Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Norėčiau paimti ponią Spilein su jos luošiukais ir perkelti juos į tą namą kaime — kartu su krūva skudurų ir senuku iš būrų karo, visus nuprausti ir pasodinti saulutėje, tegu klausosi, kaip čiulba paukščiai ir čiurlena upelis.

Negaliu palikti krūvos skudurų vienos su beverte pinigų perlaida, nes ta krūva yra senoji ponia Gertrūda Deili, visa susisukusi nuo įvairiausių ligų, kuriomis sergama Limeriko skersgatviuose: ją kamuoja artritas, reumatas, jai slenka plaukai, viena šnervė beveik sunyko nuo krapštymo pirštu, nesuprantu, kas čia per pasaulis, kur tokia senutė atsisėda iš skudurų ir šypsosi, balti dantys švyti tamsoje, puikūs jos pačios dantys. „Taip, — sako ji, — tai mano pačios dantys, kai supūsiu kape, po šimto metų atras mano baltus spindinčius dantis ir aš būsiu paskelbta šventąja“.

Pinigų perlaida, trys svarai, atėjo iš jos sūnaus. Ten prirašyta žinutė: „Laimingo gimtadienio, mamyte, tavo ištikimas sūnus Tedis“. Senutė nustemba: „Įdomu, iš kur jis dar turi pinigų, tas mažas šūdžius, besivalkiojantis su visomis Pikadilio kekšėmis“. Ji klausia, ar galėčiau padaryti jai paslaugą ir išgryninti pinigus, tada nupirkti jai mažą Baby Powers viskio buteliuką bare, kepalą duonos, svarą lydytų kiaulės taukų, septynias bulves, po vieną kiekvienai savaitės dienai. Gal galėčiau išvirti bulvę, sutrinti ją su šaukštu kiaulės taukų, paduoti riekę duonos ir atnešti lašą vandens viskiui praskiesti? Gal nueičiau pas vaistininką O’Konorą tepalo jos žaizdoms, o jei jau būsiu ten, gal paimčiau kiek muilo, kad ji gerai nusimazgotų kūną, ji bus amžiais dėkinga ir melsis už mane, štai pora šilingų už visus rūpesčius.

„O, ne, ačiū, ponia“.

„Paimk pinigus. Šiek tiek arbatpinigių. Labai man padėjai“.

„Negaliu, ponia, kai jūs taip gyvenate“.

„Paimk pinigus, arba pašte pasakysiu, kad nebenešiotum man telegramų“.

„Gerai, ponia. Labai ačiū“.

„Labos nakties, sūnau. Būk geras savo motinai“.

„Labos nakties, ponia Deili“.

Rugsėjį prasideda pamokos, kartais Maiklas sustoja prie Abato prieš keliaudamas namo pas Lamaną Grifiną. Lietingomis dienomis jis prašo: „Ar galiu likti čia nakvoti?“ Netrukus jis išvis nebenori grįžti pas Lamaną Grifiną. Jis išsenka ir išalksta žygiuodamas dvi mylias pirmyn ir dvi atgal.

Kai mama ateina jo ieškoti, nesumoju, ką jai pasakyti. Nepakeliu į ją akių, suku jas į šalį. Ji klausia: „Kaip darbas?“, tarsi nieko nebūtų nutikę pas Lamaną Grifiną. Aš atsakau: „Viskas gerai“, tarsi nieko nebūtų nutikę pas Lamaną Grifiną. Jei taip smarkiai lyja, kad ji negali pareiti namo, ji su Alfuku lieka viršutiniame kambarėlyje. Kitą dieną ji grįžta pas Lamaną, bet Maiklas lieka, netrukus mama irgi čia persikrausto ir liaujasi vaikščiojusi pas Lamaną.

Abatas kas savaitę moka mokesčius. Mama gauna pašalpą ir maisto talonų, bet kažkas ją įskundžia, tada ji nebetenka paramos iš labdaros vaistinės. Jei jos sūnus parneša po svarą per savaitę, o tai daugiau nei kai kurios šeimos gauna pašalpos, jai reikėtų būti dėkingai už tai, kad jis turi darbą. Dabar tenka atiduoti savo uždarbį. Mama klausia: „Vienas svaras? Ar tik tiek gauni, važinėdamas po miestą bet kokiu oru? Amerikoje tai būtų keturi doleriai. Keturi doleriai. O Niujorke už keturis dolerius negalėtum nė katės išmaitinti. Jei nešiotum Westem Union telegramas Niujorke, uždirbtum po dvidešimt penkis dolerius per savaitę ir gyventum prabangiai“. Ji nuolat perskaičiuoja airiškus pinigus į amerikietiškus, kad nepamirštų, ir tikina, kad ten buvo geriau. Kai kuriomis savaitėmis ji leidžia man pasilikti du šilingus, bet jei nueinu į kiną ar nusiperku seną knygą, nieko nebelieka, negalėsiu taupyti iš savo algos, turėsiu likti Limerike ir laukti senatvės, dvidešimt penkerių.

Malachis iš Dublino parašo, kad jam jau gana, jis nebenori praleisti gyvenimo pūsdamas trimitą kariuomenės orkestre. Po savaitės jis grįžta namo ir skundžiasi, kad didžiąją lovą reikia dalytis su Maiklu, Alfuku ir manimi. Ten, Dubline, jis turėjęs savo gultą su paklodėmis, antklodėmis ir pagalve. Dabar vėl reikia grįžti prie paltų ir pagalvės, iš kurios vos prisilietus pakyla plunksnų debesys. Mama sako: „Man tavęs gaila. Apgailestauju dėl tavo bėdų“. Abatas turi savo lovą, mama irgi turi savo lovą mažajame kambarėlyje. Mes vėl visi drauge, Lantanas mūsų nebekankina. Verdamės arbatą, kepame duoną ir sėdime ant virtuvės grindų. Abatas sako, kad neturėtume sėdėti ant grindų, nes kam gi skirtos kėdės ir italai? Jis sako mamai, kad Frenkiui trūksta kelių varžtelių, o mama perspėja, kad šitaip susirgsime ir numirsime, nes grindys drėgnos. Sėdime ant grindų ir dainuojame, mama su Abatu sėdi ant kėdžių. Mama dainuoja: „Ar tu vienišas šįvakar?“, Abatas traukia savo „Kelią į Rašyną“, o mes vis dar nesupratome, apie ką ši daina. Sėdime ant grindų ir pasakojame istorijas apie įvairiausius nuotykius, apie tai, ko nebuvo, apie tai, kas nutiks, kai visi iškeliausime į Ameriką.

Pašte dienos slenka lėtai, sėdime ant suoliuko ir kalbamės. Kalbėti galime, bet juoktis draudžiama. Panelė Bari sako, kad turime būti dėkingi už tai, jog mums moka už sėdėjimą, nes mes esame tik šutvė tinginių ir gatvės vaikiščių, kad nebūtų jokių juokų ant suolelio. Mums moka už tai, kad sėdime ir kalbamės, jei susijuoksime, jei bent sukikensime, būsime išmesti lauk, kol ateisime į protą, o jei ir toliau kikensime, ji praneš apie mus valdžiai.

Berniukai pašnibždomis ją apkalba. Tobis Mekis sako: „Tai senai kalei reikia gerai patrinti jos senienas ir pabrūžinti uodegą. Jos motina buvo gatvės kekšė, o tėvas pabėgo iš beprotnamio su skauduliais ant kiaušų ir gumbais ant daikčiuko“.

Pasileidžiame kvatotis, o panelė Bari šaukia ant mūsų: „Perspėjau jus dėl juokų. Meki, apie ką ten pliurpiate?“

„Sakiau, kad tokiu gražiu oru mums būtų geriau išeiti laukan ir nešioti telegramas, panele Bari“.

„Kurgi ne, Meki. Liaukis burnoti. Girdi mane?“

„Taip, panele Bari“.

„Girdėjau tave nuo laiptų, Meki“.

„Taip, panele Bari“.

„Užsičiaupk, Meki“.

„Gerai, panele Bari“.

„Nė žodžio, Meki“.

„Taip, panele Bari“.

„Sakiau, užsičiaupk, Meki“.

„Gerai, panele Bari“.

„Gana, Meki. Nemėgink mano kantrybės“.

„Nemėginsiu, panele Bari“.

„Dievo Motina, suteik man kantrybės“.

„Taip, panele Bari“.

„Tai paskutinis tavo žodis, Meki. Paskutinis, girdi? Paskutinis“.

„Taip, panele Bari“.

Tobis Mekis yra laikinasis pasiuntinukas, kaip ir aš. Jis pamatė filmą „Pirmasis puslapis“ ir užsigeidė kada nors nukeliauti į Ameriką, tapti atkakliu laikraščio reporteriu su skrybėle ir cigarete. Kišenėje jis nešiojasi užrašų knygutę, nes geras reporteris turi užrašinėti viską, kas vyksta. Įvykius. Jis turi užrašinėti įvykius, o ne suknistą poeziją, kurią girdi Limeriko aludėse, kai vyrai ima taukšti apie kančias, patirtas dėl anglų. Tik įvykius, Frenki. Jis užsirašo, kiek telegramų pristato ir kaip toli nukeliauja. Sėdime ant suoliuko nusprendę nebesijuokti, Tobis pasakoja man, kad jei pristatome keturiasdešimt telegramų per dieną, per savaitę susidaro du šimtai, per metus — dešimt tūkstančių, o per dvejus darbo metus — dvidešimt tūkstančių. Jei nuvažiuojame šimtą dvidešimt penkias mylias per savaitę, per dvejus metus sukariame trylika tūkstančių mylių, o tai pusė kelio aplink pasaulį, Frenki, nenuostabu, kad ant mūsų subinių nėra nė gabalėlio mėsos.