Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Manęs nebepravardžiuoja. Nebesijuokia iš mano išvarvėjusių akių. Domisi, kaip gavau tokį gerą darbą būdamas vienuolikos, kiek man moka, ar visada turėsiu šį darbą. Klausia, gal anglių sandėliuose yra dar kokių gerų darbų, gal galėčiau už juos užtarti žodelį.

Dičkiai trylikamečiai prieina prie manęs ir aiškina, kad tai jie turėtų gauti tokį darbą, nes jie didesni, o aš tik liesas nuodvasa be pečių. Tegu kalba į valias. Turiu darbą, o ponas Hanonas sako, kad esu galiūnas.

Kartais jam taip skauda kojas, kad jis vos gali paeiti, tada ponia Hanon labai sunerimsta. Ji paduoda man puodelį arbatos, žiūriu, kaip ji atraitoja savo vyro klešnes ir nulupa purvinus tvarsčius. Žaizdos paraudusios, pageltusios, užneštos anglių dulkėmis. Ji plauna žaizdas muilinu vandeniu ir patepa geltonu tepalu. Užkelia jo kojas ant kėdės, taip jis ir lieka sėdėti visą vakarą, skaitydamas laikraštį ar knygas iš lentynos virš galvos.

Pono Hanono kojos taip eina blogyn, kad jis turi keltis visa valanda anksčiau, kad jas pramankštintų ir aprištų naujais tvarsčiais. Vieną šeštadienio rytą dar tamsu, bet ponia Hanon jau beldžia į mūsų duris ir prašo, kad nueičiau pas kaimyną ir pasiskolinčiau jų karutį, nes ponas Hanonas šiandien negalės nešioti maišų, gal aš tiesiog suvežiočiau juos karučiu vietoj jo. Jis nebegalės pavežti manęs dviračiu, atridenęs karutį susitiksiu su juo sandėlyje.

Kaimynas sako, kad ponui Hanonui paskolintų bet ką, telaimina jį Dievas.

Laukiu prie anglių sandėlio vartų ir žiūriu, kaip ponas Hanonas lėčiau nei bet kada važiuoja link manęs. Jo kojos taip sustingusios, kad jis vos gali nulipti nuo dviračio. Jis sako: „Esi šaunus vyras, Frenki“. Jis leidžia man pakinkyti arklį, nors man vis dar sunku uždėti pavadžius. Leidžia išsukti vežimą iš kiemo į apšerkšnijusias gatves, norėčiau važiuoti amžinai ir niekada negrįžti namo. Ponas Hanonas rodo, kaip nustumti maišus prie vežimo krašto ir numesti ant žemės, tada tempiu juos į karutį ir gabenu prie namų. Aiškina, kaip pakelti ir nustumti maišus nepersitempiant, iki vidurdienio mes išvežiojame šešiolika maišų.

Norėčiau, kad mane pamatytų Limio berniokai, kaip aš valdau arklį ir tvarkausi su maišais, kaip viskuo pasirūpinu, kol ponas Hanonas ilsina kojas. Gaila, kad jie nemato, kaip stumiu karutį į Pietinę aludę ir geriu limonadą su ponu Hanonu ir dėde Pa, aš visas išsijuodinęs, Bilas Gaivinas visas išsibaltinęs. Norėčiau jiems parodyti arbatpinigius, kuriuos ponas Hanonas leidžia pasilikti sau, tuos keturis šilingus, dar vieną šilingą jis duoda už ryto darbą, iš viso gaunu penkis.

Mama sėdi prie krosnies, kai paduodu pinigus, ji pakelia akis, įsimeta monetas į sterblę ir pravirksta. Nustembu, nes pinigai turėtų padaryti ją laimingą. „Pasižiūrėk į savo akis, — suaimanuoja ji. — Eik prie veidrodžio ir pasižiūrėk į savo akis“.

Mano veidas juodas, o akys atrodo baisiau nei bet kada. Baltymai ir vokai paraudę, kampučiuose susirinkę geltoni pūliai varva žemyn. Jei pūliai kiek užsilaiko, susiformuoja traiškanos, kurias reikia nukrapštyti ar nuplauti.

Mama sako, kad gana. Gana pono Hanono. Mėginu paaiškinti, kad ponui Hanonui manęs reikia. Jis vargiai bepaeina. Šįryt turėjau daryti viską, vadeliojau arklį, vežiojau karutį su maišais, sėdėjau aludėje, gėriau limonadą, klausiausi, kaip vyrai ginčijosi, kas geresnis, Romelis ar Montgomeris.

Mama sako užjaučianti poną Hanoną dėl jo bėdų, bet mes turime savų rūpesčių, jai visai nereikia aklo sūnaus, klupinėjančio Limeriko gatvėmis. „Užtenka, kad vos nenumirei nuo šiltinės, o dabar dar nori ir apakti“.

Negaliu sulaikyti ašarų, nes tai vienintelė mano galimybė būti vyru ir parnešti namo pinigų, kurių pašto pasiuntinukas niekada neatneša iš mano tėvo. Negaliu liautis žliumbęs, nes neįsivaizduoju, ką ponas Hanonas darys pirmadienio ryte, kai jam niekas nepadės nustumti maišų prie vežimo krašto ir nuvežti jų į turtuolių namus. Negaliu liautis žliumbęs, nes prisimenu, kaip jis elgiasi su arkliu, kaip vadina jį meilučiu, juk ponas Hanonas pats švelnus, tai kas gi bus su arkliu, jei šis neteks pono Hanono, kuris jį išveda, jei neteks manęs, galinčio jį išvesti? Juk arklys žus iš alkio negaudamas avižų, šieno ir obuolio retsykiais.

Mama liepia liautis verkti, tai kenkia akims. Ji sako: „Pažiūrėsim. Daugiau nieko negaliu tau pasakyti. Pažiūrėsim“.

Ji praplauna man akis ir duoda šešiapensį, kad nusivesčiau Malachį į Lyrikos kino teatrą pažiūrėti Boriso Karlovo filme „Vyras, kurio negalėjo pakarti“ ir nusipirkčiau porą gabalėlių Klyvio iriso. Sunku įžiūrėti ekraną, kai iš akių teka geltoni pūliai, Malachis turi man pasakoti, kas vyksta. Žmonės aplinkui liepia mums užsičiaupti, jie nori išgirsti, ką sako Borisas Karlovas, o kai Malachis atkerta, kad jis tik padeda savo aklam broliui, jie pakviečia prižiūrėtoją Frenką Goginą, šis pagrasina, kad jei išgirs dar vieną Malachio žodį, išmes mus abu lauk.

Neimu į galvą. Man pavyksta išspausti pūlius iš vienos akies ir ją išvalyti, galiu matyti ekraną, kol užpūliuoja kita akis, taip aš ir žiūriu — spaudžiu, žiūriu, spaudžiu, žiūriu ir viską matau geltonai.

Pirmadienio rytą ponia Hanon vėl beldžia į mūsų duris. Ji klausia mamos, ar Frenkas nenueitų į anglių sandėlį ir nepasakytų kontoroje, kad ponas Hanonas šiandien neatvažiuos, kad jis turi dėl kojų apsilankyti pas gydytoją, jis tikrai pasirodys rytoj, ko negalės išvežioti šiandien, išvežios rytoj. Ponia Hanon dabar mane vadina Frenku. Tas, kuris tiekia centnerius anglių, jau nebe Frenkis.

Vyras kontoroje dvejoja: „Hm. Manau, mes labai pakantūs Hanonui. Kuo tu vardu?“

„Makortas, sere“.

„Pasakyk Hanonui, kad man reikės gydytojo pažymos. Ar supratai?“

„Taip, sere“.

Gydytojas sako, kad ponui Hanonui reikia gultis į ligoninę, jei ne, kojos gangrenuos, tada gydytojas už nieką nebeatsakys. Greitoji išveža poną Hanoną, taigi mano didžiojo darbo nebėra. Dabar būsiu baltaveidis kaip ir visi kiti Limio mokykloje, nebebus vežimo, nebebus arklio, nebebus šilingų, kuriuos parnešdavau motinai.

Po kelių dienų prie mūsų durų pasirodo Braidė Hanon. Jos motina norėtų, kad ateičiau jos aplankyti ir išgerti puodelio arbatos. Ponia Hanon sėdi prie židinio, padėjusi ranką ant pono Hanono kėdės. „Sėskis, Frenkai“, — sako ji. Kai sėduosi ant paprastos virtuvinės kėdės, ji paprieštarauja: „Ne, sėsk čia. Sėsk ant jo kėdės. Ar žinai, kiek jam metų, Frenkai?“

„O, jis turėtų būti labai senas, ponia Hanon. Jam tikriausiai kokie trisdešimt penkeri“.

Ji šypsosi. Jos dailūs dantys. „Jam keturiasdešimt devyneri, Frenkai, o tokio amžiaus vyro kojos turėtų būti sveikos“.

„Taip, ponia Hanon“.

„Ar žinai, kad jis labai džiaugėsi tavimi sėdėdamas tame vežime?“

„Nežinojau, ponia Hanon“.

„Iš tiesų. Turime dvi dukteris, tu pažįsti Braidę, o Keitlina dirba slauge Dubline. Bet neturime sūnaus, jis sakė, kad tu jam buvai kaip sūnus“.

Jaučiu, kaip man ima degti akys, nenoriu, kad ji pamatytų mane verkiantį, ypač kad pats nežinau, kodėl verkiu. Pastaruoju metu vien ašaroju. Ar dėl darbo? Ar dėl pono Hanono? Motina sako: „O, tavo šlapimo pūslė netoli akių“.

Greičiausiai verkiu dėl to, kad ponia Hanon kalba labai tyliai — tai dėl to, kad kalba apie poną Hanoną.

„Kaip sūnus, — kartoja ji, — džiaugiuosi, kad jis patyrė tokį jausmą. Žinai, jo darbo dienos baigėsi. Nuo šiol jam teks likti namie. Gal ir yra kokių vaistų, jei yra, gal jis galės gauti sargo darbą, kur nereikės kilnoti ir vilkti“.