Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Aš irgi nebeturiu darbo, ponia Hanon“.

„Turi darbą, Frenkai. Pamokas. Tai tavo darbas“.

„Tai ne darbas, ponia Hanon“.

„Niekada neturėsi kito tokio darbo, Frenkai. Ponui Hanonui širdis plyšta prisiminus, kaip nuo vežimo tampei maišus su anglimis, tavo motinai dėl to skauda širdį, ilgainiui būtum praradęs akis. Dievas žino, kaip gailiuosi, kad tave į tai įtraukiau, nes tavo vargšę motiną užgriuvo ir tavo akių bėdos, ir pono Hanono liga“.

„Ar galiu ligoninėje aplankyti poną Hanoną?“

„Ko gero, ten tavęs neįleis, bet visada gali ateiti jo aplankyti pas mus. Dievažin, jis nelabai ką veiks, tik skaitys ir žiūrės pro langą“.

Mama namie sako: „Nereikėjo verkti, bet ašaros sūrios, gal jos išplaus pūlius tau iš akių“.

XII

Gavome laišką nuo tėčio. Jis grįš namo dvi dienos iki Kalėdų. Jis rašo, kad viskas bus kitaip, kad jis tapo kitoks, tikisi, jog esame geri berniukai, klausome motinos, atliekame religines prievoles, jis visiems parveš kokių nors kalėdinių lauktuvių.

Mama vedasi mane jo pasitikti į geležinkelio stotį. Stotyje visada įdomu, ten pilna atvykstančių ir išvykstančių, žmonės persisvėrę per vagonų langus, vieni verkia, kiti šypsosi, mojuoja atsisveikindami, traukinys švilpia ir kviečia, nupukšnoja garų debesyje, išlydėjusieji šmurkščioja ant platformos, geležinkelio bėgiai tolumoje nusidažo sidabru, jie veda į Dubliną, į tolimus kraštus.

Dabar beveik vidurnaktis, tuščioje platformoje šalta. Vyras su geležinkelininko kepuraite klausia, ar nenorėtume palaukti šiltoje vietelėje. Mama dėkoja ir juokiasi, kai jis nuveda mus į platformos galą, kur kopėčiomis turime kopti į signalinį bokštą. Ji kiek užtrunka, nes ji sunki. Mama vis kartoja: „O, Dieve, o, Dieve“.

Mes pakylame virš pasaulio, signaliniame bokšte tamsu, tik raudonai, geltonai ir žaliai mirkčioja švieselės, kai geležinkelininkas pasilenkia virš skydelio. Jis sako: „Kaip tik vakarieniauju, kviečiu ir jus“.

Mama atsisako: „O, ne, ačiū, negalime atimti iš jūsų vakarienės“.

Jis neatlyžta: „Žmona visada primosią per daug, jei sėdėčiau šiame bokšte visą savaitę, ir tai neįstengčiau tiek suvalgyti. Juk nėra sunku stebėti šviesas ir vis nuleisti kokią svirtį“.

Vyras nusuka gertuvės dangtelį ir į puoduką įpila kakavos. „Še, — sako jis man, — išgerk trupučiuką kakavos“.

Mamai įduoda pusę sumuštinio. „O, ne, — stumia ji, — galėtumėte parnešti jį namo savo vaikams“.

„Turiu du sūnus, ponia, jie kariauja Jo didenybės Anglijos karaliaus pajėgose. Vienas atlieka prievolę pas Montgomerį Afrikoje, kitas išsiųstas į Birmą ar kokią kitą suknistą vietą, atleiskite, kad keikiuosi. Išsikovojome laisvę nuo Anglijos, o dabar kariaujame jos karus. Tad štai, ponia, paragaukite kąsnelį sumuštinio“.

Skyde sužybčioja švieselės, geležinkelininkas sako: „Jūsų traukinys atvažiuoja, ponia“.

„Labai jums ačiū, linksmų Kalėdų“.

„Linksmų Kalėdų ir jums, ponia, laimingų Naujųjų metų. Atsargiai ant tų kopėčių, vaikine. Padėk motinai“.

„Labai jums ačiū, sere“.

Mes laukiame ant platformos, kol traukinys įdunda į stotį. Vagonų durys atsiveria, keletas vyrų su lagaminais išlipa ir skuba prie vartų. Sužvanga išmestos pieno skardinės. Vyras su dviem berniukais iškrauna laikraščius ir žurnalus.

Mano tėvo nė ženklo. Mama sako, kad gal jis užmigo kokiame vagone, bet juk jis vargiai užmiega ir savo lovoje. Mama sako, kad gal laivas iš Holihedo vėlavo, vadinasi, jis nespėjo į traukinį. Tokiu metų laiku Airijos jūra labai pavojinga.

„Jis neatvažiuos, mama. Mes jam nerūpim. Jis tiesiog prasigėrė ten Anglijoje“.

„Nekalbėk taip apie savo tėvą“.

Nieko nebesakau. Nesakau, kad norėčiau turėti tokį tėvą, kaip tas vyras iš signalinio bokšto, kuris vaišina sumuštiniais ir kakava.

Kitą dieną pro duris įeina tėtis. Jis nebeturi viršutinių dantų, po kairiąja akimi mėlynė. Jis sako, kad Airijos jūra buvo banguota, kai jis pasilenkė per bortą, iškrito dantys. Mama klausia: „Juk tu nebuvai girtas, tiesa? Nesusimušei?“

„Ak, ne, Andžela“.

Maiklas įsiterpia: „Sakei, kad turėsi mums lauktuvių, tėti“.

„O, turiu“.

Jis išima saldainių dėžutę iš lagamino ir paduoda mamai.

Mama atidaro dėžutę ir parodo mums, ten trūksta pusės šokoladinių saldainių.

„Ar negalėjai jų patausoti?“ — klausia ji.

Ji uždaro dėžutę ir padeda ant krosnies atbrailos. Saldainius valgysime rytoj po Kalėdų pietų.

Mama klausia, ar jis parvežė pinigų. Tėtis sako, kad laikai sunkūs, darbo reta. „Tyčiojiesi, ar ką? Juk karas, Anglijoje pilna darbo. Tu pragėrei pinigus, tiesa?“

„Tu pragėrei pinigus, tėti!“

„Tu pragėrei pinigus, tėti!“

„Tu pragėrei pinigus, tėti!“

Šaukiame taip garsiai, kad Alfukas pravirksta. Tėtis dūsauja: „Ak, berniukai, nagi, berniukai, gerbkite savo tėvą“.

Jis užsideda kepurę. Jis turi nueiti pas vieną žmogų. Mama perspėja: „Eik pas tą savo žmogų, bet šįvakar į šiuos namus negrįžk girtas, dainuodamas apie Rodį Makorlį ar dar ką“.

Jis grįžta namo girtas, bet tylus, ir nuvirsta ant grindų prie mamos lovos.

Kitą dieną valgome Kalėdų pietus, nes mama gavo maisto taloną iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Parsinešėme avies galvą, kopūstą, baltų miltingų bulvių ir butelį sidro, nes Kalėdos. Tėtis sako, kad jis nealkanas, jis išgers arbatos, pasiskolins iš mamos cigaretę. Mama liepia: „Valgyk ko nors. Kalėdos“.

Tėtis vėl tvirtina, kad nėra alkanas, bet jei niekas nenori, jis suvalgysiąs avies akis. Jis sako, kad akys labai maistingos, mes suniurname iš pasišlykštėjimo. Jis užgeria avies akis arbata ir sutraukia paskutinius „Laukinės vynuogės“ dūmus. Užsideda kepurę ir eina viršun lagamino.

Mama klausia: „Kur susiruošei?“

„Į Londoną“.

„Mūsų Viešpaties dieną? Per Kalėdas?“

„Tai geriausia diena keliauti. Žmonės, sėdintys automobiliuose, visada pamėtės darbininką iki Dublino. Jie prisimena sunkius Šventosios Šeimos laikus“.

„O kaip įlipsi į Holihedo laivą be penso kišenėje?“

„Kaip ir šįkart. Visada atsiranda akimirka, kai sargai nusisuka“.

Jis pabučiuoja kiekvieną į kaktą, liepia būti geriems berniukams, paklusti mamai, kalbėti maldas. Žada rašyti, mama nusišaipo: „O, taip, kaip visada“. Jis atsistoja priešais ją su lagaminu. Mama atsikelia, paima saldainių dėžutę ir paleidžia ją per rankas. Ji įsideda saldainį į burną ir vėl išsiima, nes jis per kietas, ji negali jo sukramtyti. Man pakliuvo minkštas, siūlau jį mamai už kietąjį, jo užteks ilgiau. Jis su grietinėle, riebus, viduje yra riešutas. Malachis su Maiklu skundžiasi, kad jie negavo riešuto, kodėl Frenkui visada atitenka riešutas? Mama stebisi: „Kaip — visada? Juk mes pirmą kartą gavome saldainių dėžutę“.

Malachis aiškina: „Jam atiteko bandelė su razina mokykloje, berniukai sakė, kad jis atidavė ją Pedžiui Klohesiui, tai kodėl jis negalėjo atiduoti mums riešuto?“

Mama sako: „Nes šiandien Kalėdos, jam skauda akis, o riešutas gerai, jei skauda akis“.

Maiklas klausia: „Ar nuo to riešuto jo akys pagerės?“

„Taip“.

„Ar pagerės viena akis ar abi?“

„Manau, abi“.

Malachis sako: „Jei rasiu dar vieną riešutą, atiduosiu jį jam, kad akys sveiktų“.

Mama linkteli: „Žinau, tu tikrai taip padarysi“.

Tėtis akimirką žiūri, kaip valgome šokoladinius saldainius. Tada atšauna skląstį, išeina pro duris ir jas užtrenkia.