Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„O, ne, Keitlina. Viskas gerai“.

„Jokiu būdu. Užeik“.

Jos pavaišina mane arbata ir stora rieke duonos, užteptos juodųjų serbentų uogiene. Ponia Parsel klausia: „Ar tau patinka Šekspyras, Frenki?“

„Man labai patinka Šekspyras, ponia Parsel“.

„O, jo nepaprastai gera klausytis, Frenki, jo pasakojimai geriausi pasaulyje. Nežinau, ką daryčiau sekmadienio vakarais, jei nebūtų Šekspyro“.

Kai pjesė baigiasi, ji leidžia man pasukinėti radijo rankenėlę, suku ją trumposiomis bangomis ir ieškau tolimų garsų, girdėti keistas šnabždesys ir šnypštimas, ošia banguodamas vandenynas, girdisi Morzės kodas pyp-pyp-pyp-pyyyyp. Girdžiu mandolinas, gitaras, ispaniškus dūdmaišius, Afrikos būgnus, valtininkus, šūkaujančius Nilo upėje. Matau budinčius jūreivius, iš puodukų geriančius karštą kakavą. Matau katedras, dangoraižius, namukus. Matau beduinus Sacharoje ir Prancūzijos svetimšalių legioną, kaubojus Amerikos prerijose. Matau ožius, šokinėjančius akmenuota Graikijos pakrante, kur piemenys yra akli, nes per klaidą vedė savo motinas. Matau žmones, plepančius kavinėse, geriančius vyną, vienuolius, giedančius giesmes, o štai garsiai gaudžia Didysis Benas: „Čia BBC užsienio tarnyba, eteryje žinios“.

Ponia Parsel prašo: „Palik šitą stotį, Frenki, sužinosime, kas vyksta pasaulyje“.

Po žinių įsijungia Amerikos ginkluotųjų pajėgų tinklas, gera girdėti vėsius ir jaukius amerikiečių balsus, štai suskamba muzika, o, žmogau, paties Diuko Elingtono muzika, jis liepia man lipti į traukinį, kur man vienam dainuoja Bilė Holidėj:

Negaliu duoti tau nieko, tik meilę, branguti,

Tik jos vienos turiu daug, meiluti.

O, Bile, Bile, norėčiau būti Amerikoje su tavimi ir visa šita muzika, kur niekam negelia dantų, kur žmonės lėkštėse palieka maistą, kur kiekviena šeima turi po išvietę, kur visi ilgai ir laimingai gyvena.

Ponia Parsel taria: „Žinai ką, Frenki?“

„Ką, ponia Parsel?“

„Tas Šekspyras toks puikus, tikriausiai jis yra airis“.

Nuomos mokesčių rinkėjui senka kantrybė. Jis sako mamai: „Jūs už dyką gyvenate jau keturias savaites. Reikia sumokėti svarą ir du šilingus. Tai nebegali tęstis, nes aš turiu grįžti į biurą ir pranešti serui Vincentui Nešui, kad Makortai skolingi už visą mėnesį. Kas tada man bus, ponia? Sėdėsiu be darbo, o turiu remti motiną, kuriai devyniasdešimt dveji ir kuri kas dieną eina komunijos į Pranciškonų bažnyčią. Mokesčių rinkėjas arba renka pinigus, ponia, arba praranda darbą. Grįšiu kitą savaitę, ir jei neturėsite pinigų, vieno svaro aštuonių šilingų ir šešių pensų, atsidursite ant šaligatvio, o lietus merks jūsų baldus“.

Mama grįžta į Italiją ir sėdasi prie krosnies svarstydama, kur, vardan Dievo, ji gaus pinigų už savaitės nuomą, o ką jau kalbėti apie skolas. Ji norėtų išgerti arbatos, bet nepavyks užsivirti vandens, kol Malachis nenuplėš klibančios lentos nuo sienos ta rp viršutinio aukšto kambarių. Mama sako: „Ką gi, ji nukrito, taigi galima ramiai sukapoti ją ugniai“. Išsiverdame vandens ir paliekame likusią lentos dalį ryto arbatai, bet ką darysime šįvakar, rytoj ir vėliau? Mama sugalvoja: „Nusiplėšime dar vieną lentą nuo tos sienos, bet tik vieną, daugiau tai ne“. Ji tai kartoja dar dvi savaites, kol sienų nelieka, tik sijos. Ji perspėja mus, kad neliestume sijų, nes jos laiko lubas ir patį namą.

O, niekada neliesime tų sijų.

Mama išeina pas senelę, namie taip šalta, kad aš imu kirviu kapoti vieną siją. Malachis mane drąsina, o Maiklas susižavėjęs ploja rankomis. Trukteliu siją, lubos sugirgžda, ir ant mamos lovos pasipila tinkas, šiferis, lietus. Malachis išsigąsta: „O, Dieve, mus visus užmuš“. O Maiklas šokinėja dainuodamas: „Frenkis sugriovė namą, Frenkis sugriovė namą“.

Per lietų bėgame pas mamą papasakoti naujienų. Ji nieko nesupranta iš Maiklo dainų apie sugriautą namą, kol nepaaiškinu, kad name yra skylė ir jis griūva. Ji suklinka: „Jėzau“, ir pasileidžia gatvėmis, senelė bando neatsilikti.

Pamačiusi savo lovą, palaidotą po tinku ir šiferiu, mama ima rautis plaukus: „Ką dabar darysime, ką darysime?“ Ji rėkia ant manęs, kad lindau prie sijų. Senelė sako: „Eisiu į savininko biurą ir liepsiu jam viską pataisyti, kol visiškai nepaskendote“.

Netrukus ji grįžta su nuomos mokesčių rinkėju. Jis išsižioja: „Didysis Dieve danguje, kur kitas kambarys?“

Senelė klausia: „Koks kambarys?“

„Išnuomojau jums du kambarius viršuje, vienas dingo. Kur kitas kambarys?“

Mama klausia: „Koks kambarys?“

„Viršuje čia buvo du kambariai, dabar liko vienas. O kas nutiko sienai? Čia buvo siena. Dabar jos čia nėra. Aiškiai prisimenu sieną, nes aiškiai prisimenu kambarį. Kurgi ta siena? Kur kambarys?“

Senelė sako: „Neprisimenu jokios sienos, jei neprisimenu sienos, kaip galiu prisiminti kambarį?“

„Neprisimenat? Ką gi, užtat aš prisimenu. Keturiasdešimt metų dirbu tarpininku, bet tokių kaip jūs niekada nemačiau. Dėl Dievo, tai tiesiog beviltiška, vos nusisuki, nuomininkai nebemoka nuomos, be to, dar pradangina sienas ir kambarius. Noriu sužinoti, kur ta siena ir ką jūs padarėte su kambariu, taigi!“

Mama atsisuka į mus: „Ar kuris prisimenate sieną?“

Maiklas tampo ją už rankos: „Ar tai ta siena, kurią sukūrenome?“

Mokesčių rinkėjas sušunka: „Brangus Dieve danguje, tai baisiausias košmaras, prakeikimas! Jokių pinigų, ką aš pasakysiu serui Vincentui biure? Lauk, ponia, iškeldinu jus lauk! Lygiai po savaitės pabelsiu į jūsų duris, nenoriu namie nieko rasti, visi eikit lauk ir niekada nebegrįžkit! Ar supratot mane, ponia?“

Mamos veidas sugriežtėja. „Gaila, kad negyvenote tais laikais, kai anglai išvarė mus ir paliko šalikelėje“.

„Nebūkit įžūli, ponia, nes rytoj atsiųsiu vyrus, kad jus iškraustytų“.

Jis išeina pro duris ir palieka jas praviras, rodydamas, ką apie mus galvoja. Mama dejuoja: „Dėl Dievo, nežinau, ką daryti“. Senelė svarsto: „Ką gi, pas mane nėra vietos, bet tavo pusbrolis Džerardas Grifinas gyvena Rosbrajeno kelyje tame savo motinos namelyje, jis greičiausiai galės jus priimti, kol ateis geresni laikai. Dabar jau naktis, bet nueisiu su juo pašnekėti, Frenkas gali eiti su manimi“.

Senelė liepia man apsivilkti lietpaltį, bet aš jo neturiu, tada ji suburba: „Manau, neverta ir klausti, ar turi skėtį. Eime“.

Ji užsitraukia skarą ant galvos, aš seku jai įkandin, lyjant skersgatviu kylame į Rosbrajeno kelią beveik už dviejų mylių. Ji beldžia į mažo namuko, stovinčio ilgoje nedidelių namų virtinėje, duris. „Ar tu ten, Lamanai? Žinau, kad tu ten. Atidaryk duris!“

„Senele, kodėl vadini jį Lamanu? Argi jo vardas ne Džerardas?“

„Iš kur man žinoti? Ar žinau, kodėl žmonės tavo dėdę Patą vadina Abu? Visi vadina šį vyruką Lamanu. Atidaryk duris! Mes einame vidun. Gal jis dirba viršvalandžius?“

Ji stumteli duris. Tamsu, tvyro salsvas drėgmės kvapas. Kambarys primena virtuvę, šalia jo yra mažesnis kambarėlis. Virš miegamojo yra mažytė palėpė su stoglangiu, į kurį barbena lietus. Visur pilna dėžių, laikraščių, žurnalų, maisto atliekų, puodukų, tuščių skardinių. Dvi lovos miegamajame užima visą erdvę, didžiulė plati lova ir mažesnė prie lango. Senelė papurto griozdą didžiojoje lovoje: „Lamanai, čia tu? Kelkis, nagi, kelkis“.

„Ką? Ką? Ką? Ką?“

„Atsitiko bėda. Andželą išmetė lauk su vaikais, o lietus pliaupia kaip iš kibiro. Jiems reikia kokios pastogės, kol atsistos ant kojų, o pas mane nėra vietos. Galėtum įkurdinti juos palėpėje, bet tai ne išeitis, nes mažyliai negalės užlipti, nukris ir užsimuš, taigi turėsi keltis viršun, o jie įsikels čia“.