Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„O, tikrai nedaryčiau to, pone Makafri“.

„Pagaliau tavo akys. Jos labai nekaip atrodo. Ar ką nors jomis įžiūri?“

„Taip, pone Makafri“.

„Moki rašyti ir skaityti, bet ar gali sudėti ir atimti?“

„Galiu, pone Makafri“.

„Ką gi, nežinau, kaip turėtume elgtis tokiu atveju. Reikės paskambinti į Dubliną ir pasiteirauti, ką jie galvoja apie nesveikas akis. Bet tu rašai aiškiai, Makortai. Dailiai. Mes priimsime tave, bet klausimas dėl tavo akių lieka neišspręstas. Pirmadienio ryte. Pusę šešių geležinkelio stotyje“.

„Ryte?“

„Ryte. Po velnių, juk neplatiname rytinių laikraščių naktį, tiesa?“

„Taip, pone Makafri“.

„Dar vienas dalykas. Mes platiname „Airijos gyvenimą“, protestantų laikraštį, kurį leidžia laisvieji masonai Dubline. Mes paimame jį geležinkelio stotyje, suskaičiuojame egzempliorius ir perduodame į kioskus. Bet jo neskaitome. Nenoriu pamatyti tavęs skaitančio šį laikraštį. Gali prarasti tikėjimą, vos pažvelgęs jų akimis gali prarasti savo regėjimą. Ar supranti, Makortai?“

„Taip, pone Makafri“.

„Jokio „Airijos gyvenimo“, o kai ateisi kitą savaitę, papasakosiu apie visą anglišką mėšlą, kurio neturi skaityti šioje kontoroje. Ar supratai?“

„Taip, pone Makafri“.

Ponia O’Konel sučiaupusi lūpas net nežiūri į mane. Panelei Bari ji burbteli: „Girdėjau, kažkoks išsišokėlis iš skersgatvio nenuėjo į pašto egzaminą. Tikriausiai jam tai buvo per žema“.

„Tiesą sakote“, — pritaria panelė Bari.

„Tikriausiai jam pas mus dirbti per žema“.

„Tiesą sakote“.

„Manote, jis mums pasakys, kodėl nelaikė egzamino?“

„O, gal ir pasakys, — atitaria panelė Bari, — jei atsiklaupę paprašysime“.

Bandau aiškinti: „Ketinu važiuoti į Ameriką, ponia O’Konel“.

„Ar girdėjote tai, panele Bari?“

„Girdėjau, išties, ponia O’Konel“.

„Jis prabilo“.

„Taip, išties“.

„Jis dar gailėsis dėl tos dienos, panele Bari“.

„Gailėsis, ponia O’Konel“.

Ponia O’Konel kreipiasi į berniukus, laukiančius ant suolelio savo telegramų: „Štai Frenkis Makortas, jis mano esąs per geras pašto darbui“.

„Aš taip nemanau, ponia O’Konel“.

„O kas prašė tave atverti žabtus, aukštasis ir galingasis pone? Jis pernelyg puikus mums, tiesa, berniukai?“

„Tiesa, ponia O’Konel“.

„Ir tai po visko, ką dėl jo padarėme. Duodavome jam telegramas, už kurias jis gaudavo nemažus arbatpinigius, gražiomis dienomis siųsdavome į apylinkes, priėmėme jį atgal nepaisant gėdingo elgesio pas poną Haringtoną, anglą, kur jis išgėdino vargšės ponios Harington palaikus, prisikimšo sumuštinių su kumpiu, prisiplempė chereso, iššoko pro langą, priplojo rožių krūmus, tada grįžo čia gerokai kauštelėjęs. Kas žino, ko jis dar prikrėtę per dvejus metus, kol vežiojo telegramas, išties, kas žino, nors mes gal ir žinome, tiesa, panele Bari?“

„Tiesa, ponia O’Konel, nors čia nederėtų apie tai kalbėti“.

Ji kažką kužda panelei Bari, jos abi žiūri į mane ir purto galvas.

„Jis yra Airijos gėda, savo nelaimingosios motinos gėda. Tikiuosi, ji niekada nesužinos. Bet ko galima tikėtis iš vaikiščio, gimusio Amerikoje, o dar jo tėvas iš šiaurės. Mes nekreipėme dėmesio į visa tai ir vis dėlto priėmėme jį atgal“.

Ponia O’Konel vėl kreipiasi į berniukus ant suolo.

„Jis eina dirbti į Easons, dirbs šutvei laisvųjų masonų ir protestantų iš Dublino. Pašte jam dirbti per žema, bet jis pasiruošęs noriai nešioti visokiausius šlykščius anglų žurnalus po Limeriką. Kiekvienas žurnalas, kurį jis palies, yra mirtina nuodėmė. Bet dabar jis mus palieka, taigi ateina sunkūs laikai jo vargšei motinai, kalbėjusiai maldas už sūnų ir būsimą pensiją, iš kurios ji galėtų pragyventi paskutinėmis dienomis. Tad še, imk savo algą ir dink mums iš akių“.

Panelė Bari klausia: „Jis blogas berniukas, tiesa?“

Berniukai atsako: „Taip, panele Bari“.

Nežinau, ką pasakyti. Nežinau, ką padariau blogai. Gal turėčiau atsiprašyti? Atsisveikinti?

Padedu diržą ir maišą ant ponios O’Konel stalo. Ji įsispitrija į mane: „Eik. Eik dirbti Easons. Keliauk iš čia. Na, kam eilė pasiimti telegramas?“

Jie grįžta prie darbo, o aš leidžiuosi laiptais į kitą savo gyvenimo etapą.

XVII

Nesuprantu, kam poniai O’Konel reikėjo mane išgėdinti prieš visą pasaulį, nemanau, kad esu per geras paštui ar kokiai kitai vietai. Taip negali būti, nes mano plaukai stirkso į visus šonus, veidas spuoguotas, akys raudonos, iš jų teka geltoni pūliai, dantys trupa nuo ėduonies, neturiu nei pečių, nei mėsos ant subinės, juk numyniau trylika tūkstančių mylių ir įteikiau dvidešimt tūkstančių telegramų prie kiekvienų durų Limerike ir jo apylinkėse.

Ponia O’Konel sako, kad ji seniai viską žino apie kiekvieną pasiuntinuką. Ji tikriausiai žino, kad žaisdavau su savimi Karigogunelio viršūnėje, kai į mane spoksodavo melžėjos ir maži berniukai.

Tikriausiai ji žino apie Teresą Karmodi ir žaliąją sofą, kaip priverčiau ją nusidėti ir nusiunčiau į pragarą, tai pati baisiausia mano nuodėmė, šimtus kartų baisesnė už Karigogunelį. Ji tikriausiai žino, kad po nuodėmės su Teresa nebėjau išpažinties ir pats esu pasmerktas keliauti į pragarą.

Žmogus, kuris padaro tokią nuodėmę, niekad nebūna per geras paštui ar kokiai kitai vietai.

Barmenas iš Pietinės aludės atsimena mane iš tų laikų, kai sėdėjau su ponu Hanonu, Bilu Gaivinu ir dėde Pa Kytingu, juoda balta juoda. Jis prisimena mano tėvą, kaip jis išleisdavo algą ir pašalpą, dainuodavo patriotines dainas ir prie baro rėždavo kalbas kaip pasmerktas maištininkas.

„Ir ko gi tu norėtum?“ — klausia barmenas.

„Atėjau čia susitikti su dėde Pa Kytingu ir išgerti pirmąjį bokalą alaus“.

„O, dievulėliau, tikrai? Jis bus čia po valandžiukės. Bet kodėl gi negalėčiau įpilti jam alaus, gal net pasiūlyti pirmąjį bokalą tau, tiesa?“

„Tiesa, sere“.

Įeina dėdė Pa ir liepia sėstis šalia jo prie sienos. Barmenas atneša alaus, dėdė Pa sumoka, pakelia bokalą ir sako vyrams aludėje: „Tai mano sūnėnas, Frenkis Makortas, Andželos Šyhen, mano žmonos sesers, sūnus, jis geria pirmąjį bokalą. Į tavo sveikatą, gyvenk ilgai, Frenki, gyvenk mėgaudamasis alumi, bet negerk per daug“.

Vyrai pakelia bokalus, linkteli, išgeria, jų lūpos ir ūsai apkimba putomis. Gerai maukteliu iš savo bokalo, bet dėdė Pa perspėja: „Lėčiau, vardan Jėzaus, neišgerk visko, nepritrūks dar to gero, kol gyvuos Ginesų šeima“.

Noriu pastatyti jam bokalą iš paskutinės algos pašte, bet jis prieštarauja: „Ne, nunešk pinigus namo motinai, pastatysi man išgerti, kai grįši iš Amerikos apsvaigęs nuo sėkmės ir karštos blondinės, kybančios tau ant rankos“.

Vyrai aludėje kalba apie pasaulio baisybes, apie tai, kaip, vardan Dievo, Hermanas Geringas išvengė kartuvių likus valandai iki egzekucijos. Ten, Niurnberge, sėdi jankiai, jie skelbia nežiną, kaip nacių šunsnukis sugebėjo paslėpti tą piliulę. Gal ją slėpė ausyje? Gal šnervėje? O gal šiknoje? Juk jankiai apžiūri kiekvieno pagauto nacio skylutes ir plyšelius, bet Hermanas vis viena nušluostė jiems nosį. Taigi. Vadinasi, jie gali perplaukti Atlanto vandenyną, išsilaipinti Normandijoje, subombarduoti Vokietiją, nušluoti ją nuo žemės paviršiaus, bet kai viskas pasakyta ir padaryta, jie nesuranda mažos piliulės, giliai įgrūstos į storą Geringo subinę.