Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tenajaus. Kambarinės taip kalba, nes jos iš kaimo. Malingerio mergos, kaip sako Pedžio Klohesio dėdė, kojos kaip telyčių, jos pagailėtų ir savo myžalų srovės.

Parsinešu duoną namo. Nors Abatas stebisi, jis neklausia, iš kur ją gavau, nes kai esi kritęs ant galvos, nebebūni smalsus. Jis tiesiog žiūri į mane didelėmis akimis, kurių viduriukas mėlynas, o aplinkui geltona, ir šliurpia arbatą iš didelio suskilusio puoduko, likusio po motinos mirties. Jis sako: „Čia maniškis puodelis, negerk iš čion savo arbatos“.

Iš čion. Tai Limeriko lindynių kalba, taip nervindavusi tėtį. Jis aiškindavo: „Nenoriu, kad mano sūnūs augtų Limeriko skersgatviuose ir sakytų: iš čion. Tai žemųjų sluoksnių kalba. Kalbėkite kaip dera“.

Mama atsakydavo: „Gal tau ir nepatinka, bet nelabai stengiesi ištraukti mus lauk iš čion“.

Už Balinakuros perlipu per tvorą į obuolių sodą. Jei pasirodo šuo, sprunku, nes su manimi nėra Pedžio Klohesio, kuris mokėdavo su jais susikalbėti. Ūkininkai užpuola mane, bet jie su kaliošais lėtai vaikšto, net jei užšoka ant dviračio, kad mane pavytų, peršoku per tvorą, o jie dviračiu negali jos pervažiuoti.

Abatas žino, kur gaunu obuolių. Jei užaugai Limeriko skersgatviuose, anksčiau ar vėliau apvogsi kokį sodą. Net jei nemėgsti obuolių, privalai vogti iš sodų, kitaip draugužiai vadins tave myžniumi.

Visada pasiūlau obuolį Abatui, bet jis nevalgo, nes jam trūksta dantų. Jam liko tik penki, jis nerizikuos suleisti jų į obuolį. Jei supjaustau obuolį gabaliukais, jis atsisako, nes nedera taip valgyti obuolių. Jis taip sako, o jei prieštarauju: „Juk supjaustai duoną prieš valgydamas, tiesa?“, jis atkerta: „Obuoliai yra obuoliai, o duona yra duona“.

Štai kaip kalbi, jei esi numestas ant galvos.

Maiklas vėl ateina su šilta arbata pieno butelyje ir dviem riekėmis keptos duonos. Aiškinu jam, kad man jų nebereikia. „Pasakyk mamai, kad pasirūpinu savimi, man nereikia jos arbatos ir duonos, labai ačiū“. Maiklas apsidžiaugia, kai duodu jam obuolį, sakau, kad jis ateitų kas antrą dieną, galės gauti dar. Tada jis liaujasi prašęs, kad grįžčiau pas Lamaną Grifiną, o aš džiaugiuosi, kad jis nebeverkia.

Airištaune yra turgus, ten šeštadieniais susirenka ūkininkai prekiauti daržovėmis, vištomis, kiaušiniais, sviestu. Jei nueinu ten anksti, jie užmoka man keletą pensų, kad padėčiau iškrauti jų vežimus ar automobilius. Dienai pasibaigus jie duoda man apdaužytų ar apipuvusių daržovių, kurių nepardavė. Vieno ūkininko žmona nuolat pasiūlo sudužusių kiaušinių. Ji perspėja: „Išsikepk tuos kiaušinius rytoj, kai grįši iš Mišių gavęs malonę, nes jei suvalgysi tuos kiaušinius su nuodėme sieloje, jie sulipdys tau ryklę, taigi“.

Ji ūkininko žmona, jos taip kalba.

Esu ne geresnis už elgetą, kai stoviu prie žuvies ir bulvių parduotuvių durų prieš jas uždarant, tikėdamasis, kad gal bus likę perdegusių bulvių ar žuvų likučių, plaukiojančių taukuose. Jei parduotuvių savininkai skuba, jie atiduoda man tas bulves ir numeta laikraštį joms suvynioti.

Man patinka laikraštis „Pasaulio naujienos“. Jis uždraustas Airijoje, bet žmonės atsigabena jį iš Anglijos dėl stulbinančių merginų nuotraukų su beveik neįžiūrimais maudymosi kostiumėliais. Ten būna pasakojimų apie visaip nusidedančius žmones, jie skiriasi, svetimauja, Limerike tokių nuodėmių nerastum.

Svetimavimas. Man vis dar reikia išsiaiškinti, ką šis žodis reiškia, pažiūrėti bibliotekoje. Esu įsitikinęs, kad tai baisiau nei tai, ką mums sakė mokytojai — blogos mintys, blogi žodžiai, blogi poelgiai.

Parsinešu keptas bulves namo ir lipu į lovą kaip Abatas. Jei jis išgėręs keletą bokalų, sėdi, valgo bulves nuo „Limeriko vedlio“ ir dainuoja „Kelią į Rašyną“. Kramtau bulves. Laižau „Pasaulio naujienas“. Laižau pasakojimus apie nedorai besielgiančius žmones. Laižau merginas su maudymosi kostiumėliais, o kai riebalų nebelieka, žiūriu į merginas, kol Abatas išjungia šviesą, tada po antklode darau mirtiną nuodėmę.

Bet kada galiu nueiti į biblioteką su mamos ar Lamano Grifino pažymėjimu. Manęs niekada nesučiups, nes Lamanas per tingus, kad šeštadienį išliptų iš lovos, o mama nė nesiartina prie bibliotekos, nes gėdijasi savo drabužių.

Panelė O’Riorden šypsosi. „Šventųjų gyvenimai“ laukia tavęs, Frenkai. Tomų tomai. Batleris, O’Henlonas, Baring Gould. Papasakojau apie tave bibliotekos direktorei, ji taip apsidžiaugė, kad ketina tau įteikti suaugusiojo pažymėjimą. Argi nenuostabu?

„Ačiū, panele O’Riorden“.

Skaitau apie skaisčiąją Brigitą, jos diena — vasario pirmoji. Ji buvo tokia graži, kad visos Airijos vyrai geidė ją vesti, bet jos tėvas norėjo, kad ji ištekėtų už žymaus vyro. Tačiau ji pati išvis nenorėjo tekėti ir meldė Dievo pagalbos, tada Jis padarė taip, kad jos akis sutirpo ir išvarvėjo skruostu, liko toks randas, kad Airijos vyrai ja nebesidomėjo.

Dar yra šventoji Vilgefortė, skaisčioji kankinė, jos šventė liepos dvidešimtąją. Jos motina pagimdė devynis vaikus, visus iš karto, keturias poras dvynių ir dar Vilgefortę, visi jie tapo tikėjimo kankiniais. Vilgefortė buvo gražuolė, tėvas norėjo ją ištekinti už Sicilijos karaliaus. Vilgefortė puolė į neviltį, Dievas jai padėjo, jos veidas apaugo ūsais ir barzda, tada Sicilijos karalius apsigalvojo, bet tėvas taip įtūžo, kad nukryžiavo ją, nors ir barzdotą.

Jei esi anglė, ištekėjusi už prasto vyro, meldiesi šventajai Vilgefortei.

Kunigai mums niekada nepasakojo apie skaisčiąsias kankines, tokias kaip šventoji Agota, kurios diena — vasario penktoji. Vasaris — skaisčiųjų kankinių mėnuo. Sicilijos pagonys įsakė Agotai atsisakyti tikėjimo Jėzumi, o ji, kaip visos skaisčiosios kankinės, nesutiko: „Nee“. Pagonys ją paguldė į kankinimo suolą, plėšė šonus geležiniais kabliais, svilino liepsnojančiais deglais, bet ji kalbėjo: „Nee, aš neatsisakysiu mūsų Viešpaties“. Pagonys sutraiškė jai krūtis ir jas nupjovė, o kai ėmė ją volioti po karštas anglis, ji nebegalėjo iškęsti ir išleido paskutinį kvapą garbindama Viešpatį.

Skaisčiosios kankinės mirdavo giedodamos himnus ir garbindamos Viešpatį, nekreipdamos dėmesio į liūtus, draskančius mėsą joms iš šonų ir čia pat ją ryjančius.

Kodėl kunigai niekada nepasakojo apie šventąją Uršulę ir jos vienuolika tūkstančių mergelių kankinių, jos šventė spalio dvidešimt pirmąją? Jos tėvas norėjo, kad ji ištekėtų už pagonių karaliaus, bet ji pareiškė: „Aš trejiems metams iškeliausiu ir pagalvosiu“. Ji iškeliavo su tūkstančiu kilmingų freilinų ir dešimčia tūkstančių jų palydovių. Merginos plaukiojo jūromis ir bastėsi po svečias šalis, galiausiai apsistojo Kelne, kur hunų vadas paprašė Uršulės rankos. „Nee“, — tarė ji, tada hunai nužudė ją ir jos mergeles. Kodėl ji nesutiko ir neišgelbėjo vienuolikos tūkstančių skaisčių gyvybių? Kodėl skaisčiosios kankinės tokios užsispyrusios?

Man patinka šventasis Moulingas, airių vyskupas. Jis gyveno ne rūmuose kaip Limeriko vyskupas. Jis gyveno medyje, ir kai kiti šventieji aplankydavo jį per vakarienę, jie susėsdavo aplinkui ant šakų kaip paukščiai, puikiai leisdavo laiką gerdami vandenį ir valgydami sausą duoną. Vieną dieną jis vaikštinėjo ir sutiko raupsuotąjį. Tas paklausė: „Ėhė, šventasis Moulingai, kur trauki?“ — „Einu į Mišias“, — atsakė šventasis Moulingas. „Ką gi, aš irgi norėčiau nueiti į Mišias, kodėl tau nepasisodinus manęs ant kupros ir nenunešus?“ Šventasis Moulingas taip ir padarė, bet vos užsisodino raupsuotąjį ant nugaros, šis ėmė skųstis. „Tavo ašutiniai marškiniai, — dejavo jis, — žeidžia man skaudulius, nusivilk juos“. Moulingas nusivilko marškinius, jie nuėjo toliau. Tada raupsuotasis tarė: „Man reikia išsišnypšti nosį“. Šventasis atsakė: „Neturiu jokios nosinės, išsišnypšk ranka“. Raupsuotasis pareiškė: „Negaliu laikytis už tavęs ir pūsti nosies tuo pačiu metu“. — „Gerai, — sutiko Moulingas, — išsišnypšk į mano ranką“. — „Nieko neišeis, — nenurimo raupsuotasis, — mano ranką visai suėdė raupsai, negaliu laikytis ir šnypšti į tavo ranką. Jei būtum tikras šventasis, tu atsisuktum ir iščiulptum snarglius man iš nosies“. Šventasis Moulingas nenorėjo čiulpti raupsuotojo snarglių, bet vis dėlto tai padarė, tada pasimeldė ir pagarbino Dievą už suteiktą garbę.