Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Vieną dieną taip smarkiai lyja, kad bibliotekininkė panelė O’Riorden perspėja: „Neik dabar laukan, nes sugadinsi nešamas knygas. Sėsk čia ir gražiai elkis. Kol lauki, gali pasiskaityti apie šventuosius“. Bibliotekoje yra keturios milžiniškos knygos, Batlerio „Šventųjų gyvenimai“. Nenoriu praleisti gyvenimo skaitydamas apie šventuosius, bet kai pradedu, imu trokšti, kad lietus truktų amžinai. Šventieji paveiksluose, vyrai ir moterys, visada žiūri į dangų, kur ant debesų pilna mažų riebių angeliukų, laikančių gėles ar arfas, garbinančių Viešpatį. Dėdė Pa Kytingas sako, kad jis su nė vienu šventuoju rojuje nenorėtų susėsti ir išlenkti bokalo alaus. Šiose knygose šventieji kitokie. Čia pasakojamos istorijos apie skaistybę, kankinius, nukankintas skaisčias mergeles, tos istorijos baisesnės už bet kokį siaubo filmą Lyrikos kino teatre.

Turiu pažiūrėti į žodyną, ką reiškia „skaistus“. Žinau, kad Dievo motina yra Skaisčioji Marija, ją taip vadina, nes ji neturėjo tikro vyro, tik vargšą senį šventąjį Juozapą. „Šventųjų gyvenimuose“ skaistuolės visada patenka į bėdą, nesuprantu, kodėl. Žodyne pasakyta: skaisti ta moteris (paprastai jauna moteris), kurios tyrumas lieka nesuterštas.

Dabar turiu pasižiūrėti, ką reiškia „nesuterštas“ ir „tyrumas“, randu tiktai, kad „nesuterštas“ reiškia: nėra suterštas, o „tyrumas“ — tai, kas tyra, kas nesutepta neteisėtais lytiniais aktais. Ieškau, ką reiškia „aktas“, šis žodis nuveda prie „intromisijos“, tada pereinu prie „intromitento“, vyriškos lyties padarų kopuliacinio organo. Nuo kopuliacinio organo pereinu prie kopuliacijos, lyčių sąjungos kuriant kartas, nežinau, ką tai reiškia, per daug pavargau keliaudamas nuo vieno žodžio prie kito šiame sunkiame žodyne, atrodo, tarsi ieškočiau, ko nepametęs, ir visa tai dėl to, kad žmonės, rašantys žodyną, nenori, kad tokie kaip aš ką nors sužinotų.

Aš tik noriu suprasti, iš kur atsiradau, bet kai ko nors paklausiu, man liepia pasiteirauti kitų arba varinėja nuo žodžio prie žodžio.

Visoms toms nekaltoms kankinėms romėnų teisėjai siūlo atsisakyti savo tikėjimo ir pripažinti romėniškus dievus, bet jos nesutinka: „Nee“, tada teisėjai jas kankina ir nuteisia myriop. Man labiausiai patinka šventoji Kristina, kuri niekaip nenumiršta. Teisėjas įsako: „Nupjaukite jai krūtį“, kai tai padaroma, ji puola prie teisėjo, tas apkursta ir apanka. Kitas teisėjas imasi bylos ir vėl įsako: „Nupjaukite jai kitą krūtį“, ir vėl nutinka tas pat. Romėnai mėgina ją nušauti laidydami strėles, bet strėlės atsimuša nuo jos kūno ir persmeigia jas paleidusius kareivius. Jie mėgina išvirti ją aliejuje, bet ji supasi kubile ir nusnūsta. Tada teisėjai netenka kantrybės, nurėžia jai galvą, ir viskas baigiasi. Šventosios Kristinos diena švenčiama liepos dvidešimt ketvirtąją, manau, kad prisiminsiu, kaip ir Pranciškaus Asyžiečio šventę spalio ketvirtąją.

Bibliotekininkė sako: „Bėk namo, lietus liovėsi“. Kai einu pro duris, ji pasišaukia mane atgal. Ji nori kai ką parašyti mano motinai, nesvarbu, galiu ir perskaityti. Raštelyje parašyta: „Brangioji ponia Makort, kai tik pagalvojame, kad Airija ritasi šunkeliais, išsyk atsiranda berniukas, sėdintis bibliotekoje ir taip įnikęs į „Šventųjų gyvenimus“, kad net nepastebi, jog lietus baigėsi, jį tenka jėga atitraukti nuo minėtosios knygos. Galbūt, ponia Makort, jūs auginate busimąjį kunigą, uždegsiu žvakutę tikėdamasi, kad tai išsipildys. Jums nuoširdžiai ištikima Katerina O’Riorden, bibliotekininko padėjėja“.

Šoklys O’Haloranas yra vienintelis mokytojas valstybinėje Limio mokykloje, kuris kartais prisėda. Todėl, kad jis direktorius, o gal todėl, kad turi pailsėti nuo to šokčiojančio vaikščiojimo su trumpesne koja. Kiti mokytojai vaikštinėja pirmyn atgal prieš klasę priekyje arba tarp suolų, niekada nežinai, kada jie smogs lazdele arba pliaukštelės diržu dėl neteisingo atsakymo ar rašalo dėmėmis aptaškyto sąsiuvinio. Jei Šoklys ketina ką nors tau padaryti, iškviečia į priekį ir nubaudžia stebint trijų klasių mokiniams.

Būna ramių dienų, kai jis sėdi prie stalo ir pasakoja apie Ameriką. Jis kalba: „Mano berniukai, amerikiečiai gyvena įvairiausio klimato rajonuose — nuo šaltųjų Šiaurės Dakotos dykumų iki kvapniųjų apelsinmedžių giraičių Floridoje“. Jis pasakoja Amerikos istoriją: „Jei Amerikos ūkininkai su titnaginiu šautuvu ir muškieta galėjo atsikovoti iš Anglijos žemyną, tai mes, kariai iš prigimties, tikrai galime atgauti savo salą“.

Jei nenorime, kad jis kankintų mus algebra ar airių gramatika, tereikia užduoti jam klausimą apie Ameriką, ir jis taip įsijaučia, kad gali kalbėti apie ją kiaurą dieną.

Jis atsisėda prie savo stalo ir ima pasakoti apie indėnų gentis ir jo mėgstamus vadus. „Atapaskai, šajenai, čibčai, sijai, apačiai, irokėzai. Poezija, mano berniukai, tikra poezija. Tik paklausykite, kokie jų vadų vardai: Besispardantis Lokys, Lietaus Veidas, Sėdintis Jautis, Pašėlęs Arklys, genialusis Džeronimas11“.

Septintoje klasėje jis išdalija mažas knygeles, nepaprastai ilgą Oliverio Goldsmito poemą „Apleistas kaimas“. Atrodo, jog ši poema apie Angliją, bet, kaip sako mokytojas, iš tiesų tai rauda apie poeto gimtąjį kraštą, apie mūsų gimtinę, apie Airiją. Turime išmokti šią poemą atmintinai, po dvidešimt eilučių kas vakarą, kad jas ryte padeklamuotume. Šeši berniukai iškviečiami priešais klasę deklamuoti, jei kas praleidžia bent eilutę, dusyk gauna rykščių per kiekvieną delną. Mokytojas liepia mums paslėpti knygas po suolais, visi kartu deklamuojame posmus apie kaimo mokytoją.

Už tos išretėjusios gyvatvorės abipus kelio,

Kur dygiakrūmiai, žydintys nepadoriai, linksmai žaliavo,

Savo triukšmingame dvare, įgudęs valdyti,

Kaimo mokytojas mokė vaikus mažoje mokykloje.

Jis buvo griežtas vyras, iš pažiūros rūstus,

Kaip kiti jį gerai pažinojau — ir nebuvo saldu.

Drebantys vaikiukai išmoko gana gerai įskaityti

Jo veide dienos nelaimes, jų laukiančias iš pat ryto.

Gana dažnai jie juokdavosi, apsimesdami linksmi kiek galėjo,

Iš visų jo pokštų, nes mokytojas daug jų mokėjo.

O kai susiraukdavo jis, lyg blogų žinių pranašai

Tuoj pat pasklisdavo po klasę šnabždesiai.

Ponas O’Haloranas visada užsimerkia ir šypsosi, kai prieiname prie paskutinių eilučių:

Tačiau jis buvo malonus, o jeigu rūstus kai kada,

Tik jo meilė mokslui ir tiesai buvo kalta —

Visas kaimas skelbė, kiek daug žino jis apie tai.

Jis mokėjo rašyti ir skaičiuoti tikrai.

Potvynius ir gimdymo laiką nuspėti mokėjo,

Net sklido gandai, kad jis matininkas, nes įvertinti žemę galėjo,

Dar mokėjo meistriškai ginčytis kaip kunigai,

Ir net nugalėtas galėdavo ginčytis jis atkakliai,

Koks balsas griausmingas ir žodžiai išmokti ilgi!

Paspoksot susirinkę galvas lingavo kaimiečiai visi.

Ir jie vis dar spoksojo ir vis labiau bruzdėjo, nerimo,

Stebėdamiesi, kaip vienoje mažoj galvelėj gali tilpt visa tai, ką jis žino.

Žinome, kad jam patinka šios eilutės, nes jos apie mokytoją, apie jį, ir jis teisus, nes mes irgi svarstome, kaip viena maža galva gali sutalpinti viską, ką jis žino, mes prisiminsime jį skaitydami šias eilutes. Jis sako: „Ai, berniukai, berniukai, gyvensite savo galvomis, bet pirmiausia prikimškite jas. Ar girdite mane? Prikimškite savo galvas ir galėsite tviskėti pasaulyje. Klarkai, paaiškink, ką reiškia „tviskėti“.