Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Piteris kvailioja: „Brangioji panele Houp, susitikinėju su vaikinu iš Airijos, jis vardu Makafris, jis mane grabalioja, jo daikčiukas remiasi į mano pilvo sagą, aš einu iš proto, nežinau, ką daryti. Nuoširdžiai jūsų, panelė Lulu Smit iš Jorkšyro“.

Eimonas atsako: „Mieloji Lulu, jei tas Makafris yra toks aukštas ir bado savo daikčiuku tau pilvo sagą, siūlau susirasti mažesnį vyrą, kuris įstums jį tau tarp šlaunų. Jorkšyre tikriausiai rasi tinkamą žemą vyrą“.

„Brangioji panele Houp, man trylika, esu juodaplaukė, su manimi vyksta kažkas siaubinga, to negaliu papasakoti niekam, net savo motinai. Kraujuoju kas kelias savaites žinote iš kur, bijau, kad mane pričiups. Panelė Agnesė Tripl, Kanopinių kaimas, Devonas“.

„Mieloji Agnese, tave reikėtų pasveikinti. Pagaliau tapai moterimi, gali pasidaryti ilgalaikę šukuoseną, nes tau mėnesinės. Nebijok savo mėnesinių, jomis serga visos anglės. Tai Dievo dovana, apvalanti mus, kad imperijai gimdytume stipresnius vaikus, karius, kurie sutramdytų airius. Kai kuriose pasaulio šalyse moteris, serganti mėnesinėmis, laikoma nešvaria, bet mes, britai, sveikiname savo moteris, sergančias mėnesinėmis, o, taip, iš tiesų“.

Pavasarį priimamas naujas kurjeris, aš grįžtu į kontorą. Piteris ir Eimonas iškeliauja į Angliją. Piteriui jau gana Limeriko, čia nėra mergiočių, nuolat žaidi su savimi, masturbuojiesi, masturbuojiesi, masturbuojiesi, tik tai ir darome Limerike. Atėjo naujokų. Esu vyriausias berniukas, dirbti lengviau, nes esu vikrus, o kai ponas Makafris išvažiuoja furgonu ir aš pabaigiu darbus, skaitau anglų, airių, amerikiečių žurnalus bei laikraščius. Dieną naktį svajoju apie Ameriką.

Malachis išvažiuoja į Angliją dirbti turtingų katalikų berniukų pensione, ten jis vaikštinėja linksmas ir šypsosi tarsi būtų lygus bet kuriam mokiniui, bet visiems aišku — jei dirbi anglų pensione, turi vaikščioti nuleidęs galvą ir vilkti kojas kaip dera tarnui iš Airijos. Jis atleidžiamas už blogą elgesį. Malachis išrėžia, kad jie gali pabučiuoti jo karališką airišką subinę, anie atsako, kad tik tokios šlykščios kalbos bei elgesio ir galima buvo tikėtis. Jis gauna darbą dujų fabrike Koventryje, žeria anglis į krosnis kaip dėdė Pa Kytingas, semia anglis ir laukia dienos, kai galės važiuoti paskui mane į Ameriką.

XVIII

Sulaukiu septyniolikos, aštuoniolikos, eina devyniolikti, dirbu Easons, rašau grasinamus laiškus poniai Finukein, kuri kalba, kad nebeilgai svečiuosis šiame pasaulyje, ir kuo daugiau Mišių bus atlaikyta už jos sielą, tuo geriau ji jausis. Ji dėlioja pinigus į vokus ir siuntinėja mane į miesto bažnyčias, turiu pasibelsti į kunigų duris, įteikti vokus ir užsakyti Mišias. Ji nori, kad už ją melstųsi visi kunigai, išskyrus jėzuitus. Ji sako: „Neverta jų prašyti, jie tik mąsto, visai neturi širdies. Tą reikėtų lotyniškai užrašyti virš jų durų, neketinu duoti jiems nė penso, nes kiekvienas pensas, kurį atiduodi jėzuitams, virsta įmantria knyga ar buteliu vyno“.

Ji dalija pinigus ir tikisi, kad Mišios bus atlaikytos, bet nėra tuo tikra, o jei ji nėra tikra, kodėl turėčiau atiduoti visus pinigus kunigams, juk man reikia pinigų kelionei į Ameriką, o jei pasilaikysiu keletą svarų sau ir pasidėsiu juos į sąskaitą, niekas nė nesužinos. Jei pasimelsiu už ponią Finukein ir uždegsiu žvakutes už jos sielą, kai ji mirs, argi Dievas manęs neišklausys, net jei esu nusidėjėlis, net jei praėjo daug laiko nuo mano paskutinės išpažinties.

Po mėnesio man sukaks devyniolika. Man trūksta tik kelių svarų, ir surinksiu pinigų bilietui, reikės dar kelių svarų kišenėje, kai išsilaipinsiu Amerikoje.

Penktadienio vakarą, devynioliktojo gimtadienio išvakarėse, ponia Finukein pasiunčia mane chereso. Kai grįžtu, randu ją krėsle negyvą, jos akys atmerktos, o ant grindų voliojasi plačiai atverta piniginė. Negaliu pakelti į ją akių, bet pagriebiu ritinėlį“ banknotų. Septyniolika svarų. Paimu raktą nuo lagamino viršuje. Randu ten šimtą svarų, pasiimu keturiasdešimt iš jų ir pačiumpu sąskaitų knygą. Pridėsiu prie to, ką kaupiu pašte, ir man užteks kelionei į Ameriką. Išeidamas užgriebiu ir chereso butelį, kad nenueitų niekais.

Sėdžiu prie Šanono šalia sausųjų dokų, siurbčioju ponios Finukein cheresą. Sąskaitų knygoje randu tetos Agės vardą. Ji skolinga devynis svarus. Gal čia tie pinigai, kuriuos ji kadaise sumokėjo už mano drabužius, bet dabar jai nebereikės mokėti, nes nusviedžiu sąskaitų knygą į upę. Gaila, kad niekada negalėsiu papasakoti tetai Agei, kaip sutaupiau jai devynis svarus. Gaila, kad turėjau rašyti grasinamus laiškus saviškiams iš Limeriko skersgatvių, bet sąskaitų knygos nebėra, niekas niekada nesužinos apie savo skolas. Norėčiau tiems vargšams paskelbti: „Esu jūsų Robinas Hudas“.

Vėl gurkšteliu chereso. Duosiu svarą ar du Mišioms už ponios Finukein sielą. Jos sąskaitų knyga plaukia Šanono upe į Atlanto vandenyną, netrukus ir aš nuseksiu jai iš paskos.

O’Riordano kelionių agentūroje pasako, kad jie negali nuskraidinti manęs į Ameriką, nebent pirma nukeliaučiau į Londoną, o tai kainuotų krūvą pinigų. Jie gali įsodinti mane į laivą „Airių ąžuolas“, jis išvyksta iš Korko po kelių savaičių. Tarnautojas sako: „Devynios dienos jūroje, spalį ar lapkritį, geriausiu metų laiku, nuosava kajutė, trylika keleivių, puikus maistas, šiokios tokios atostogos, tai kainuos penkiasdešimt penkis svarus, ar turi tiek?“

„Turiu“.

Pasakau mamai, kad po kelių savaičių išvykstu, ji pravirksta. Maiklas klausia: „Ar mes irgi kurią dieną išvyksime?“

„Taip“.

Alfukas klausia: „Ar atsiųsi man kaubojišką skrybėlę ir tą daiktą, kuris išmestas į orą grįžta atgal pas tave?“

Maiklas aiškina jam, kad tai bumerangas, kad jo reikėtų keliauti iki pat Australijos, tokių daiktų Amerikoje nėra.

Alfukas tvirtina, kad galima gauti jį Amerikoje, taip, galima, jie susiginčija dėl Amerikos, Australijos ir bumerangų, bet įsikiša mama: „Vardan Kristaus, jūsiškis brolis mus palieka, o judu riejatės dėl bumerango. Gal pagaliau liausitės?“

Mama sako, kad mano išvykimo išvakarėse surengsime šiokį tokį vakarėlį. Anksčiau, kai kas nors išvykdavo į Ameriką, būdavo rengiami vakarėliai. Amerika buvo taip toli, kad tie vakarėliai būdavo vadinami Amerikos budynėmis, nes šeima nebesitikėdavo pamatyti išvykusiojo. Labai gaila, kad Malachis negali sugrįžti iš Anglijos, bet ji tikisi, jog vieną dieną visi susitiksime Amerikoje, padedant Dievui ir Jo Palaimintajai Motinai.

Laisvadieniais, kai nereikia eiti į darbą, vaikštinėju po Limeriką ir dairausi po vietas, kuriose gyvenome, Vėjo malūnų ir Hatstongo gatvėje, Rodeno skersgatvyje, Rosbrajeno kelyje, Mažojo Baringtono gatvėje, kuri iš tikrųjų yra skersgatvis. Stoviu ir žiūriu į Teresos Karmodi namą, kol išeina jos motina ir ima klausinėti, ko man čia reikia. Atsisėdu prie Oliverio ir Judžino kapų senose šventojo Patriko kapinėse, paskui per kelią pereinu į Šv. Lorenso kapines, kur palaidota Teresa. Kad ir kur eičiau, girdžiu numirėlių balsus, svarstau, ar jie atseks paskui mane per Atlanto vandenyną.

Noriu, kad Limeriko vaizdai įsirėžtų mano atmintyje, jei niekada nebegrįžčiau. Prisėdu Juozapo ir Redemptorių bažnyčiose ir bandau gerai įsižiūrėti, gal niekada jų nebepamatysiu.

Leidžiuosi Henrio gatve atsisveikinti su šventuoju Pranciškumi, nors esu tikras, kad ir Amerikoje galėsiu su juo pasišnekučiuoti.

Ateina laikas, kai nebenoriu važiuoti į Ameriką. Užsimanau nubėgti į O’Riordano kelionių agentūrą ir atsiimti penkiasdešimt penkis svarus. Galėčiau palaukti, kol man sukaks dvidešimt vieneri, tada su manimi galėtų keliauti Malachis, Niujorke turėčiau bent vieną pažįstamą žmogų. Keistai jaučiuosi, kartais, kai su mama ir broliais sėdžiu prie krosnies, jaučiu užplūstant ašaras, man gėda, kad esu toks silpnavalis. Mama juokiasi iš manęs: „Tavo šlapimo pūslė tikriausiai netoli akių“. Bet prabyla Maiklas: „Visi keliausime į Ameriką, ten bus tėtis, ten bus Malachis, visi būsime drauge“. Tada mama pati apsiašaroja, taigi sėdime keturiese kaip kokie žliumbiantys idiotai.