Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Lamanas Grifinas kas vakarą pareina namo šeštą, išskyrus penktadienius, išgeria arbatos ir pėdina į lovą iki kito ryto. Šeštadieniais jis užmiega pirmą popiet ir lieka lovoje iki pirmadienio ryto. Jis prisistumia virtuvės stalą prie sienos po palėpe, užlipa ant kėdės, užtraukia tą kėdę ant stalo, vėl lipa ant jos, tada stveria lovos koją ir prisitraukia. Jei penktadieniais būna per girtas, įsako man užlipti jo pagalvės su antklodėmis ir miega ant virtuvės grindų prie židinio arba griūva lovon pas mane ir brolius, tada knarkia ir bezda visą naktį.

Iš pradžių, kai įsikraustėme, jis skundėsi, kad turėjo kambarį apačioje iškeisti į palėpę, kad pavargo laipioti aukštyn žemyn ir lakstyti į išvietę už namo. Kai jis sušunka žemyn: „Atneškit stalą, kėdę, leidžiuosi“, mes turime nukraustyti stalą ir pristumti jį prie sienos. Jam gana, jis nebelaipios, jis panaudos gražųjį savo motinos naktipuodį. Jis visą dieną guli lovoje, skaito knygas iš bibliotekos, rūko „Gold Flake“ cigaretes ir mėto mamai po keletą šilingų, kad pasiųstų vieną mūsų į parduotuvę, nes jis norėtų suvalgyti paplotėlių su arbata ar skanų gabalėlį kumpio bei pjaustytų pomidorų. Vėliau jis šaukia mamai: „Andžela, naktipuodis pilnas“, mama prisitraukia kėdę ir stalą, lipa naktipuodžio, ištuština jį išvietėje, praskalauja ir lipa atgal į palėpę. Mamos veidas griežtas, ji klausia: „Ar jūsų didenybė norės dar ko šiandien?“

Lamanas Grifinas juokiasi: „Moters triūsas, Andžela, moters triūsas ir jokios nuomos“.

Lamanas numeta iš palėpės žemyn savo bibliotekos kortelę ir liepia atnešti jam dvi knygas, vieną apie meškeriojimą, kitą apie sodininkystę. Jis rašo raštelį bibliotekai, kuriame paaiškina, kad jam labai skauda kojas, juk prikasė šitiek duobių elektros tiekimo bendrovei, tad nuo šiol jam knygas nešios Frenkas Makortas. Jis žino, kad Frenkui tik trylika, eina keturiolikti, žino, kad taisyklės dėl vaikų leidimo į suaugusiųjų skyrių bibliotekoje griežtos, bet berniukas nusiplaus rankas, gerai elgsis ir darys tai, kas jam liepiama, būčiau dėkingas.

Bibliotekininkė perskaito raštelį ir sako, kad nežmoniškai gaila pono Grifino, jis tikras džentelmenas ir daug mokosi, nepatikėsite, kiek jis perskaito knygų, kartais net po keturias per savaitę, o vieną dieną jis parsinešė namo prancūzišką knygą, prancūzišką, įsivaizduokite, apie šturvalų istoriją, šturvalų, įsivaizduokite, ji kaži ką atiduotų, jei galėtų pažvelgti į jo galvą, tikriausiai ten visos žinios sudėliotos į lentynėles, tiesiog sudėliotos, įsivaizduokite.

Ji išrenka puikią knygą su spalvotais paveikslėliais apie angliškuosius sodus. „Žinau, kokias jis mėgsta iš žvejybos skyriaus“, — sako ji ir išrenka knygą „Ieškant airiškų lašišų“, kurią parašė brigados generolas Hju Koltonas. „O, — atsidūsta bibliotekininkė, — jis skaito daugybę knygų apie anglų karininkus, žvejojančius Airijoje. Pati keletą perskaičiau, iš gryno smalsumo, tada supratau, kodėl tiems karininkams patinka būti Airijoje sugrįžus iš Indijos, Afrikos ar kitų beviltiškų vietų. Bent jau žmonės čia mandagūs. Tuo ir esame garsūs, sava mandagumu, mes nelakstome ir nesvaidome iečių į žmones“.

Lamanas guli lovoje, skaito knygas, šneka iš palėpės apie tą dieną, kai jo kojos pasveiks ir jis čia užveis sodą, apie kurį eis kalbos per apylinkes, sodas bus spalvingas ir gražus, o kai nedirbs sode, žvejos upėse aplink Limeriką ir parneš namo lašišų, kurias pamačius nutįs seilės. Jo motina paliko lašišos kepsnio receptą, tai šeimos paslaptis, jei jis turėtų laiko ir šitaip neskaudėtų kojų, kur nors name surastų tą receptą. Lamanas sako, kad man patikėta pačiam kas savaitę parnešti namo knygą, tik nenešk namo nešvankybių. Norėčiau sužinoti, kas yra nešvankybės, bet jis man nesako, turėsiu sužinoti pats.

Mama irgi pageidautų įsirašyti į biblioteką, bet nuo Lantano namų tolimas kelias, dvi mylios, gal galėčiau jai kas savaitę parnešti po knygą, Šarlotės M. Breim ar kokios kitos šaunios rašytojos romaną. Ji nenori jokių pasakojimų apie anglų karininkus, gaudančius lašišas, arba apie žmones, kurie šaudo vieni į kitus. Pasaulyje ir taip užtenka bėdų, kam dar skaityti apie žmones, kurie kelia rūpesčių žuvims ir vieni kitiems.

Tą naktį, kai name Rodeno skersgatvyje įgriuvo stogas, senelė peršalo, o peršalimas virto plaučių uždegimu. Ją paguldė į miesto ligoninę, ten ji mirė.

Jos vyriausias sūnus, mano dėdė Tomas, nutarė išvažiuoti į Angliją užsidirbti, kaip ir kiti Limeriko skersgatvių vyrai, bet jo džiova sustiprėjo, jis grįžo į Limeriką ir numirė.

Jo žmona, Golvėjaus Džeinė, nusekė jam iš paskos, keturi iš šešių jų vaikų pateko į prieglaudas. Vyriausias berniukas Džeris pabėgo, įstojo į Airijos kariuomenę, dezertyravo ir perėjo pas anglus. Vyriausia mergaitė, Pegė, atsikraustė pas tetą Agę ir gyvena skurde.

Airių kariuomenė ieško muzikalių berniukų, juos traukiniu nugabena į Kariuomenės muzikos mokyklą. Jie priėmė mano brolį Malachį, jis išvyko į Dubliną tarnauti kareiviu ir groti trimitu.

Dabar namie man liko tik du broliai, mama sako, kad šeima nyksta jos akyse.

XIII

Mano klasės draugai iš Limio mokyklos savaitgalį dviračiais važiuos į Kilaloję. Jie sako, kad pasiskolinčiau dviratį ir atvažiuočiau. Reikia tik antklodės, keleto šaukštelių arbatžolių, cukraus ir kelių riekių duonos pasistiprinti. Mokysiuosi važinėti Lamano Grifino dviračiu kiekvieną vakarą, kai jis nueis miegoti, jis tikrai man leis dviem dienom pasiskolinti dviratį.

Geriausia jo ko nors prašyti penktadienio vakare, kai jis geros nuotaikos, nes visą vakarą gėrė ir papietavo. Jis atsineša namo tuos pietus lietpalčio kišenėse: didelį varvantį krauju žlėgtainį, keturias bulves, svogūną, butelį tamsaus alaus. Mama verda bulves ir kepa žlėgtainį su pjaustytais svogūnais. Nenusivilkęs lietpalčio Lamanas sėdasi prie stalo ir rankomis kemša mėsą. Taukai ir kraujas per smakrą varva jam ant lietpalčio, į kurį jis valosi rankas. Jis išgeria porterį ir juokiasi, kad nėra nieko geriau už didžiulį kruviną žlėgtainį penktadienio vakarą, ir jei tai didžiausia jo kada nors padaryta nuodėmė, jis keliaus į rojų su kūnu ir siela, cha cha cha.

„Aišku, gali pasiskolinti mano dviratį, — sako jis. — Berniukams reikia išvažiuoti ir susipažinti su apylinkėmis. Žinoma. Bet turėsi jį nusipelnyti. Juk negali ko nors gauti dykai, tiesa?“

„Tiesa“.

„Turiu tau darbelį. Juk tu mielai atliksi vieną darbelį, tiesa?“

„Tiesa“.

„Ir būtum nieko prieš padėti savo motinai? “

„Taip“.

„Ką gi, mano naktipuodis pilnas nuo pat ryto. Noriu, kad užliptum, paimtum jį ir išneštum į išvietę, praskalautum po čiaupu ir užliptum su juo atgal“.

Nenoriu tuštinti jo naktipuodžio, bet svajoju, kaip kelias mylias minsiu keliu į Kilaloję, įsivaizduoju laukus ir dangų toli nuo šitų namų, maudynes Šanone, nakvynę kluone. Prisistumiu stalą prie sienos, užkeliu kėdę. Užlipu viršun, po lova stovi baltas, rudais ir geltonais dryžiais išmargintas naktipuodis, iki kraštų pilnas šūdų ir myžalų. Atsargiai padedu jį ant palėpės krašto, kad neišsipiltų, nulipu ant kėdės, siekiu naktipuodžio, keliu jį žemyn, nusisuku, laikau, kol nulipu ant stalo, pastatau jį ant kėdės, lipu ant grindų, nešu naktipuodį į išvietę, ištuštinu jį ir apsivemiu už išvietės, kol galiausiai priprantu prie šio darbo.

Lamanas sako, kad esu geras berniukas, kad galiu pasiimti dviratį bet kada, jei tik naktipuodis bus tuščias, be to, turėsiu lakstyti į parduotuvę jam cigarečių, vaikščioti į biblioteką knygų ir daryti viską, ko tik jis panorės. Jis giria: „Puikiai susitvarkei su naktipuodžiu“. Jis juokiasi, o mama įbeda akis į šaltus pelenus krosnyje.