Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Būna telegramų biurams, parduotuvėms, gamykloms, kur niekas neduoda arbatpinigių. Tarnautojai painia telegramas nė nežvilgterėję į tave, net nepadėkoję. Būna telegramų garbiems žmonėms, turintiems kambarines ir gyvenantiems Enio arba Šiaurinio žiedo kelyje, kur neįmanoma gauti arbatpinigių. Kambarinės kaip tarnautojai, jos nepakelia akių ir nepadėkoja. Būna telegramų kunigams ir vienuoliams, jie irgi samdo kambarines, nors ir tvirtina, kad skurdas yra taurus. Jei lauktum arbatpinigių iš kunigų ar vienuolių, numirtum ant jų slenksčio. Būna telegramų ūkininkams, gyvenantiems toli už miesto, jų kiemai purvini, o šunys taikosi apgraužti tau kojas. Būna telegramų turtuoliams dideliuose namuose, prie vartų stovi būdelės, aplinkui tvoromis apjuostos plyti mylios žemės. Vartininkas moja tau važiuoti vidun, tenka gerą gabalą minti takais pro vejas, gėlių lysves, fontanus, kol pasieki didįjį namą. Jei oras gražus, žmonės žaidžia kriketą, protestantų žaidimą, arba vaikštinėja, šnekučiuojasi ir juokiasi, jie dėvi gėlėtas sukneles ir puošnius sportinius švarkelius su auksinėmis sagomis, nė neįtartum, kad vyksta karas. Prie didžiųjų paradinių durų stovi bentliai ir rolsroisai, o kambarinė tau liepia eiti pro tarnų įėjimą, argi tu visiškas neišmanėlis.

Žmonės dideliuose namuose kalba su anglišku akcentu, jie neduoda arbatpinigių pašto pasiuntinukams.

Daugiausia arbatpinigių duoda našlės, protestantų pastorių žmonos ir skurdžiai. Našlės žino, kada turi ateiti pinigų perlaida iš anglų vyriausybės, jos laukia prie lango. Reikia būti atsargiam, jei jos pakviečia puodeliui arbatos, vienas laikinųjų pasiuntinukų, Skrobis Labis, pasakojo, kad sena trisdešimt penkerių metų našlė pasikvietė arbatos ir mėgino numauti jam kelnes, tad teko skubiai nešdintis iš jos namų, vis dėlto jis pajuto pagundą, šeštadienį teko nueiti išpažinties. Jis sako, kad buvo labai nepatogu dardėti dviračiu su atsikišusiu daikčiuku, bet jei mini labai greitai ir galvoji apie Mergelės Marijos kančias, netrukus nusiramini.

Protestantų pastorių žmonos niekada nesielgtų kaip Skroblo Labio senoji našlė, na, nebent jos pačios būtų našlės. Kristis Volisas, kuris yra nuolatinis telegramų išnešiotojas ir kada nors taps tikru paštininku, sako, kad protestantėms nesvarbu, kaip jos elgiasi, net jei jos yra pastorių žmonos. Vis viena jos pasmerktos, tad argi svarbu, jei trupučiuką pasimylės su pasiuntinuku. Pasiuntinukai mėgsta protestantų pastorių žmonas. Net ir turėdamos kambarinių jos pačios atidaro duris, paprašo minutėlę palaukti, duoda šešiapensį. Norėčiau su jomis pasikalbėti, paklausti, kaip jos jaučiasi būdamos pasmerktos, bet jos tikriausiai įsižeistų ir atsiimtų arbatpinigius.

Airiai, dirbantys Anglijoje, siunčia telegramas apie pinigų perlaidas penktadienio vakarais ir šeštadieniais, kaip tik tomis dienomis ir gauname daug arbatpinigių. Vos pristatę vieną pluoštą, išlekiame su kitu.

Bjauriausios gatvės yra Airištaune — už Aukštutinės ar Mangreto gatvelių, tai blogiau nei Rodeno, nei O’Kyfio skersgatvis ar bet kuri gatvikė, kurioje esu gyvenęs. Yra gatvių su vidury išraustais kanalais. Motinos stovi prie durų ir šaukia „saugokis!“, kai tuština paplavų kibirus. Purviname vandenyje vaikai plukdo popierinius laivelius arba degtukų dėžutes su mažomis burėmis.

Kai įvažiuoji į gatvelę, vaikai ima klykti: „Čia perlaidų išnešiotojas, čia perlaidų išnešiotojas“. Jie puola artyn, o moterys laukia prie durų. Jei atiduodi kokiam vaikiukui perlaidą, skirtą jo motinai, jis tampa šeimos didvyriu. Mergytės laukia, kol berniukai pasinaudos tokia proga, nors jos irgi gali gauti perlaidą, jei neturi brolių. Moterys tarpduriuose šaukia, kad dabar jos neturi pinigų, bet jei rytoj eisiu šia gatve, galėsiu pasibelsti į duris savo arbatpinigių, telaimina Dievas tave ir tavo artimuosius.

Ponia O’Konel ir panelė Bari pašte kasdien mums kala, kad mūsų darbas — pristatinėti telegramas, nieko daugiau. Mes neturime patarnauti, neturime vaikščioti į parduotuves prekių ar nešioti žinučių. Joms nesvarbu, tegu žmonės miršta lovose.

Joms nerūpi bekojai, pamišėliai ar šliaužiojantys grindimis. Mes turime pristatyti telegramą, ir viskas. Ponia O’Konel sako: „Žinau viską, ką darot, viską, nes Limeriko žmonės jus stebi, turiu ataskaitų, laikau jas stalčiuose“.

„Puiki vieta ataskaitoms laikyti“, — šnibžteli Tobis Mekis.

Bet ponia O’Konel ir panelė Bari nežino, kaip atsitinka skersgatviuose, kai pasibeldi į duris, kas nors liepia užeiti, įeini vidun, ten tamsu, kampe ant lovos guli krūva skudurų, ta krūva klausia, kas čia, tu atsakai, kad perlaida, tada krūva skudurų prašo nueiti į parduotuvę, mirštu badu, atiduočiau abi akis už puoduką arbatos. Ką turėčiau daryti — pasakyti, kad aš užsiėmęs, sėsti ant dviračio ir palikti skudurų krūvą su telegrama apie pinigų perlaidą, kuri visai bevertė, nes krūva skudurų nepajėgia atsikelti iš lovos, nueiti į paštą ir išgryninti prakeiktų pinigiūkščių?

Ką turėčiau daryti?

Mums draudžiama eiti į paštą kam nors gryninti pinigų, jei nueisi, visam laikui prarasi darbą. Bet ką daryti, kai senukas, prieš šimtą metų vykusio būrų karo dalyvis, dejuoja, kad jo kojos nebepajuda, jis amžiais bus dėkingas, jei nueisi į paštą pas Pedį Konsidainą ir paaiškinsi jam, kokia padėtis, Pedis tikrai išgrynins pinigus, pasilaikyk sau du šilingus, esi puikus berniukas. Pedis Konsidainas sako, kad viskas gerai, bet niekam nesakyk, kitaip išmes ir mane, ir tave, sūnau. Būrų karo veteranas sako suprantąs, jog dabar turiu nešioti telegramas, bet gal galėčiau grįžti šįvakar ir nueiti į parduotuvę, namie nėra nė kąsnelio, be to, jis šąla. Jis sėdi kampe sename fotelyje apsigobęs antklodės draiskalais, už kėdės stovi dvokiantis kibiras, nuo kurio supykina. Kai pažiūriu į tą senuką tamsiame kampe, noriu atitempti žarną su karštu vandeniu, nurengti jį, išprausti ir padėti jam didelę lėkštę su kumpiu, kiaušiniais ir bulvių koše, ir kad netrūktų sviesto, druskos bei svogūnų.

Norėčiau paimti tą vyrą iš būrų karo, tą krūvą skudurų lovoje ir perkelti juos į didelį saulėtą namą kaime, kur už lango gieda paukščiai ir čiurlena upelis.

Ponia Spilein iš Siurblio skersgatvio ties Kerio keliu turi du luošus dvynius su didžiulėmis šviesiaplaukėmis galvomis ir smulkiais kūneliais, sudžiūvusios jų kojytės kybo ant kėdžių krašto. Jie kiaurą dieną spokso į ugnį ir klausinėja: „Kur tėvelis?“ Jie kalba angliškai kaip ir visi, bet tarpusavyje šnekasi savo sukurta kalba: „Lauk vakar arbata arbata vakar lauk“. Ponia Spilein sako, kad tai reiškia: „Kada gausime vakarienę?“ Ji man pasakoja, kad būna labai patenkinta, jei jos vyras per mėnesį atsiunčia keturis svarus, tada jos niekas neplūsta labdaros vaistinėje dėl to, kad vyras išvykęs į Angliją. Vaikams tik ketveri, jie labai protingi, nors ir negali vaikščioti ar pasirūpinti savimi. Jei jie galėtų vaikščioti, jei būtų bent kiek sveikesni, ji susikrautų daiktus ir persikraustytų į Angliją iš šio Dievo pamiršto krašto, kuris taip ilgai kovėsi už laisvę, bet tik pažiūrėkite, kaip mes gyvename. De Valera turi rūmus prie Dublino, tas murzinas senas šunsnukis ir kiti politikai gali keliauti pragaran, Dieve, atleisk man. Kunigai irgi gali keliauti pragaran, neprašysiu Dievo atleidimo už šitokius žodžius. Kunigai ir vienuoliai sako mums, kad Jėzus buvo vargšas ir kad tai ne gėda, bet sunkvežimiai atrieda prie jų namų su dėžėmis ir statinėmis viskio bei vyno, jie kemša kiaušinius, kumpius ir aiškina mums, ko neturėtume valgyti per gavėnią. Eina šiknon, ta gavėnia. Ko dar mes galime atsisakyti, jei pasninkaujame visus metus?