Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mes grįžtame O’Konelio alėja, o aš svarstau, kaip kamuolys šitaip atriedėjo prie mano kojų, jį tikrai bus atsiuntęs Dievas ar Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri niekada neatsiųstų tokio palaiminimo pasmerktajam, kuris gimė po pusės laiko. Kol gyvas būsiu, niekada nepamiršiu to Bilio Kempbelo perduoto kamuolio, to įvarčio.

Mama skersgatvyje susitinka Braidę Hanon su motina, jos papasakoja apie vargšes pono Hanono kojas. Vargšas Džonas, jam tikra kankynė važiuoti dviračiu į namus kas vakarą, kai jau kiaurą dieną būna vežiojęs anglis ir durpes dideliu vežimu anglių pirkliams Prieplaukos kelyje. Jam moka nuo aštuntos ryto iki pusės penkių vakaro, nors jis turi paruošti arklį kur kas anksčiau nei aštuntą ir sutvarkyti jį nakčiai jau gerokai po pusės penkių. Jis dienų dienas linguoja ant to vežimo, kilnodamas maišus su anglimis ir durpėmis. Jis vis mėgina nenusmaukti tvarsčių nuo kojų, kad purvas nepatektų į atviras žaizdas. Tvarsčiai vis tiek išsipurvina, juos tenka nuvynioti, ir kai jis grįžta namo, žmona plauna žaizdas šiltu vandeniu ir muilu, užtepa tepalo ir apvynioja švariais tvarsčiais. Jie negali kas dieną vynioti naujų tvarsčių, tad ponia Hanon vis skalbia senuosius, kol jie papilkėja.

Mama sako, kad ponui Hanonui reikėtų nueiti pas gydytoją, o ponia Hanon atkerta: „Jis jau tuziną kartų buvo pas gydytoją, daktaras sako, kad jam negalima stovėti ant kojų. Tik tiek. Nevaikščioti. Kaipgi nevaikščiosi? Jis turi dirbti. Iš ko mes gyventume, jei jis nedirbtų?“

Mama sako, gal Braidė pati galėtų gauti kokį darbelį, Braidė įsižeidžia. „Argi nežinai, kad mano silpni plaučiai, Andžela? Argi nežinau, kad sergu reumatu ir bet kada galiu pasitraukti iš šio pasaulio? Man reikia būti atsargiai“.

Mama dažnai kalba apie Braidę, jos reumatą ir silpnus plaučius. Ji užsimena: „Toji gali sėdėti čia valandą ir skųstis savo ligomis, bet vis viena rūko „Laukines vynuoges“.

Mama sako Braidei labai apgailestaujanti dėl jos silpnų plaučių, baisu, jog jos tėvas šitaip kenčia. Ponia Hanon skundžiasi, kad Džonui kas dieną darosi vis blogiau. „Kaip manote, ponia Makort, jei jūsų berniukas Frenkis pavažinėtų vežimu su juo keletą valandų per savaitę ir padėtų jam tampyti maišus? Vargiai galime sau tai leisti, vis dėlto Frenkis uždirbtų kokį šilingą ar du, o Džonas pailsintų savo vargšes kojas“.

Mama abejoja: „Nežinau, jam tik vienuolika, jis persirgo šiltine, gal anglių dulkės pakenks ir jo akims“.

Braidė atsako: „Jis dirbs gryname ore, o juk nėra nieko geriau už gryną orą tam, kurio akys ligotos ar kuris sveiksta po šiltinės, tiesa, Frenki?“

„Tiesa, Braide“.

Mirštu, kaip noriu važinėtis su ponu Hanonu jo galingu vežimu kaip tikras darbininkas. Jei būsiu geras, gal man leis nebelankyti pamokų. Bet mama perspėja: „Jis gali padėti, jei tai netrukdys pamokoms, pradėkit nuo šeštadienio ryto“.

Dabar esu vyras, tad ankstyvą šeštadienio rytą įkuriu ugnį, išsiverdu arbatos ir pasikepu duonos. Laukiu prie durų, kol su dviračiu išeis ponas Hanonas, pro langą sklinda skanus lašinių ir kiaušinių kvapas. Mama sako, kad ponas Hanonas gauna geriausius kąsnelius, nes ponia Hanon kraustosi dėl jo iš proto kaip ir tą dieną, kai už jo ištekėjo. Jie elgiasi kaip du įsimylėjėliai iš amerikietiško filmo. Štai jis stumia dviratį ir papsi pypkę. Liepia man lipti ant dviračio strypo, štai mes išvažiuojame į mano pirmą vyrišką darbą. Pono Hanono galva kyšo virš manosios, pypkė skaniai kvepia. Jo drabužiai atsiduoda anglimis, man norisi čiaudėti.

Vyrai eina pėsčiomis ar važiuoja dviračiais į anglių sandėlius, Renko malūną ar Limeriko garlaivių bendrovę Prieplaukos kelyje. Ponas Hanonas išsitraukia pypkę iš burnos ir sako, kad šeštadienio rytas pats geriausias, dirbti reikia tik pusdienį. Pradėsime aštuntą, o baigsime, kai dvyliktą skambins „Viešpaties angelą“.

Pirmiausia pasirūpiname arkliu, jį kiek aptriname, pripilame medinę geldą avižų ir kibirą vandens. Ponas Hanonas rodo man, kaip uždėti pakinktus, ir leidžia įkinkyti arklį į vežimą. Jis sako: „Jėzusėli, Frenki, o tu gabus“.

Taip nudžiungu, kad noriu šokinėti ir važinėtis vežimu visą likusį gyvenimą.

Du vyrai pila į maišus anglis, durpes ir sveria juos ant plačių geležinių svarstyklių, kiekviename maiše po centnerį. Jų darbas sukelti maišus ant vežimo, kol ponas Hanonas eina į kontorą tiekimo talonų. Maišus vyrai sukrauna sparčiai, mes pasiruošę vežioti. Ponas Hanonas sėdasi kairėje vežimo pusėje ir pliaukštelėjęs botagu parodo, kur dešinėje sėstis man. Sunku užlipti, nes vežimas didžiulis, prigrūstas maišų, bandau pasilypėti ant rato. Ponas Hanonas sako, kad negalima taip elgtis. Niekada nestatyk kojos ar nedėk rankos arti rato, kai arklys pakinkytas. Arklys gali žingtelėti į šalį, ir štai tavo koją ar ranką įsuks ratas, o tu nieko negalėsi padaryti. Jis suragina arklį: noo. Arklys purto galvą kratydamas pakinktus, o ponas Hanonas juokiasi: „Tas kvailiukas mėgsta dirbti. Po kelių valandų jis nebekratys pakinktų“.

Kai pradeda lyti, užsidengiame senais anglių maišais, o ponas Hanonas burnoje apverčia pypkę dugnu į viršų, kad tabakas išliktų sausas. Jis sako, kad lyjant dirbti sunkiau, bet kokia nauda iš tų skundų. Lygiai taip galėtum skųstis dėl saulės Afrikoje.

Mes pervažiuojame Sarsfildo tiltą, vežame anglis į Enio kelią ir Šiaurinį žiedą. „Turtingi žmonės, — pasišaipo ponas Hanonas, — o taip jau nenoriai kiša ranką į kišenę arbatpinigių“.

Turime nuvežti šešiolika maišų. Ponas Hanonas sako, kad šiandien mums sekasi, nes kai kurie namai užsisakė daugiau nei vieną, jam neteks laipioti aukštyn žemyn vežimu žalojant kojas. Kai sustojame, jis nulipa, o aš stumiu maišą prie krašto ir užridenu jam ant pečių. Kai kurių namų anglinės stovi lauke, atidarai dangtį ir išpili maišą, tai lengva. Kitų namų galiniai kiemai ilgi, matau, kaip ponas Hanonas kenčia dėl savo kojų, nes turi nešti maišus nuo vežimo iki pat pašiūrių greta galinių durų. „O, Jėzusėli, Frenki, o Jėzusėli“, — tik tiek sudejuoja ir prašo paduoti ranką, kad padėčiau užlipti atgal ant vežimo. Jei turėtų karutį, galėtų juo vežti maišus nuo vežimo iki namo, tai būtų nuostabu, bet karutis kainuoja dviejų savaičių algą, kas gi gali tiek sau leisti?

Maišai išvežioti, pasirodė saulė, vežimas tuščias, arklys irgi žino, kad jo darbo diena baigėsi. Gera sėdėti ant vežimo, žiūrėti į arklio nugarą — nuo uodegos iki galvos, stebėti, kaip jis linguoja Enio keliu per Šanoną, vėliau Prieplaukos keliu. Ponas Hanonas sako, kad vyras, išvežiojęs šešiolika centnerių anglių ir durpių, nusipelno bokalo, o jam padėjęs berniukas vertas limonado. Jis aiškina man, kad turiu vaikščioti į mokyklą, tada nebūsiu toks kaip jis, dirbantis su pūvančiom kojom. „Lankyk mokyklą, Frenki, išsikapstyk iš Limeriko ir iš Airijos. Šis karas vieną dieną baigsis, galėsi vykti į Ameriką, Australiją ar bet kurią kitą didelę atvirą šalį, kur pakėlęs akis nematysi žemės krašto. Pasaulis platus, gali patirti puikių nuotykių. Jei ne mano kojos, keliaučiau į Angliją, gamyklose užsidirbčiau turtus kaip kiti airiai, kaip tavo tėvas. Ne, ne kaip tavo tėvas. Girdėjau, jis paliko jus skurde, a? Nežinau, kaip sveiko proto vyras gali išvykti ir žiemą palikti žmoną su šeima badauti ir drebėti iš šalčio. Mokykla, Frenki, mokykla. Knygos, knygos, knygos. Išvyk iš Limeriko, kol tau nenupuvo kojos ir visiškai nepraradai proto“.

Arklys kaukši kanopomis, kai parvažiuojame į anglių sandėlį, pašeriame jį, pagirdome ir aptriname. Ponas Hanonas nuolat su juo kalbasi, vadina jį „mano senolis“, arklys prunkščia ir kiša nosį ponui Hanonui prie krūtinės. Norėčiau parsivesti tą arklį namo ir leisti jam gyventi apačioje, kol mes gyvename Italijoje, bet net jei pravesčiau jį pro duris, motina užriktu ant manęs, kad kurgi ne, šiuose namuose mums stigo tik arklio.