Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Negaliu liautis žaidęs su savimi. Meldžiuosi Mergelei Marijai ir sakau jai, kad gailiuosi vėl kaldamas jos Sūnų ant kryžiaus, kad daugiau niekada to nebedarysiu, bet negaliu susitvardyti, prisiekiu, kad eisiu išpažinties, o jau paskui tikrai niekada to nebekartosiu. Nenoriu keliauti į pragarą, kur velniai amžinai mane vaikysis ir badys degančiomis šakėmis.

Limeriko kunigai netenka kantrybės su tokiais kaip aš. Einu išpažinties, o jie šnypščia, kad tinkamai neatgailauju, nes jei atgailaučiau, atsisakyčiau tos bjaurios nuodėmės. Einu iš bažnyčios į bažnyčią ieškodamas pakantaus kunigo, kol Pedis Klohesis pasako, kad yra toks vienas Dominikonų bažnyčioje, jam devyniasdešimt, jis kurčias kaip pėdas. Kas kelios savaitės senasis kunigas išklauso mano išpažinties ir sumurma, kad už jį pasimelsčiau. Kartais jis užmiega, o aš nedrįstu jo žadinti, tad kitą dieną einu Komunijos be atgailos ir negavęs nuodėmių atleidimo. Aš nekaltas, jei kunigai užmiega, tikrai nepraradau malonės, juk vis vien buvau išpažinties. Vieną dieną klausyklos langelis prasiveria, o ten sėdi nebe tas žmogus, ten jaunas kunigas su didele ausimi, primenančia jūros kriauklę. Jis tikrai viską girdės.

„Palaiminkite mane, tėve, nes aš nusidėjau, praėjo dvi savaitės nuo paskutinės išpažinties“.

„Ir ką nuo tada padarei, mano vaike?“

„Trenkiau savo broliui, pabėgau iš pamokų, pamelavau savo motinai“.

„Taip, mano vaike, kas dar?“

„Aš... aš... aš nešvankiai elgiausi, tėve“.

„O, mano vaike, ar pats su savimi, ar su kokiu gyvuliu?“

Su gyvuliu. Anksčiau nesu girdėjęs apie tokią nuodėmę. Šis kunigas tikriausiai iš kaimo, jei taip, jis atveria man naują pasaulį.

Vakarą prieš mano išvyką į Kilaloję Lamanas Grifinas grįžta namo girtas ir prie stalo sukemša žuvį su bulvėmis iš didelio maišo. Jis liepia mamai užvirti vandens arbatai, kai ji aiškina, kad neturi anglių ar durpių, jis šaukia ant jos ir vadina ją gvėra, gyvenančia po jo stogu už dyką su krūva vaikigalių. Jis sviedžia man pinigus, kad nubėgčiau į parduotuvę keleto durpių gabalų ir medžio prakurai. Nenoriu niekur eiti. Trokštu trenkti jam antausį už tai, kaip jis elgiasi su mano motina, bet jei ištarsiu nors žodį, jis rytoj neduos man dviračio, o aš laukiau tris savaites.

Kai mama įkuria ugnį ir užverda vandens, primenu jam, kad jis pažadėjo paskolinti man dviratį.

„Ar šiandien ištuštinai naktipuodį?“

„Oi, pamiršau. Tučtuojau ištuštinsiu“.

Jis rėkia: „Tu neištuštinai mano prakeikto naktipuodžio. Pažadėjau tau dviratį. Per savaitę duodavau tau dvipensį, kad vykdytum mano paliepimus ir ištuštintum naktipuodį, o tu stovi čia atvėpęs lūpą ir aiškini, kad to nepadarei“.

„Atsiprašau. Pamiršau. Dabar tai padarysiu“.

„Dabar? Nejaugi? Ir kaipgi tu užlipsi į palėpę? Ar ištrauksi man stalą iš po žuvies ir bulvių?“

Mama įsiterpia: „Nagi, juk jis visą dieną praleido mokykloje, o paskui turėjo eiti pas gydytoją dėl akių“.

„Ką gi, gali pamiršti tą velnio dviratį. Nesi vertas jokių susitarimų“.

„Bet jis negalėjo išnešti naktipuodžio“, — gina mama.

Lamanas liepia jai užsičiaupti ir žiūrėti savo reikalų, mama nutyla. Jis vėl palinksta prie žuvies su bulvėmis, bet aš neatlyžtu: „Jūs man pažadėjote. Aš tris savaites tuštinau tą naktipuodį ir dariau, ką liepdavote“.

„Užsikimšk ir eik gult“.

„Negalite liepti man eiti gulti. Nesate mano tėvas, be to, jūs man pažadėjote“.

„Žiūrėk man, jei atsikelsiu nuo šio stalo, tau tikrai teks šauktis savo šventojo globėjo“.

„Jūs man žadėjote“.

Jis atstumia kėdę nuo stalo. Prisvirduliuoja prie manęs ir beda pirštu į tarpuakį: „Liepiau užčiaupti žabtus, susna“.

„Neužsičiaupsiu. Jūs man žadėjote“.

Jis vožia man per pečius, bet aš nenutylu, tada ima trankyti per galvą. Motina verkdama pašoka ir bando jį atstumti. Jis niuksais ir spyriais varo mane į miegamąjį, bet aš vis kartoju: „Jūs man žadėjote“. Jis partrenkia mane ant motinos lovos ir tol daužo, kol rankomis užsidengiu veidą ir galvą.

„Užmušiu tave, mažas šūdžiau“.

Mama klykia ir tampo jį, pagaliau jis įgriūva į virtuvę. Mama ramina: „Nagi, nagi. Valgyk žuvį ir bulves. Jis tik vaikas. Jis išgyvens“.

Girdžiu, kaip Lamanas eina prie kėdės ir vėl stumia ją prie stalo. Girdžiu, kaip šnarpščia ir šliurpia valgydamas. „Paduok degtukus, — liepia jis. — Jėzau, po viso šito man reikia cigaretės“. Girdžiu, kaip jis čiulpia cigaretę, kaip žliumbia motina.

Jis pareiškia: „Einu į lovą“. Kadangi jis girtas, ilgai krapštosi, kol užkelia kėdę ant stalo, užlipa ant jos ir pasikelia į palėpę. Lova po juo sugirgžda, jis niurzgėdamas nutraukia batus ir sviedžia ant grindų.

Girdžiu verkiant mamą, ji užpučia lempą, namus apgaubia tamsa. Po to, kas nutiko, ji tikrai gulsis į savo lovą, tad pasiruošiu keliauti į mažąją prie sienos. Tačiau girdžiu, kaip ji lipa ant kėdės, ant stalo, vėl ant kėdės, verkdama ropščiasi į palėpę ir sako Lamanui Grifinui: „Jis tik mažas berniukas skaudančiomis akimis“. Kai Lamanas atkerta: „Jis mažas šūdžius, noriu, kad varytų iš mano namų“, mama ima raudoti ir maldauti, paskui jie ima šnibždėtis, niurnėti, aimanuoti, pagaliau nutyla.

Jiedu knarkia palėpėje, broliai aplinkui miega. Negaliu likti šiuose namuose, nes jei Lamanas Grifinas vėl mane užsipuls, peiliu perrėšiu jam gerklę. Nežinau, ką daryti ir kur dėtis.

Palieku namus ir keliauju gatvėmis nuo Sarsfildo kareivinių iki Paminklo užkandinės. Svajoju, kaip vieną gražią dieną grįšiu pas Lamaną. Nukeliausiu į Ameriką ir pasimatysiu su Džo Luisu. Papasakosiu jam apie savo bėdas, jis supras, nes kilęs iš vargšų šeimos. Jis pamokys, kaip užsiauginti raumenis, kaip mojuoti kumščiais ir panaudoti kojas. Jis parodys, kaip įbesti smakrą į petį, kaip kad jis, ir kaip dešiniuoju smūgiu iš apačios parblokšti Lamaną. Nutempsiu Lamaną į kapines Mangrete, kur palaidota jo ir mano mamos šeima, ir užpilsiu jį žemėmis iki pat smakro, kad jis negalėtų pajudėti, jis maldaus jo nežudyti, o aš atsakysiu: „Priėjai liepto galą, Lamanai, dabar susitiksi su savo Kūrėju“, jis nesiliaus maldavęs, o aš drėbsiu purvą jam ant veido, kol visiškai jį užpilsiu, o jis žiopčios ir prašys Dievo atleisti, kad nedavė man dviračio ir kumščiais varinėjo po visą namą, kad jaudinosi su mano motina, o aš kvatosiu, nes po susijaudinimo jis bus praradęs malonę ir keliaus tiesiai į pragarą, kaip dukart du, taip jis pats sakydavo.

Gatvėse tamsu, aš žvalgausi, gal man pasiseks, kaip kadaise Malachiui, rasti girto kareivio numestos žuvies su keptomis bulvėmis. Ant žemės nieko nerandu. Jei rasčiau savo dėdę, Abą Šyheną, gal jis man duotų kiek savo penktadienio vakaro žuvies ir keptų bulvių, bet kavinėje man sako, kad jis jau buvo čia ir išėjo. Man trylika, tad nebevadinu jo dėde Patu. Vadinu jį Abu ar Abatu kaip visi kiti. Jei pasibelsiu į senelės namus, jis tikrai pasiūlys man riekutę duonos ar ko kito, gal leis ir pernakvoti. Pasakysiu jam, kad po kelių savaičių pradėsiu dirbti pašte ir nešiosiu telegramas, gausiu daug arbatpinigių ir galėsiu pats už viską susimokėti.

Jis sėdi lovoje, kramtydamas paskutinius vakarienės likučius, tada meta ant grindų „Limeriko vedlį“, į kurį buvo suvyniota žuvis su bulvėmis, antklode nusišluosto lūpas ir rankas. Pasižiūri į mane: „Tas veidas visas ištinęs. Ar nukritai ant to veido?“

Sakau jam, kad nukritau, nes neverta sakyti ką kita. Abas nesuprastų. Jis sako: „Šįvakar gali permiegoti mano motinos lovoje. Su tokiu veidu ir raudonom akim negali slampinėti po gatves“.