Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mama skundžiasi Braidei Hanon: „Dienos bjaurios, bet naktys dar bjauresnės, ar tas lietus kada nors liausis?“ Ji mėgina pasilengvinti bjauriąsias dienas nesikeldama ir leisdama Malachiui ir man įkurti ugnį ryte, kol ji sėdi lovoje maitindama Alfuką duona ir laikydama arbatos puoduką prie jo lūpų. Turime lipti žemyn į Airiją, nusiprausti kriauklėje po čiaupu ir nusišluostyti senais drėgnais marškiniais, kabančiais ant kėdės atlošo. Mama priverčia mus ateiti prie lovos, kad patikrintų, ar aplink kaklus neliko purvo, jei kaklai nešvarūs, turime grįžti į apačią prie čiaupo ir drėgnų marškinių. Jei kelnėse atsiranda skylė, ji sėdasi ir lopo ją bet kokiu skuduru, kokį tik randa. Kol sukanka trylika, mūvime trumpas kelnes, tad mūsų ilgose kojinėse nuolat pilna skylių, kurias reikia užadyti. Jei mama neturi vilnos adyti, o kojinės tamsios, galime išsijuodinti kulkšnis batų tepalu, kad atrodytume padoriai. Nesmagu vaikštinėti tarp žmonių, jei pro kojinių skyles kyšo odos lopai. Po kelių savaičių skylės taip išdidėja, kad tenka nusmaukti kojines nuo pėdų ir pasikišti po pirštais, tada skylės pasislepia bate. Lietingomis dienomis kojinės permirksta, vakarais jas kabiname prie krosnies ir tikimės, kad ryte jos bus sausos. Jos sukietėja nuo purvo, ryte maudamiesi bijome, kad tik jos nesubyrėtų ant grindų į skutelius mums prieš nosis. Gal mums ir pasiseks užsimauti kojines, bet tada reikės paslėpti ir batų skyles, todėl aš kaunuosi su Malachiu dėl bet kokios skiautelės kartono ar popieriaus. Maiklui tik šešeri, jis turi laukti, kol jam kas liks, bet mama barasi ir aiškina, kad privalome padėti mažajam broliukui. Ji grasina: „Jei nepataisysite brolio batų ir man teks išlipti iš lovos, iškaršiu jums kailį. Turite užjausti Maiklą, nes jis per didelis žaisti su Alfuku ir per mažas žaisti su jumis“. Dėl tos pačios priežasties jis ir susipešti negali su niekuo.

Toliau rengtis lengva, su tais pačiais marškiniais miegu ir vaikštau į mokyklą. Vilkiu juos šiokiadieniais ir per išeigines. Su jais žaidžiu futbolą, laipioju sienomis, plėšikauju soduose. Su tais pačiais marškiniais einu į Mišias ir į broliją, žmonės užuodę kvapą traukiasi šalin. Jei mama Šv. Vincento Pauliečio draugijoje gaus taloną naujiems marškiniams, senieji taps rankšluosčiu ir mėnesių mėnesius drėgni kabos ant kėdės, mama galės panaudoti jų atraižas lopydama kitus marškinius. Gal net sukarpys juos ir leis kiek panešioti Alfukui, kol galiausiai jie baigs savo gyvenimą ant grindų, pakišti po durimis, kad apsaugotų nuo lietaus iš gatvės.

Į mokyklą einame skersgatviais ir šoninėmis gatvelėmis, kad nesusitiktume gerbiamų šeimų berniukų, lankančių Brolių krikščionių mokyklą, ar turtingųjų, lankančių Jėzuitų mokyklą ar Pusmėnulio koledžą. Brolių krikščionių berniukai vilki tvido švarkus, šiltus vilnonius megztinius, marškinius, pasirišę kaklaraiščius, apsiavę blizgančiais naujais batais. Žinome, kad jie gaus darbus valstybės tarnyboje ir padės žmonėms, valdantiems pasaulį. Pusmėnulio koledžo berniukai vilki striukes, kaklus ir pečius jie apsivynioję mokyklos šalikais ir elgiasi taip, tarsi jiems nebūtų lygių. Jų ilgi plaukai krenta ant kaktos ir ant akių, tad jie gali krestelėti juos atgal kaip anglai. Žinome, kad jie stos į universitetą, užsiims šeimos verslu, dirbs vyriausybėje, valdys pasaulį. Mes būsime kurjeriai, dviračiais išvežiojantys prekes, arba važiuosime į Angliją dirbti statybose. Mūsų seserys prižiūrės vaikus, šveis grindis, jei tik neišvažiuos į Angliją. Mes tai žinome. Gėdijamės savo išvaizdos, todėl, jei turtingų mokyklų berniukai ima šaipytis, puolame į muštynes, susikruviname nosis ar suplėšome drabužius. Mūsų mokytojai praradę kantrybę dėl tų mūsų muštynių, juk jų sūnūs lanko turtingųjų mokyklas. „Neturite teisės kelti rankos prieš aukštesnės klasės žmones, nedarykite to“.

Kartais parėjęs namo randu mamą, sėdinčią prie krosnies ir plepančią su nepažįstamais — moterimi ir vaiku. Visada moteris ir vaikas. Mama randa juos klaidžiojančius gatvėmis, jei jie paprašo: „Gal galėtumėte duoti keletą pensų, ponia?“, mamai plyšta širdis. Ji niekada neturi pinigų, tad pakviečia juos į namus arbatos ir kąsnio keptos duonos, o jei naktis šalta, ji leidžia jiems permiegoti kampe prie krosnies ant krūvos skudurų. Jei ji duoda jiems duonos, vadinasi, mums jos liks mažiau, bet jei imame skųstis, ji sako, kad visada yra žmonių, kuriems dar blogiau, mes tikrai galime su jais pasidalyti tuo trupučiu, kurį turime.

Maiklas irgi toks pat. Jis parsiveda namo paklydusius šunis ir senukus. Jo lovoje bet kada galima rasti šunų. Žaizdotų šunų, šunų be ausų, be uodegų. Parke jis rado vaikų kankinamą aklą kurtą. Maiklas susimušė su vaikais, pasiėmė tą už save didesnį kurtą ir paaiškino mamai, kad šuo turėtų gauti vakarienę. Mama nustemba: „Kokią vakarienę? Džiaugiamės, jei namuose yra bent riekelė duonos“. Maiklas atsako, kad šuniui irgi reikia duonos. Mama sako, kad šunį rytoj reikės išvesti, Maiklas visą naktį verkia, o ryte ima verkti dar labiau, nes lovoje šalia savęs randa kurtą negyvą. Jis neis į mokyklą, nes turi iškasti kapą lauke, kur buvo arklidės, jis nori, kad kastume visi drauge ir kalbėtume rožinį. Malachis aiškina, kad beprasmiška melstis už šunį, iš kur žinai, kad jis bent jau buvo katalikas? Maiklas atšauna: „Aišku, jis buvo katalikas. Argi nelaikiau jo ant rankų?“ Jis taip smarkiai rauda, kad mama leidžia visiems neiti į mokyklą. Apsidžiaugiame ir noriai padedame Maiklui iškasti kapą, sukalbame tris „Sveika, Marija“. Neketiname ten stovėti ir tuščiai praleisti dieną kalbėdami rožinį už mirusį kurtą, jei neiname į mokyklą. Maiklui tik šešeri, bet kai jis parsiveda senukus namo, jam pavyksta įkurti ugnį ir pavaišinti juos arbata. Mama sako išsikraustysianti iš proto, jei dar sykį grįžusi namo rasianti tuos senius, geriančius iš jos mėgstamo puodelio, murmančius ir besikasančius prie krosnies. Ji skundžiasi Braidei Hanon, kad Maiklas parsiveda namo senius be kelių varžtelių, jei neturi nė trupinėlio duonos, jis beldžia į kaimynų duris ir nesigėdydamas prašinėja. Galiausiai mama uždraudžia Maiklui: „Daugiau jokių senukų. Vienas iš jų apkrėtė mus utėlėmis, jos mums įkyrėjo“.

Utėlės šlykščios, bjauresnės už žiurkes. Jos ropinėja per galvas, per ausis, sėdi ant raktikaulių. Jos įsisiurbia į odą. Įsiskverbia į drabužių siūles, ropinėja po paltus, kuriais užsiklojame. Turime apieškoti kiekvieną Alfuko kūno colį, jis juk kūdikis, bejėgis.

Utėlės blogiau už blusas. Utėlės įsikimba ir čiulpia, pro jų odą galime matyti savo kraują. Blusos šokinėja ir kandžioja, jos švarios, geriau jau blusos. Tie, kurie šokinėja, švaresni už ropinėjančius.

Visi nutariame, kad daugiau nebebus jokių klajoklių moterų su vaikais, šunų ir senukų. Nebenorime ligų ir užkrato.

Maiklas verkia.

Senelės kaimynė, ponia Parsel, vienintelė savo skersgatvyje turi radijo imtuvą. Jį davė vyriausybė, nes ponia Parsel sena ir akla. Noriu radijo. Mano senelė sena, bet ji ne akla, tad kam reikia senelės, kuri neapanka ir negauna radijo iš vyriausybės?

Sekmadienio vakarais sėdžiu lauke ant šaligatvio po ponios Parsel langu, klausausi pjesių per BBC ir Radio Eireann — Airijos stotį. Gali išgirsti O’Keisio, Šo, Ibseno ir net paties Šekspyro, geriausio iš geriausių, net jei jis anglas, pjesių. Išgirsti keistų pjesių apie tai, kaip graikai išsiplėšdavo akis, nes per klaidą susituokdavo su savo motinomis.

Vieną vakarą sėdžiu po ponios Parsel langu ir klausausi „Makbeto“. Jos duktė Keitlina iškiša galvą pro duris. „Eikš vidun, Frenki. Mano motina sako, kad pasigausi džiovą sėdėdamas ant žemės tokiu oru“.