Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Nieko gero miegoti mirusios senelės lovoje vilkint jos juodą suknelę, kai dėdė Abatas krenta ant subinės prie Pietinės aludės prisiplempęs alaus, ir žmonės, kurie netveria nekišę nosies į kitų reikalus, bėga į tetos Agės namus pasakyti, kad ji su dėde Pa Kytingu parvilktų Abatą namo, į viršų, kur aš miegu. Teta Agė pratrūksta: „Ką veiki šiuose namuose, šitoje lovoje? Kelkis ir kaisk virdulį savo vargšui nukritusiam dėdei Patui“. Aš nejudu, tada ji nutraukia antklodę ir atšoka tarsi pamačiusi šmėklą: „Dievo Motina, ką čia veiki su mano mirusios motinos suknele?“

Tai visai blogai, nes sunku paaiškinti, kad ruošiesi didžiausiam savo gyvenimo darbui, todėl išsiskalbei drabužius, jie džiūsta lauke ant virvės, o namuose taip šalta, jog teko užsivilkti vienintelį spintoje rastą drabužį. Sunku kalbėtis su teta Age, kai Abatas aimanuoja lovoje: „Maniškės kojos svyla, užpilkit vandens ant maniškių kojų“. Dėdė Pa Kytingas prisidengia ranka burną ir susmunka prie sienos kvatodamas, sako, kad atrodau dieviškai, kad juoda man tinka, klausia, ar išsilyginau suknelės klostes. Kaip pagaliau elgtis, kai teta Agė surinka: „Lipk iš tos lovos ir kaisk vandenį, išvirk arbatos savo nelaimėliui dėdei. Gal nusivilktum suknelę ir apsivyniotum antklode, nejaugi rodysies kaip motina pagimdė?“ Ką tik ji klykė klausdama, ką čia veikiu su jos vargšės motinos suknele. Dabar liepia užkaisti virdulį. Aiškinu jai, kad išsiskalbiau drabužius didžiajam darbui.

„Kokiam didžiajam darbui?“

„Pašto pasiuntinio“.

„Jei paštas samdo tokius kaip tu, tikriausiai jie išgyvena paskutines dienas, lipk žemyn, užkaisk tą virdulį“.

Dar viena nelaimė ištinka, kai išeini už namo prisipilti vandens iš čiaupo, tvieskia mėnulis, o kaimynė Keitlina Parsel užsiropštusi ant tvoros dairosi savo katės. „Dieve, Frenki Makortai, ką čia veiki pasipuošęs senelės suknele?“ Stovi ten su suknele, su virduliu rankoje ir aiškini jai, kad išsiskalbei drabužius, jie kybo čia visų matomi ant virvės, pasakoji, kad sušalai lovoje ir apsivilkai senelės suknelę, o tavo dėdė Patas, Abatas, pargriuvo, teta Agė ir jos vyras Pa Kytingas jį parnešė namo, teta išsiuntė tave pripilti virdulio, kad nusivilksi šią suknelę, kai tik tavo drabužiai išdžius, kad niekada netroškai rodytis su savo mirusios senelės suknele.

Keitlina Parsel suklinka ir griūva nuo tvoros pamiršusi katę, girdžiu, kaip ji kikendama kalba savo aklai motinai: „Mamule, mamule, palauk, papasakosiu tau apie Frenkį Makortą, stovintį už namo su senelės suknele“. Jei Keitlina Parsel užuodė kokią paskalą, iki ryto ją sužinos visa gatvelė, būtų geriau paprasčiausiai iškišti galvą pro langą ir visiems paskelbti apie savo suknelės istoriją.

Kol vanduo verda, Abatas miega priveiktas alaus. Teta Agė sako, kad jie su dėde Pa patys išgers gurkšnelį arbatos, tikriausiai ir aš galėčiau prie jų prisidėti. Dėdė Pa sako, kad nieko baisaus, juoda suknelė yra lyg dominikonų kunigo sutana, jis klaupiasi ant kelių ir meldžiasi: „Palaiminkite mane, tėve, nes aš nusidėjau“. Teta Agė užpyksta: „Kelkis, senas idiote, liaukis tyčiotis iš religijos“. Paskui ji teiraujasi: „O ką gi tu veiki šiuose namuose?“

Negaliu papasakoti jai apie mamą, Lamaną Grifiną ir jų susijaudinimus palėpėje. Sakau, kad ketinu čia kiek pagyventi, nes nuo Lamano Grifino namų labai toli iki pašto, kai tik atsistosiu ant kojų, tikrai rasime padorią vietelę, tada visi persikelsime, motina, broliai, visi.

„Ką gi, — sako ji, — tai daugiau, nei įstengtų tavo tėvas“.

XV

Sunku užmigti žinant, kad rytoj tau sukaks keturiolika ir pirmą kartą pradėsi dirbti kaip vyras. Auštant dejuodamas atsibunda Abatas. Galėčiau jam užvirti arbatėlės, tada atsiriekčiau didelę riekę duonos nuo puskepalio jo kišenėje, jis ten saugo duoną, kad nesurytų kokia žiurkė, o jei žvilgterėčiau į senelės gramofoną, kuriame ji laikydavo plokšteles, rasčiau uogienės stiklainį.

Dėdė Abatas nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet žino, kur slėpti uogienę.

Atnešu Abatui arbatos su duona ir pats kiek užkandu. Apsivelku drėgnus drabužius ir lipu į lovą tikėdamasis, kad iki išeinant į darbą jie išdžius nuo mano kūno šilumos. Mama visada sakydavo, kad vilkėdamas šlapiais drabužiais susigausi džiovą ir anksti nukeliausi į kapus. Abatas atsisėdęs pasakoja, kad jam nežmoniškai skauda galvą, nes jam prisisapnavo, kad aš buvau apsivilkęs jo vargšės motinos juodą suknelę, o motina lakstė aplink ir klykė: „Nuodėmė, nuodėmė, tai tikra nuodėmė“. Jis išgeria arbatą ir užknarkia, o aš laukiu, kol jo laikrodis išmuš pusę aštuonių, tada kelsiuos, pašte reikia būti devintą, net jei drabužiai ant kūno vis dar drėgni.

Gatvėje matau, kad skersgatviu leidžiasi teta Agė. Ji tikriausiai ateina pažiūrėti, ar Abatas gyvas, ar jam nereikia gydytojo. Ji klausia: „Kelintą turi būti darbe?“

„Devintą“.

„Gerai“.

Teta Agė apsigręžia ir eina su manimi į paštą Henrio gatvėje. Ji nesako nė žodžio, greičiausiai pašte apskųs mane už tai, kad miegojau senelės lovoje ir vilkėjau jos juodą suknelę. Ji liepia: „Eik viršun ir pasakyk, kad apačioje tavęs laukia teta ir kad tu valandą pavėluosi. Jei jie nesutiks, aš užlipsiu pati“.

„Kodėl turėčiau valandą vėluoti?“

„Velniai griebtų, daryk, kas tau liepiama“.

Ant suolelio palei sieną laukia pasiuntinukai. Prie stalo sėdi dvi moterys, viena stora, kita liesa. Liesoji pakelia galvą: „Ko norėjai?“

„Aš vardu Frenkas Makortas, panele, atėjau į darbą“.

„Kokį gi darbą?“

„Pasiuntinio, panele“.

Liesoji sukikena: „O, Dieve, maniau, kad atėjai plauti išviečių“.

„Ne, panele. Mano motina atnešė laišką iš kunigo, daktaro Kaupero, taigi turiu gauti darbą“.

„O, nejaugi? O ar žinai, kokia šiandien diena?“

„Žinau, panele. Mano gimtadienis. Man keturiolika“.

„Kaip įspūdinga“, — pasišaipo storulė.

„Šiandien ketvirtadienis, — sako liesoji. — Tavo darbas prasidės pirmadienį. Keliauk atgal, nusiprausk ir sugrįžk“.

Pasiuntinukai pasieniu juokiasi. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kaip ima kaisti skruostai. Padėkoju moterims, išeidamas girdžiu liesąją sakant: „Jėzau aukštybėse, Morina, kas atitempė čia tą tipą?“ Moterys ir pasiuntinukai prapliumpa juoku.

Teta Agė praveria burną: „Na?“ Atsakau, kad pradėsiu pirmadienį. Ji burbteli, kad mano drabužiai siaubingi, kuo gi aš juos skalbiau.

„Karbolio muilu“.

„Jie dvokia kaip padvėsę balandžiai, tu visą šeimą statai pajuokai“.

Ji vedasi mane į Rošo parduotuvę, perka marškinius, kelnes, trumpikes, dvi poras kojinių ir nukainotus vasarinius batus. Duoda du šilingus, kad išgerčiau arbatos ir nusipirkčiau bandelę gimtadienio proga. Tada autobusu važiuoja į O’Konelio alėją, nes yra per stora ir per tingi, kad eitų pėsčiomis. Storulė tinginė, neturi savo sūnaus, bet vis viena perka man drabužius naujajam darbui.

Pasuku į Artūro krantinę su ryšuliu naujų rūbų, stabteliu ant Šanono kranto, kad žmonės nepamatytų vyro ašarų tądien, kai jam sukanka keturiolika.

Pirmadienio rytą atsikeliu anksti, nusiprausiu veidą, suglostau plaukus vandeniu ir seilėmis. Abatas pamato mane su naujais drabužiais. „Jėzau, — atsidūsta, — ar tu vesti ketini?“ Ir vėl užmiega.

Ponia O’Konel, storulė, sako: „Nagi, nagi, mes patys madingiausi, tiesa?“ O liesoji, panelė Bari, priduria: „Ar per savaitgalį apiplėšei banką?“ Pasiuntinukai, sėdintys ant suolelio prie sienos, ima garsiai žvengti.