„Manau, kad „spindėti“, sere“.
„Glaustai, Klarkai, bet teisingai. Makortai, sugalvok sakinį su žodžiu „glaustai““.
„Klarkas pasakė glaustai, bet teisingai, sere“.
„Gudru, Makortai. Mąstai kaip kunigas, mano berniuk, arba kaip politikas. Pagalvok apie tai“.
„Pagalvosiu, sere“.
„Liepk motinai ateiti pas mane“.
„Gerai, sere“.
Mama sunerimsta: „Jokiu būdu, negalėčiau nė prisiartinti prie pono O’Halorano. Neturiu nei tinkamos suknelės, nei padoraus palto. Kodėl jis nori mane pamatyti?“
„Nežinau“.
„Ką gi, paklausk jo“.
„Negaliu. Jis mane užmuš. Jei jis liepia atsivesti motiną, reikia ir atsivesti, kitaip jis į darbą paleis lazdą“.
Mama ateina pas jį, jie kalbasi koridoriuje. Mokytojas sako mamai, kad jos sūnus Frenkas turi mokytis toliau. Neturi įkliūti į pasiuntinukų spąstus. Tai niekur nenuves. Nueikite su juo pas Brolius krikščionis, pasakykite, kad aš jus siunčiau, pasakykite, kad jis sumanus berniukas ir turi lankyti vidurinę mokyklą, o paskui mokytis universitete.
Jis priduria, kad tapo valstybinės Limio mokyklos direktoriumi ne tam, kad vadovautų pasiuntinukų akademijai.
Mama dėkoja: „Ačiū jums, pone O’Haloranai“.
Norėčiau, kad ponas O’Haloranas žiūrėtų savo reikalų. Neturiu jokio noro eiti į Brolių krikščionių mokyklą. Svajoju amžiams mesti mokyklą ir gauti darbą, kiekvieną penktadienį parnešti atlyginimą, šeštadienio vakarais eiti į kiną kaip visi.
Po kelių dienų mama liepia gerai nusimazgoti veidą ir rankas, eisime į Brolių krikščionių mokyklą. Aiškinu, kad nenoriu ten eiti, kad noriu dirbti, noriu būti vyras. Ji liepia man liautis inkštus, aš lankysiu vidurinę mokyklą, kaip nors išsiversime. Lankysiu tą mokyklą, net jeigu jai tektų šveisti grindis, bet visų pirma ji pradės nuo mano veido.
Ji beldžia į Brolių krikščionių duris ir sako norinti pasikalbėti su vyresniuoju broliu Murėjumi. Jis prieina prie durų, pažiūri į mano motiną, į mane ir klausia: „Ko?“
Mama aiškina: „Tai mano sūnus Frenkas. Ponas O’Haloranas iš Limio sako, kad jis sumanus, gal būtų kokia galimybė priimti jį į jūsų vidurinę mokyklą?“
„Neturime vietų“, — burbteli brolis Murėjus ir užtrenkia duris mums prieš nosį.
Mama nusisuka nuo durų, tylėdami ilgai kulniuojame namo. Mama nusivelka paltą, išverda arbatos, sėdasi prie židinio. „Klausyk manęs, — sako ji. — Ar klausaisi?“
„Taip“.
„Jau antrą kartą Bažnyčia užtrenkia tau duris prieš nosį“.
„Tikrai? Nepamenu“.
„Stivenas Keris pasakė tau ir tėvui, kad negali būti klapčiuku, ir užtrenkė duris jums prieš nosį. Ar prisimeni?“
„Taip“.
„O dabar brolis Murėjus tau prieš nosį užtrenkė duris“.
„Na ir kas. Noriu gauti darbą“.
Mamos veidas tampa rūstus, ji įpyksta. „Niekada neleisk, kad tau prieš nosį užtrenktų duris. Ar girdi mane?“
Ji apsiverkia: „O, Dieve, ar tam tave pagimdžiau, kad patektum į pasiuntinukų šeimyną?“
Nenumanau, ką daryti ar sakyti, man taip palengvėjo, kad nebeturėsiu mokytis dar penkerius ar šešerius metus.
Aš laisvas.
Man trylika, tuoj keturiolika, dabar birželis, paskutinė diena mokykloje. Mama vedasi mane pas kunigą, daktarą Kauperą, dėl telegramų išnešiotojo darbo. Pašte prižiūrėtoja ponia O’Konel klausia: „Ar moki važiuoti dviračiu?“ Meluoju, kad moku. Ji sako, kad negalėsiu pradėti, kol nesukaks keturiolika, taigi turiu grįžti rugpjūtį.
Ponas O’Haloranas prieš visą klasę piktinasi, jog tokie berniukai kaip Makortas, Klarkas, Kenedis turi kapoti malkas ir tampyti vandenį. Jam bjauri tokia laisva ir nepriklausoma Airija, kuri išlaiko klasinę sistemą, mums primestą anglų, o mes savo talentingus vaikus išmetame į mėšlo krūvą.
„Privalote išvykti iš šios šalies, berniukai. Važiuok į Ameriką, Makortai. Ar girdi?“
„Taip, sere“.
Į mokyklą ateina kunigai verbuoti mūsų į misijas užsienyje. Redemptoriai, pranciškonai, Šventosios Dvasios tėvai, įvairiausi tolimų kraštų pagonių atvertėjai. Aš jų nepaisau. Ketinu keliauti į Ameriką, bet vienas kunigas mane sudomina. Jis sako, kad atėjo pavestas Baltųjų tėvų, klajoklių beduinų genčių misionierių ir Prancūzijos svetimšalių legiono kapelionų.
Paprašau anketos.
Man reikia laiško iš parapijos kunigo ir šeimos gydytojo pažymos apie sveikatą. Kunigas tučtuojau parašo laišką. Jis džiaugsis matydamas mane išvykstantį. Daktaras paklausia: „Kas čia?“
„Tai anketa įstoti pas Baltuosius tėvus, klajoklių genčių Sacharoje misionierius ir Prancūzijos svetimšalių legiono kapelionus“.
„O! Prancūzijos svetimšalių legionas, ar ne? Ar žinai, kaip dažniausiai keliaujama Sacharos dykuma?“
„Traukiniais?“
„Ne. Kupranugariais. Ar žinai, kas yra kupranugaris?“
„Jis turi kuprą“.
„Jis turi daugiau nei kuprą. Jis yra pikto ir nedoro būdo, jo dantys pažaliavę nuo gangrenos, jis kandžiojasi. Ar žinai, kur jis kanda?“
„Sacharoje?“
„Ne, mulki tu. Jis kanda tau į petį, tiesiog nuplėšia jį. Ir palieka tave stovintį ten, Sacharoje. Kaip tau tai patiktų, ką? Kaip atrodytum vėliau vilkdamasis Limeriko gatvėmis, kokia sveiko proto mergina pažiūrėtų į buvusį Baltąjį tėvą su vienu varganu prakauliu petimi? Be to, pažvelk į savo akis. Jos ligotos čia, Limerike. O Sacharoje jos supūliuos, išpus ir iškris tau iš galvos. Kiek tau metų?“
„Trylika“.
„Grįžk namo pas motiną“.
Čia ne mūsų namai, negalime jaustis laisvai kaip Rodeno skersgatvyje, viršuje Italijoje ar apačioje Airijoje. Kai Lantanas grįžta namo, jis nori skaityti lovoje ar miegoti, o mes turime tylėti. Trinamės gatvėse iki tamsos, o kai grįžtame į vidų, belieka eiti miegoti ar skaityti knygą, jei turime žvakę ar žibalo lempai.
Mama liepia eiti miegoti, ji gulsis po valandžiukės, tik užkops į palėpę išgerti su Lamanu paskutinio puodelio arbatos. Mes dažnai užmiegame jai dar negrįžus, bet būna naktų, kai girdime juos besikalbančius, niurnančius, aimanuojančius. Būna naktų, kai ji taip ir nenulipa žemyn, tada Maiklui su Alfuku lieka didžioji lova. Malachis sako, kad mama lieka viršuje, nes jai per sunku tamsoje nulipti žemyn.
Jam tik dvylika, jis nieko nesupranta.
Man trylika, manau, kad viršuje jie susijaudina.
Žinau apie susijaudinimą, žinau, kad tai nuodėmė, bet kaip gali būti nuodėmė tai, kas ateina per sapnus, kur amerikietės iš Lyrikos kino teatro pozuoja su maudymosi kostiumėliais, o aš pabundu visas tvinksintis? Nuodėmė, kai nemiegi ir žaidi su savimi, apie tai Limio mokyklos kieme berniukai pasikalbėdavo po to, kai ponas O’Di išriaumojo mums šeštąjį Dievo įsakymą: nesvetimauk, o tai reiškia — neturėk nešvankių minčių, nesakyk nešvankių žodžių, nedaryk nešvankių poelgių, štai kas yra svetimavimas. Visa, kas nešvanku.
Redemptorių bažnyčios kunigas mums nuolat rėkauja apie šeštąjį Dievo įsakymą. Jis sako, kad nešvankybė yra tokia baisi nuodėmė, kad Mergelė Marija nusisuka ir ima raudoti.
„O kodėl gi ji rauda, berniukai? Ji rauda dėl jūsų, dėl to, ką darote jos mylimiausiajam Sūnui. Ji rauda, kai žiūri žemyn į niūrų šių dienų vaizdą, kai su siaubu regi, kaip Limeriko berniukai niekina, teršia save ir prievartauja, tvirkina ir sutepa savo jaunus kūnus, kurie yra Šventosios Dvasios šventyklos. Dievo Motina verkia dėl šių šlykštybių žinodama, kad kas kartą, kai save prievartaujate, jūs įkalate vinį į jos mylimiausiojo Sūnaus kryžių, dar kartą apraizgote Jo galvą erškėčių vainiku ir atvedate šiurpias žaizdas. Troškulio kamuojamas Jis kaba ant kryžiaus, ir ką gi Jam pasiūlo tie klastingi romėnai? Plaušinę, sumirkytą actu ir tulžimi, įgrūda ją pro sukepusias lūpas. Jo lūpos vos juda, tik melsdamosi, jos meldžiasi net už jus, berniukai, net už jus, kalančius Jį prie kryžiaus. Pagalvokite apie mūsų Viešpaties kančias. Apie erškėčių vainiką. Įsivaizduokite mažą smeigtuką savo galvoje, badymo skausmą. O jeigu jums į galvą susmeigtų dvidešimt spyglių? Įsivaizduokite vinis, plėšančias Jam rankas ir kojas. Ar bent akimirką galėtumėte ištverti tokį skausmą? Vėl paimkite smeigtuką, tik vieną smeigtuką. Įsibeskite jį sau į šoną. Šimtą kartų padidinkite pojūtį, ir jus pervers ta baisioji ietis. O, berniukai, velnias laukia jūsų sielų. Jis nori nusitempti jus su savimi į pragarą, žinokite, kad kiekvienąsyk, kai save prievartaujate, kiekvienąsyk, kai pasiduodate tai šlykščiai nuodėmei, ne tik kalate Kristų prie kryžiaus, bet ir žengiate žingsnį link pragaro. Pasitraukite nuo bedugnės, berniukai. Atsispirkite velniui ir nekiškite rankų, kur nereikia“.
Читать дальше