Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Dėdė perspėja, kad namuose nėra ką valgyti, nė trupinėlio duonos, kai jis užmiega, pakeliu taukuotą laikraštį nuo grindų. Nulaižau pirmą puslapį, ten sudėti skelbimai apie filmus ir šokius mieste. Nulaižau antraštes, tada didžiąsias Montgomerio ir Petono atakas Prancūzijoje bei Vokietijoje. Braukiu liežuviu per karą Ramiajame vandenyne. Per užuojautas ir liūdnas atsisveikinimo eilutes, sporto puslapius, kiaušinių, sviesto ir kumpio rinkos kainas. Čiulpiu popierių, kol ant jo nelieka nė taškelio riebalų.

Svarstau, ką darysiu rytoj.

XIV

Ryte Abatas duoda man pinigų, kad nueičiau pas Keitliną O’Konel duonos, margarino, arbatos ir pieno. Jis užverda vandens ant dujų degiklio ir sako, kad galiu išgerti puodelį arbatos: „Tačiau palengva su tuo cukrumi, aš ne milijonierius. Gali atsipjauti riekę duonos, bet neriek per storai“.

Liepa, mokykla užmiršta amžiams. Po kelių savaičių vežiosiu telegramas iš pašto, dirbsiu kaip vyras. Savaičių savaites esu laisvas, galiu daryti ką noriu, keltis rytais kada noriu, likti lovoje, ilgai vaikštinėti po apylinkes kaip mano tėvas, slampinėti po Limeriką. Jei turėčiau pinigų, eičiau į kiną, valgyčiau saldainius, žiūrėčiau, kaip Erolas Flinas12 užkariauja viską, ką tik pamato. Galiu skaityti angliškus ir airiškus laikraščius, kuriuos Abatas parsineša namo, arba naudotis Lamano Grifino ir motinos bibliotekos kortelėmis, kol mane nutvers.

Mama atsiunčia Maiklą su šilta arbata pieno butelyje, keletu riekių duonos, pamirkytos taukuose, ir rašteliu, kuriame parašyta, kad Lamanas Grifinas nebepyksta, galiu grįžti. Maiklas klausia: „Ar grįši namo, Frenki?“

„Ne“.

„O, grįžk, Frenki. Nagi“.

„Dabar gyvenu čia. Niekada nebegrįšiu“.

„Bet Malachis išėjo į armiją, tu atskėlei čia, man nebeliko vyresnių brolių. Visi berniukai turi vyresnius brolius, o aš — tik Alfuką. Jam nėra net ketverių, jis dar nemoka aiškiai kalbėti“.

„Negaliu grįžti. Niekada nebegrįšiu. Kai tik užsimanysi, galėsi ateiti čia“.

Jo akyse sužvilga ašaros, man taip suskausta širdį, kad noriu nusileisti; „Gerai, eisiu su tavimi“. Aš taip tik sakau. Žinau, kad niekada nebegalėsiu susidurti su Lamanu Grifinu, abejoju, ar galėčiau pakelti akis į motiną. Žiūriu, kaip Maiklas nueina skersgatviu, jo bato padas atsiknojęs, šlepsi šaligatviu. Kai pradėsiu dirbti pašte, tikrai nupirksiu jam batus. Išvirsiu jam kiaušinį, nusivešiu į kiną, pavaišinsiu saldainiais, o paskui eisime pas Notoną valgyti žuvies su keptomis bulvėmis, kol pilvai išsipūs kaip balionai. Vieną dieną sukaupsiu pinigų namui ar butui su elektros šviesa ir išviete, su lovomis, paklodėmis, antklodėmis, pagalvėmis, kaip pas kitus žmones pasaulyje. Valgysime pusryčius šviesioje virtuvėje, sode linguos gėlės, turėsime dailių puodukų ir lėkštučių, kiaušinių indelių, kiaušinių tryniai bus minkšti, juose tirps riebus sviestas, turėsime arbatinuką su apdangalu, skrebučių, gausiai užteptų sviestu ir marmeladu. Laisvalaikiu klausysimės muzikos per BBC ar per Amerikos ginkluotųjų pajėgų radiją. Pirksiu reikiamus drabužius visai šeimai, kad mūsų subinės nekyšotų pro kelnes, kad mums nebūtų gėda. Pagalvojus apie gėdą, man suskausta širdį, imu šnirpščioti. Abatas klausia: „Kas tau? Ko dar nori? Žiūrėk, dar ir kiaušinio užsimanysi!“

Neverta kalbėtis su žmogumi, kuris buvo numestas ant galvos ir pragyvena pardavinėdamas laikraščius.

Abatas skundžiasi, kad negalės amžinai manęs maitinti, kad turiu pats užsidirbti duonos ir arbatos. Jam nusibodo grįžus namo rasti mane virtuvėje skaitantį ir žibinantį elektrą. Jis moka skaičiuoti, ir dar kaip, kai išeina pardavinėti laikraščių, jis pasižiūri į elektros skaitiklį, todėl žino, kiek išnaudojau, jei nesiliausiu deginęs šviesą, jis išims saugiklius ir išsineš juos kišenėje, o jei įdėsiu kitą saugiklį, jam teks visiškai atjungti elektrą ir grįžti prie dujų, kurių visiškai užteko jo vargšei mirusiai motinai ir tikrai užteks jam, nes jis tik sėdi lovoje, valgo žuvį su bulvėmis ir prieš eidamas miegoti suskaičiuoja pinigus.

Keliuosi anksti kaip tėtis ir ilgam išeinu į apylinkes. Vaikštinėju po kapines senajame Mangreto vienuolyne, kur palaidoti mano motinos giminaičiai, siauru takučiu kylu aukštyn į Normano pilį Karigogunelyje, kur tėtis dukart buvo mane nusivedęs. Užlipu į viršūnę, po manimi driekiasi Airija, Šanonas skinasi kelią į Atlantą. Tėtis pasakojo, kad ši pilis buvo pastatyta prieš daugybę šimtmečių, jei sulauksi, kol nustos čirenę vyturiai, išgirsi, kaip normanai apačioje žvangina ginklais, kalbasi ir ruošiasi mūšiui. Kartą jis atsivedė mane čia tamsoje, kad išgirsčiau per šimtmečius atsklidusius normanų ir airių balsus, ir aš juos išgirdau. Išgirdau.

Retsykiais, kai pakylu į Karigogunelio viršūnę, pasigirsta senovės normanų merginų balsai, jos juokiasi ir dainuoja prancūziškai, įsivaizdavęs jas nesusilaikau nuo pagundos, užsikariu į patį pilies viršų, kur kadaise buvo bokštas, ir čia, atsivėrus Airijos vaizdams, žaidžiu su savimi ir išlieju sėklą žemyn per Karigogunelį į laukus apačioje.

Tai nuodėmė, apie kurią niekada negalėčiau papasakoti kunigui. Lipti į aukštybes ir žaisti su savimi virš visos Airijos tikrai baisiau, nei daryti tai kur nors namie vienam ar su kokiu gyvuliu. Kažkur apačioje laukuose ar prie Šanono krantų koks berniukas ar karvę melžianti mergaitė gali pakelti galvą ir pamatyti mane nusidedantį, jei taip įvyktų, būčiau amžinai pasmerktas, nes kunigai nuolat kartoja, kad tas, kuris vaikui atskleidžia nuodėmę, su sunkiu akmeniu po kaklu bus įmestas į jūrą.

Vis dėlto pagalvojęs, kad kas nors mane stebi, vėl susijaudinu. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų mažas berniukas. Ne, ne, taip tikrai užsitarnaučiau akmenį po kaklu, bet jei ten į viršų žiopsotų melžėja, ji greičiausiai susijaudintų ir imtų žaisti su savimi, nors nežinau, ar mergaitės gali žaisti su savimi, juk jos neturi kuo žaisti. Jokios įrangos, kaip sako Maikis Molojus.

Norėčiau, kad grįžtų senas ir kurčias dominikonų kunigas, tada galėčiau papasakoti jam apie savo bėdas bei susijaudinimą, bet jis miręs, man teks susidurti su kunigu, šnekančiu apie akmenį po kaklu ir pasmerkimą.

Pasmerkimas. Tai mėgstamiausias visų Limeriko kunigų žodis.

Grįžtu O’Konelio alėja, per Balinakurą, kur gyventojams prie durų anksti atvežama duonos ir pieno, nieko baisaus, jei pasiskolinsiu kepaliuką ar butelį, grąžinsiu, kai gausiu darbą pašte. Nevagiu, tik skolinuosi, o tai nėra mirtina nuodėmė. Be to, šį rytą stovėjau pilies viršūnėje ir nusidėjau kur kas baisiau nei vogdamas duoną ar pieną, o jei nusidedi vieną kartą, gali nusidėti ir antrą, nes vis viena būsi pasiųstas į pragarą. Viena nuodėmė — amžinybė. Daugybė nuodėmių — irgi amžinybė.

Už ėriuką gali būti pakartas taip pat kaip už avį, kaip sakytų mano motina. Išgeriu dar puslitrį pieno ir palieku butelį, kad pienininko neapkaltintų, jog jis nepristatė prekių. Man patinka pienininkai, vienas jų davė man du sudužusius kiaušinius, surijau juos žalius, su lukštais. Jis sakė, kad užaugsiu stiprus, jei kas dieną įmušiu du žalius kiaušinius į bokalą alaus. Viskas, ko tau reikia, yra kiaušinyje, o viskas, ko trokšti, yra bokalas alaus.

Prie kai kurių namų padėta geresnės duonos nei kitur. Ji brangesnė, kaip tik ją ir pasiimu. Man gaila turtingųjų, jie atsikels ryte, atidarys duris ir neras duonos, bet negaliu gi mirti badu. Jei badausiu, neturėsiu jėgų dirbti pašte ir išvežioti telegramų, vadinasi, neturėsiu pinigų grąžinti už tą duoną ir pieną, nesusitaupysiu kelionei į Ameriką, o jei nepavyks išvažiuoti į Ameriką, galiu tučtuojau šokti į Šanoną. Vos po kelių savaičių pašte gausiu pirmąją algą, turčiai iki tol tikrai nemirs badu. Jie bet kada gali nusiųsti kambarinę atnešti daugiau maisto. Tuo ir skiriasi vargšai nuo turtuolių. Vargšas negali pasiųsti žmogaus atnešti dar maisto, nes jis neturi pinigų, o jei turėtų, neturėtų kambarinės. Nerimauju dėl kambarinių. Turiu būti atsargus, kai skolinuosi pieną ir duoną, o jos prie paradinių durų šveičia belstukus, rankenas ir laiškų dėžutes. Jei jos mane pamatytų, nubėgtų pas šeimininkę: „O, ponia, ponia, tenajaus toks padauža švilpia pieną ir duoną“.