laiką jie su Eimonu spoksojo į merginas su apatiniais, o paskui masturbavosi išvietėje.

Ponas Makafris kontoroje sėdi persiutęs. „Kur tu buvai? Gerasis Dieve aukštybėse, ar reikia kiauros dienos, kad atvažiuotum iš geležinkelio stoties? Čia pas mus šis tas atsitiko, reikėtų Halvio, bet jis išėjo į tas sušiktas atostogas, Dieve, atleisk, kad keikiuosi. Tau teks minti kuo greičiausiai, gerai, kad dirbai pašte, žinai kiekvieną Limeriko colį, varyk į kiekvieną parduotuviūkštę, kuriai pristatome spaudą, eik tiesiai vidun, pastverk visus „Džino O’Londono“ savaitraščio egzempliorius, kuriuos tik pamatysi, išplėšk šešioliktą puslapį, o jei kas mėgins sutrukdyti, pasakyk, kad tai vyriausybės įsakymas, kad jie neturi teisės kištis į vyriausybės reikalus, jei kas bent piršteliu tave palies, sulauks arešto, įkalinimo ir didžiulės baudos, dėl Dievo meilės, keliauk ir parnešk visus išplėštus šešioliktus puslapius, sudeginsime juos čia, židinyje“.

„Iš visų parduotuvių, pone Makafri?“

„Aš pasirūpinsiu didžiosiomis, tu apsilankyk mažosiose, visose, kurios yra pakeliui į Balinakurą, Enio kelyje ir aplinkui, tepadeda mums Dievas. Važiuok, važiuok“.

Užšoku ant dviračio, laiptais žemyn skuodžia Eimonas. „Ei, Makortai, palauk. Klausyk. Neatiduok jam visų šešioliktų puslapių, kai grįši“.

„Kodėl?“

„Galėsime juos parduoti, mudu su Piteriu“.

„Kodėl?“

„Ten parašyta apie kontracepciją, o tai Airijoje uždrausta“.

„Kas yra kontracepcija?“

„Ek, Kristau aukštybėse, nejau esi visiškas neišmanėlis? Tai prezervatyvai, žinai, gumytės, prancūziški daikčiukai, tokie dalykėliai neleidžia mergytėms įklimpti“.

„Įklimpti?“

„Pastoti. Kaip šešiolikmetis, tu visiškas naivuolis. Paskubėk ir gauk puslapius, kol visi dar nenulėkė į parduotuves pirkti to savaitraščio“.

Jau stumiu dviratį, kai laiptais nusileidžia ponas Makafris. „Palauk, Makortai, važiuosime furgonu. Eimonai, važiuosi su mumis“.

„O Piteris?“

„Palik jį. Vis viena jis audrinasi su žurnalu išvietėje“.

Ponas Makafris furgone burbuliuoja po nosimi: „Po velnių, na ir pasisekė, kad jį kur galai tą skambutį iš Dublino šį gražų šeštadienį, siunčia mus lakstyti po Limeriką, plėšyti puslapių iš angliško žurnalo, o turėčiau būti namie, gerti arbatą su skania bandele, skaityti „Airių spaudą“ susikėlęs kojas ant dėžės po Švenčiausiosios Širdies paveikslu, iš tiesų, velniškai sekasi“.

Ponas Makafris bėga į visas parduotuves, mes skuodžiame iš paskos. Jis čiumpa žurnalus, įduoda kiekvienam po šūsnį ir liepia plėšyti. Parduotuvių savininkai rėkia ant jo: „Ką išdarinėjat? Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai, ar jūs iš proto išsikraustėt? Padėkit tuos žurnalus atgal, arba iškviesime tvarkos sergėtojus“.

Ponas Makafris aiškina: „Vyriausybės įsakymas, gerbiamieji. Šią savaitę leidinyje yra nešvankybių, kurių neturi matyti airių akys, mes čia atliekame Dievo darbą“.

„Kokių nešvankybių? Kokių nešvankybių? Parodykit man tas nešvankybes prieš taršydamas žurnalus. Nemokėsiu Easons už šiuos žurnalus, tikrai nemokėsiu“.

„Ponai, mums nerūpi Easons. Mieliau prarasime didžiules sumas nei leisime, kad Limeriko ir Airijos žmones tvirkintų šios nešvankybės“.

„Kokios nešvankybės?“

„Negaliu pasakyti. Eime, berniukai“.

Mes metame puslapius ant furgono grindų, o kol ponas Makafris parduotuvėje ginčijasi, susikišame keletą po marškiniais. Furgone yra senų žurnalų, mes juos išplėšome ir išmėtome, tegu ponas Makafris mano, jog tai vis šešiolikti „Džono O’Londono“ puslapiai.

Didžiausias žurnalų pirkėjas, ponas Hačinsonas, liepia ponui Makafriui kraustytis velniop iš jo parduotuvės, jei ne, jis suknežinsiąs jam galvą, liepia pasitraukti nuo jo žurnalų, bet ponas Makafris nesiliauja plėšęs, tada ponas Hačinsonas išmeta jį į gatvę, ponas Makafris klykia, kad čia katalikiškas kraštas, o jeigu Hačinsonas yra protestantas, tai nesuteikia jam teisės pardavinėti nešvankybių švenčiausiame Airijos mieste.

Ponas Hačinsonas šaiposi: „Ak, pabučiuok mano subinę“. Ponas Makafris šaukia: „Matote, berniukai? Matote, kas nutinka, kai nesi Tikrosios Bažnyčios narys?“

Kai kuriose parduotuvėse sako, kad visi „Džono O’Londono“ egzemplioriai išparduoti, ponas Makafris dejuoja: „O, Dievo Motina, kas mūsų visų laukia? Kam jūs juos pardavėte?“

Jis reikalauja vardų ir adresų tų pirkėjų, kuriems gresia pavojus prarasti nemirtingas sielas, jei jie skaitys straipsnius apie gimimų kontrolę. Jis eisiąs į jų namus ir išplėšius tą nešvankų puslapį, bet parduotuvių savininkai nesileidžia į kalbas: „Juk šeštadienio vakaras, Makafri, temsta, gal tu tiesiog nešdinkis iš čia.