Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Jis privertė mane valgyti kumpį ir gerti cheresą“.

„Privertė? Jėzau, tai bent pokštas. Privertė. Ponas Haringtonas yra išauklėtas anglas, jam nėra ko meluoti, o mes nenorime, kad tokie kaip tu dirbtų pašte, tokie, kurie negali susivaldyti nenukniaukę kumpio ir chereso, tad atiduok savo telegramas ir dviratį, nes šiame pašte tavo dienos baigėsi“.

„Bet man reikia darbo. Turiu taupyti ir vykti į Ameriką“.

„Į Ameriką. Ateis liūdni laikai, kai Amerika įsileis tokius kaip tu“.

Klibikščiuoju Limeriko gatvėmis. Knieti grįžti ir sviesti plytą į pono Haringtono langą. Ne. Gerbkime mirusiuosius. Eisiu per Sarsfildo tiltą, nusileisiu prie upės ir atsigulsiu kur nors krūmuose. Nežinau, kaip namuose pasakyti motinai, kad praradau darbą. Reikia eiti namo. Privalau jai pasakyti. Negaliu likti pakrantėje visą naktį. Ji paklaiks.

Mama pašte maldauja, kad mane priimtų atgal. Jie nepriima. Apie tokius dalykus jie net nėra girdėję. Telegramų išnešiotojas, darkantis lavoną. Pasiuntinukas, sprunkantis su kumpiu ir cheresu. Daugiau jis nebeįkelsiąs kojos į paštą. Ne.

Mama gauna laišką iš parapijos kunigo. Kunigas liepia priimti berniuką atgal. „O, taip, tėve, būtinai“, — atsako pašte. Jie leis man pasilikti iki šešioliktojo gimtadienio, bet nė akimirkos ilgiau. „Be to, — priduria ponia O’Konel, — kai pagalvoji, kaip anglai elgėsi su mumis aštuonis šimtus metų, tas vyras neturėtų teisės skųstis dėl gabalėlio kumpio ir gurkšnelio chereso. Palyginkite tą kumpį ir cheresą su didžiuoju badmečiu, ir kas gi išeis? Jei mano vargšas vyras būtų gyvas ir aš papasakočiau jam, ką padarei, jis pasakytų, kad tu gerai pavarei, Frenkai Makortai, gerai pavarei“.

Kiekvieną šeštadienio rytą prisiekinėju, kad eisiu išpažinties ir papasakosiu kunigui apie savo netyrus veiksmus namuose, tuščiuose keliukuose aplink Limėtiką, kur dėbso karvės ir avys, ant Karigogunėlio kalvos, kai į mane žiūri visas pasaulis.

Papasakosiu jam apie Teresą Karmodi, kaip pasiunčiau ją į pragarą, tada man bus galas, mane atskirs nuo Bažnyčios.

Teresa man — tikra kančia. Kas kartą, kai nešu telegramą į jos gatvę, kas kartą, kai praeinu pro kapines, jaučiu savyje augant nuodėmę tarsi pūlinį, jei netrukus nenueisiu išpažinties, tapsiu tikru pūliniu, riedančiu ant dviračio, žmonės rodys į mane ir sakys: štai jis, štai Frenkis Makortas, bjaurybė, pasiuntęs Teresą Karmodi į pragarą.

Žiūriu į žmones, kurie sekmadieniais eina komunijos, visi gavę malonę grįžta į savo vietas su Dievu burnose, ramūs, atsipalaidavę, pasirengę bet kurią akimirką numirti ir keliauti tiesiai į dangų arba grįžti namo valgyti lašinių, kiaušinių, dėl nieko nesirūpinant.

Pavargau būti baisiausiu Limeriko nusidėjėliu. Noriu atsikratyti tos nuodėmės, kirsti lašinius, kiaušinius, nejausti kaltės, nejausti kančios. Noriu būti kaip visi.

Kunigai visą laiką tvirtina, kad Dievo gailestingumas yra begalinis, bet kaip kunigas gali duoti atleidimą tokiam kaip aš, kuris nešioja telegramas, o galiausiai susijaudina ant žalios sofos su mergina, mirštančia nuo greitosios džiovos.

Važinėju po Limeriką su telegramomis ir sustoju prie kiekvienos bažnyčios. Riedu iš Redemptorių bažnyčios į Jėzuitų, iš ten į Augustinų, paskui į Dominikonų bažnyčią, galiausiai pas pranciškonus. Atsiklaupiu priešais Pranciškaus Asyžiečio statulą ir maldauju, kad jis man padėtų, bet manau, kad jis manimi šlykštisi. Klaupiuosi su kitais klauptuose prie klausyklų, bet kai ateina mano eilė, pritrūkstu kvapo, širdis ima daužytis, kaktą išmuša prakaitas, ir aš išbėgu iš bažnyčios.

Prisiekiu, kad nueisiu išpažinties per Kalėdas. Negaliu. Per Velykas. Negaliu. Eina savaitės, lekia mėnesiai, jau praėjo metai nuo Teresos mirties. Eisiu per jos metines, bet vėl nesugebu. Man jau penkiolika, praeinu pro bažnyčias nebesustodamas. Turėsiu palaukti, kol išvažiuosiu į Ameriką, ten kunigai kaip Bingas Krosbis filme „Mano kelias“, jie neišspirs manęs iš klausyklos kaip Limeriko dvasininkai.

Nuodėmė vis dar manyje, tas pūlinys, tikiuosi, jis nepribaigs manęs nespėjus susitikti su Amerikos kunigu.

Ateina telegrama senajai poniai Brigidai Finukein. Ji klausia: „Kiek tau metų, vaikine?“

„Penkiolika su puse, ponia Finukein“.

„Pakankamai jaunas, kad apsikvailintum, ir pakankamai senas, kad daug ką suprastum. Beje, ar tu nuovokus? Ar bent kiek sumanus?“

„Moku skaityti ir rašyti, ponia Finukein“.

„Oje, beprotnamyje irgi yra žmonių, mokančių skaityti ir rašyti. Ar gali parašyti laišką?“

„Galiu“.

Ji nori, kad parašyčiau laiškus jos klientams. Jei prireikia kostiumo ar drabužėlių vaikui, galima kreiptis į ponią Finukein. Ji išrašo kvitą parduotuvei, o ten tau duoda drabužius.

Senoji ponia parduotuvėje gauna nuolaidų, o iš žmonių paima visą kainą ir dar palūkanas. Jai reikia mokėti kas savaitę. Kai kurie jos klientai nebeatneša pinigų, jiems reikia išsiųsti grasinamus laiškus. Ji siūlo: „Duosiu tau po tris pensus už kiekvieną parašytą laišką ir dar tris pensus, jei atgausiu pinigus. Jei nori darbo, ateik čia ketvirtadienio ir penktadienio vakarais, atsinešk savo popieriaus ir vokų“.

Beprotiškai noriu šito darbo. Noriu važiuoti į Ameriką. Bet neturiu pinigų popieriui ir vokams. Kitą dieną nešu telegramą į Vulvortą, ten laukiu atsakymo, visas skyrius prigrūstas popieriaus ir vokų. Neturiu pinigų, tad tenka apsirūpinti pačiam. Bet kaip? Mane išgelbsti du šunys, po susijaudinimo susikabinę prie Vulvorto durų. Jie viauksi ir laksto ratais. Klientai ir pardavimų vadybininkai kikena, apsimeta, kad žiūri kažkur kitur, o kol jie apsimetinėja, pasikišu popierių ir vokus po megztiniu, lekiu pro duris ir išvažiuoju dviračiu tolyn nuo susirakinusių šunų.

Ponia Finukein įtariai klausia: „Oje, kokio gražaus laiškų popieriaus atsinešei. Paėmei iš motinos? Juk grąžinsi, kai gausi pinigus, tiesa, išdykėli?“

„O, žinoma“.

Nuo šiol nebegaliu vaikščioti pas ją pro paradines duris. Už namo yra gatvikė, turiu eiti pro galines duris, kad kas nors manęs nepamatytų.

Ji pasako man vardus ir adresus šešių nesusimokančių klientų iš didelės sąskaitų knygos. „Įbaugink juos, išdykėli. Mirtinai juos išgąsdink“.

Mano pirmasis laiškas:

Brangioji ponia O’Brajen,

kadangi jūs, rodos, nė neketinate mokėti man to, ką esate skolinga, greičiausiai būsiu priversta imtis teisinių veiksmų. Jūsų sūnus Maiklas vaikštinėja po miestą su nauju kostiumu, už kurį sumokėjau, nors pati vos turiu duonos kąsnį kūnui ir sielai drauge palaikyti. Esu tikra, kad nenorite džiūti Limeriko kalėjimo požemiuose toli nuo draugų ir šeimos.

Nuoširdžiai jūsų, mėgstanti bylinėtis ponia

Brigida Finukein

Senoji ponia patenkinta: „Tai stiprus laiškas, išdykėli, geriau negu tai, ką esu skaičiusi „Limeriko vedlyje“. Tie teisiniai veiksmai, ta frazė skamba baisiai. Ką tai reiškia?“

„Na, tai tarsi paskutinis šansas“.

Parašau dar penkis laiškus, ji duoda man pinigų ženklams. Pakeliui į paštą galvoju: kodėl turėčiau švaistyti pinigus ženklams, jei turiu dvi kojas ir vidurnaktį galiu pats juos išnešioti? Skurdžiui grasinamas laiškas vis tiek yra grasinamas laiškas, kad ir kaip jis patektų po durimis.

Bėgioju po Limeriko skersgatvius, kaišioju laiškus po durimis melsdamasis, kad niekas manęs nepamatytų.

Kitą savaitę ponia Finukein spindi iš džiaugsmo. „Keturi jau susimokėjo. O, sėskis ir rašyk dar, išdykėli. Įvaryk jiems Dievo baimės“.