Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Galiu suprasti, kodėl mano tėvas čiulpė snarglius iš Maiklo nosies, kai jis buvo kūdikis ir sunkiai sirgo, bet nesuprantu, kodėl Dievas norėjo, kad šventasis Moulingas čiulptų snarglius iš raupsuotojo nosies. Išvis nesuprantu Dievo, net jei man patiktų būti visų garbinamu šventuoju, niekada nečiulpčiau raupsuotojo snarglių. Gal ir neblogai būti šventuoju, bet jei reikėtų šitaip elgtis, geriau liksiu toks, koks esu.

Vis dėlto esu pasiruošęs praleisti gyvenimą šioje bibliotekoje, skaitydamas apie skaisčiąsias ir nekaltąsias kankines, bet patenku į panelės O’Riorden nemalonę dėl knygos, kurią kažkas paliko ant stalo. Jos autorius yra Linas Jutangas. Visiems aišku, kad tai kiniškas vardas, o man įdomu sužinoti, apie ką rašo kinai. Tai apybraižos apie meilę ir kūną, dėl vieno žodžio man prireikia žodyno. Autorius rašo: vyro organas per kopuliaciją išpampsta ir yra įkišamas į juslią moters kiaurymę.

Išpampsta. Žodyne sakoma, kad tai reiškia — išsipučia. Stoviu ir žiūriu į žodyną pagaliau supratęs, apie ką nuolat tauškė Maikis Molojus — kad visa tai nesiskiria nuo šunų, kai jie poromis susikabina gatvėse, baisu net pagalvoti, kad šitaip elgiasi motinos ir tėvai.

Vadinasi, tėvas man metų metus melavo apie Septintojo laiptelio angelą.

Panelė O’Riorden susidomi, kokio žodžio ieškau. Ji visada sunerimsta, kai paimu žodyną, aiškinu jai, kad ieškau žodžio „kanonizuoti“, „palaimintasis“, ar paminiu kokį kitą religinį žodį.

„O kas gi čia? — klausia ji. — Tai ne „Šventųjų gyvenimai““.

Ji paima Liną Jutangą ir ima skaityti puslapį, ties kuriuo ant stalo palikau apverstą knygą.

„Dievo Motina. Tu tai skaitei? Mačiau šitą knygą tavo rankose“.

„Na, aš... aš... tik norėjau sužinoti, ar kinai, ar kinai... ar jie turi šventųjų“.

„O, kurgi ne. Tikra gėda. Vienos nešvankybės. Nesistebiu, kad kinai tokie. Ko dar galima tikėtis iš kreivaakių ir geltonodžių, tačiau tu, kaip atrodo, ir pats imi kreivalioti akis. Tučtuojau išeik iš šios bibliotekos“.

„Bet aš skaitau „Šventųjų gyvenimus““.

„Eik lauk, arba aš pakviesiu bibliotekos direktorę, ir ji užsiundys tvarkos sergėtojus! Lauk! Turėtum bėgti pas kunigą ir išpažinti savo nuodėmes. Lauk! Prieš išeidamas atiduok savo motinos ir pono Grifino bibliotekos pažymėjimus. Norėčiau parašyti tavo vargšei motinai, taip ir padaryčiau, bet bijau visiškai ją sužlugdyti. Linas Jutangas, išties. Lauk!“

Neverta aiškintis su bibliotekininkėmis, kai jos taip nusiteikusios. Gali čia stovėti valandą ir įtikinėti, kad skaitei apie Brigitą, Vilgefortę, Agotą ir Uršulę bei kitas skaisčiąsias kankines, bet jos galvoja tik apie vienintelį žodį Lino Jutango puslapyje.

Už bibliotekos yra Tautos parkas. Diena saulėta, žolė sausa, aš pavargau prašinėti keptų bulvių ir peštis su bibliotekininkėmis, kurios įtūžta pamačiusios žodį „išpampsta“, tad žiūriu į debesis, plaukiančius virš paminklo, užsnūstu ir išpampstu, nes susapnuoju skaisčiąsias mergeles su maudymosi kostiumėliais „Pasaulio naujienose“, pliekiančias kinų rašytojus avių pūslėmis, kai pabundu susijaudinęs, iš manęs liejasi kažkas karšta ir lipnu, o, Dieve, mano vyriškasis kopuliacijos organas atsikišęs per mylią, žmonės parke keistai žvilgčioja, motinos kviečia vaikus pas save, meiluti, eik šalin nuo to vyrioko, kas nors turėtų pakviesti sergėtojus.

Savo keturioliktojo gimtadienio išvakarėse žiūriu į savo atspindį senelės indaujos stikle. Argi taip atrodydamas galiu pradėti darbą pašte? Viskas suplyšę — marškiniai, kelnės, trumpikės, kojinės, o batai beveik krenta nuo kojų. Senojo padorumo pėdsakai, pasakytų mano motina. Mano drabužiai baisūs, bet aš pats atrodau dar blogiau. Kad ir kiek drėkinu plaukus po čiaupu, jie stirkso į visas puses. Geriausia suglostyti plaukus seilėmis, tik kad sunku pasispjaudyti sau ant pakaušio. Reikia švirkštelėti seilių čiurkšlę aukštyn į orą ir staigiai nerti po ja, kad nukristų ant plaukų. Mano akys raudonos, pūliuoja geltonais pūliais, po visą veidą išsibarstę raudoni ir geltoni spuogai, o priekiniai dantys tokie išpuvę, kad gyvenime nebegalėsiu šypsotis.

Nesu plačiapetis, bet žinau, kad visi žavisi plačiapečiais. Kai Limerike miršta kuris nors vyras, moterys sako: „Jis buvo didis vyras, pečiai tokie stambūs ir platūs, kad net pro duris neįtilpdavo, turėdavo eiti šonu“. Kai aš mirsiu, jos sakys: „Vargšas velniūkštis, mirė neturėdamas plačių pečių“.

Norėčiau, kad pečiai bent kiek paplatėtų, kad žmonės matytų, jog man bent jau keturiolika. Visi berniukai Limyje buvo plačiapečiai, išskyrus Finteną Sleterį, o aš nenoriu būti toks, be pečių ir nuo maldų šašuotais keliais. Jei turėčiau kiek pinigų, uždegčiau žvakutę Pranciškui ir paklausčiau, ar įmanoma įtikinti Dievą padalyti stebuklą su mano pečiais.

O jei turėčiau pašto ženklą, parašyčiau Džo Luisui: „Gal galėtum pasakyti, kaip įgijai tokius galingus pečius, net jei buvai skurdžius?“

Turiu atrodyti padoriai eidamas į darbą, tad nusivelku visus drabužius ir nuogas už namo skalbiu juos po čiaupu su gabalu karbolinio muilo. Pakabinu viską ant senelės skalbinių virvės — marškinius, kelnes, kelnaites, kojines, meldžiu Dievą, kad nelytų, meldžiu, kad jie išdžiūtų iki rytdienos, kai prasidės mano gyvenimas.

Negaliu niekur eiti nuogas, tad visą dieną lieku lovoje, skaitinėju senus laikraščius, jaudinuosi žiūrėdamas į merginas „Pasaulio naujienose“ ir dėkoju Dievui už džiovinančią saulę. Abatas grįžta namo penktą, apačioje verdasi arbatą, esu alkanas, bet žinau, kad jis niurzgės, jei ko paprašysiu. Jis supranta, kad bijau, jog jis nenueitų pas tetą Agę ir nepasiskųstų dėl gyvenimo senelės namuose, juk aš miegu jos lovoje, jei tą sužinotų teta Agė, ji atėjusi išmestų mane į gatvę.

Pabaigęs valgyti dėdė paslepia duoną, niekada jos nerandu. Atrodytų, tas, kuris nebuvo nukritęs ant galvos, turėtų rasti duoną, paslėptą to nukritusiojo. Ilgainiui suvokiu — jei duonos nerandu namuose, tikriausiai jis ją susikiša į žiemą vasarą dėvimo lietpalčio kišenę. Kai tik išgirstu jį rioglinant iš virtuvės į išvietę, bėgu žemyn, išsitraukiu kepalą iš kišenės, atsipjaunu storą riekę, įgrūdu duoną atgal, lekiu laiptais viršun ir šoku į lovą. Dėdė neištars nė žodelio, niekada manęs neapkaltins.

Tik prasčiausias vagis vagia riekelę duonos, niekas tuo nepatikėtų, net ir teta Agė. Be to, ji imtų rėkti: „Ką tas duonos kepalas veikia tavo kišenėje? Tai ne vieta duonai“.

Lėtai kramtau duoną. Jei atsikąsiu kas penkiolika minučių, užtruksiu ilgiau, o jei vėliau užsigersiu vandeniu, duona mano pilve išbrinks, jausiuosi sotus.

Vis dirsčioju pro galinį langą tikrindamas, ar vakaro saulė džiovina mano drabužius. Kituose kiemuose ant skalbinių virvių vėjyje plevėsuoja šviesūs, spalvingi drabužiai. Maniškiai kybo ant virvės kaip padvėsę šunys.

Saulė šviečia, bet namuose šalta ir drėgna, norėčiau ką nors apsivilkti lovoje. Neturiu jokių kitų drabužių, o jei apsivilksiu ką nors Abato, jis tikrai nubėgs pas tetą Agę. Spintoje randu seną juodą vilnonę senelės suknelę. Nereikėtų jos liesti, senelė jau mirusi, o aš esu berniukas, bet kam rūpi, jeigu ta suknelė mane sušildo po antklodėmis, juk niekas niekada nesužinos. Suknelė kvepia mirusia senele, svarstau, gal ji prisikels iš kapo ir prakeiks mane visos šeimos ir kitų susirinkusiųjų akivaizdoje. Meldžiuosi šventajam Pranciškui, prašau suturėti ją kape, kur jai priklauso būti, pažadu jam žvakutę, kai pradėsiu dirbti, primenu, kad jo paties vilkimas drabužis labai primena suknelę, o juk niekas jo dėl to nekaltino, tada užmiegu ir jį sapnuoju.