Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Man liepia sėsti suolelio gale ir laukti, kol ateis mano eilė nešti telegramas. Kai kurie pasiuntinukai, vilkintys uniformas, čia dirba nuolat, jie išlaikė egzaminą. Jie gali likti pašte amžinai, jei norės, išlaikys dar vieną paštininko egzaminą, paskui raštininko egzaminą, tada galės dirbti viduje, pardavinėti pašto ženklus ar išdavinėti pinigus apačioje prie langelio. Paštas nuolatiniams išnešiotojams duoda plačius neperšlampamus apsiaustus nuo lietaus, kasmet jie turi po dvi savaites atostogų. Visi sako, kad tai geras darbas, pastovus, suteikiantis teisę į pensiją, garbingas, jei gausi tokį darbą, niekada gyvenime nebeteks nerimauti, tad to ir nedarai.

Laikiniesiems pasiuntinukams, sulaukusiems šešiolikos, neleidžiama likti darbe. Jie neturi nei uniformų, nei atostogų, jiems mokama mažiau, jei susergi ir neateini, tave gali atleisti.

Jokių pasiteisinimų. Jokių neperšlampamų apsiaustų. Atsinešk savo apsiaustą arba sukis nuo lietaus kaip išmanai.

Ponia O’Konel pakviečia mane prie stalo, įteikia juodą odinį diržą ir krepšį. Paaiškina, kad paštui trūksta dviračių, tad pirmąjį telegramų pluoštą turėsiu išnešioti pėsčiomis. Visų pirma turiu nunešti telegramą tolimiausiu adresu, paskui sugrįžti ir neužtrukti kiaurą dieną. Ji pakankamai seniai dirba pašte ir žino, kiek trunka pėsčiomis išnešioti šešias telegramas. Negalima stabčioti užkandinėse ar pas bukmekerius, draudžiama užsukti namo puodelio arbatos, jei taip padarysiu, jie viską sužinos. Neturiu stabčioti koplyčiose ir melstis. Jei tenka pasimelsti, tai reikia daryti einant ar važiuojant dviračiu. Jei lis, nekreipk dėmesio. Pristatinėk telegramas ir nebūk ištižėlis.

Viena perlaida adresuota poniai Klohesi Artūro krantinėje, tai Pedžio motina.

„Ar čia tu, Frenki Makortai? — klausia ji. — Dieve, nė nenumaniau, kad tu toks didelis. Nagi, užeik“.

Ji vilki šviesią gėlėtą suknelę, avi blizgančius naujus batelius. Ant grindų du vaikiukai žaidžia žaisliniu traukiniu. Ant stalo stovi arbatinukas, puodukai su lėkštutėmis, butelis pieno, kepalas duonos, sviestas, uogienė. Prie lango stovi dvi lovos, anksčiau jų nebuvo. Didžioji lova kampe tuščia, ponia Klohesi supranta, kas mane domina. „Jo nebėra, — sako ji, — bet jis nemirė. Iškūrė į Angliją su Pedžių. Išgerk puodelį arbatukės ir suvalgyk kiek duonos. Tau reikia maisto, Dieve, padėk mums. Atrodai tarsi išgyvenęs badmetį. Valgyk duoną su uogiene ir stiprėk. Pedis visada kalbėdavo apie tave, o Denis, mano vargšas vyras, anuomet gulėdavęs lovoje, taip ir nepamiršo tos dienos, kai atėjo tavo motina ir sudainavo dainą apie Kerio šokius. Dabar jis Anglijoje, valgykloje daro sumuštinius, kas savaitę atsiunčia man kelis šilingus. Nesuprasi, ką galvoja tie anglai, kai priima vyrą, sergantį džiova, ir leidžia jam tepti sumuštinius. O Pedis gavo puikų darbą aludėje Kriklevude, irgi Anglijoje. Denis vis dar būtų čia, jei Pedis nebūtų lipęs per sieną liežuvio“.

„Liežuvio?“

„Denis užsigeidė gražios avies galvos su kopūstais ir bulvėmis, tad nusiuntė mane su paskutiniais keliais šilingais pas mėsininką Barį. Viriau tą galvą, o ligonis Denis vos galėjo sulaukti, kol ji išvirs. Jis lovoje kaip beprotis prašė avies galvos, kai padaviau ją ant lėkštės, jis su malonumu apčiulpė kiekvieną tos galvos colį. Pabaigęs paklausė, o kurgi liežuvis“.

„Koks liežuvis?“

„Avies liežuvis. Visos avys gimsta su liežuviais, kad galėtų mekenti, o šitoje galvoje liežuvio nėra. Eik pas mėsininką Barį ir pareikalauk“.

Nuėjau pas mėsininką, o jis sako: „Ta prakeikta avis atkeliavo čia mekendama ir bliaudama taip garsiai, kad išpjovėme jai liežuvį ir numėtėme šuniui, šis jį prarijo, nuo tol šuo mekena kaip avis, jei nesiliaus, išpjausiu jo liežuvį ir numesiu katinui“.

Grįžtu pas Denį, tai išgirdęs jis tiesiog paklaiksta lovoje. „Noriu liežuvio, — kartoja. — Liežuvyje yra visos maistingos medžiagos“. Ir ką manai, kas buvo vėliau? Mano Pedis, buvęs tavo draugas, sutemus eina pas mėsininką Barį, perlipa tvorą, išpjauna liežuvį iš avies galvos, pakabintos ant sienos, ir parneša jį savo nelaimingajam tėvui. Turėjau išvirti tą liežuvį ir gerai pasūdyti, o Denis, tegul Dievas jį saugo, suvalgė jį, minutėlę pagulėjo lovoje, tada atmetė antklodę ir atsistojęs paskelbė, kad džiova ar ne džiova, bet jis neketinąs mirti savo lovoje. Jei jau laikas mirti, tai geriau nuo vokiečių bombos, šitaip bent uždirbs keletą svarų šeimai, užuot aimanavęs lovoje.

Ponia Klohesi rodo man Pedžio laišką. Jis dirba savo dėdės Antonio aludėje po dvylika valandų per parą, uždirba po dvidešimt penkis šilingus per savaitę, kas dieną gauna sriubos ir sumuštinį. Jis džiūgauja, kai vokiečiai ima bombarduoti, tada jis gali nusnūsti, nes aludė uždaroma. Naktimis jis miega ant grindų viršutinio aukšto koridoriuje. Pedis rašo, kad siųs motinai po du svarus kas mėnesį, o likusius pinigus taupys ir kada nors atsiveš ją su šeimyna į Angliją, kur jiems bus kur kas geriau viename kambarėlyje Kriklevude nei dešimtyje kambarių Artūro krantinėje. Motina lengvai galės gauti darbą. Tik visiškai beviltiškas žmogus negautų darbo kariaujančioje šalyje, ypač kai jankiai grūdasi čia ir švaisto pinigus į kairę ir į dešinę. Pats Pedis ketina ieškoti darbo Londono centre, kur jankiai palieka tokius arbatpinigius, kad iš jų savaitę pramistų šešių asmenų airių šeima.

Ponia Klohesi sako: „Pagaliau turime užtektinai pinigų maistui ir batams, dėkui Dievui ir Jo Palaimintajai Motinai. Spėk, ką Pedis sutiko ten Anglijoje — tas keturiolikmetis dirba kaip tikras vyras, Brendanas Kylis, jūs jį vadindavot Klausimu. Jis dirba ir taupo, kad galėtų išvykti, įstoti į Raitąją policiją, jodinėti po Kanadą kaip Nelsonas Edis ir dainuoti: aš tave šaukiu, ū-ū-ū. Jei ne Hitleris, visi būtume išmirę, net baisu taip kalbėti. O kaip sekasi tavo motinai, Frenki?“

„Puikiai, ponia Klohesi“.

„Ne, netiesa. Mačiau ją labdaros vaistinėje, ji atrodo dar baisiau, nei mano Denis atrodė lovoje. Turi pasirūpinti savo vargše motina. Tu irgi atrodai nekaip, Frenki, su tom stirksančiom raudonom akim. Štai tau arbatpinigių. Dvipensis. Nusipirk saldainį“.

„Gerai, ponia Klohesi“.

„Taip ir padaryk“.

Savaitės pabaigoje ponia O’Konel man įteikia pirmąjį mano gyvenime uždarbį, vieną svarą, pirmąjį mano svarą. Išbėgu į O’Konelio alėją, tai pagrindinė gatvė, čia dega šviesos, žmonės iš darbo grįžta namo, tokie kaip ir aš, su uždarbiu kišenėje. Jie turėtų žinoti, kad esu toks pat, esu vyras, turiu svarą.

Einu viena O’Konelio alėjos puse, paskui grįžtu kita, tikiuosi, kad mane pastebės. Niekas nieko nepastebi. Kyla noras pamojuoti savo svaro banknotu žmonėms, kad jie sakytų: „Štai eina darbininkas Frenkis Makortas su svaru kišenėje“.

Dabar penktadienio vakaras, galiu daryti ką noriu. Galiu suvalgyti žuvies su bulvėmis ir nueiti į kiną. Ne, ne į Lyrikos kino teatrą. Nebeprivalau sėdėti viršuje su tais, kurie šūksmais drąsina indėnus, žudančius generolą Kasterį, ar afrikiečius, po džiungles besivaikančius Tarzaną. Galiu nueiti į Savojos kino teatrą, sumokėti šešiapensį už vietą apačioje priešais ekraną, kur sėdi aukštesnio sluoksnio žiūrovai, valgo šokoladinius saldainius ir juokdamiesi prisidengia burnas. Po filmo galėsiu išgerti arbatos ir suvalgyti bandelių restorane viršuje.

Iš kitos gatvės pusės mane šūkteli Maiklas. Jis alkanas, svarsto, gal vertėtų nueiti pas Abatą kąsnelio duonos ir pasilikti ten visai nakčiai, užuot ilgiausiai keliavus iki Lamano Grifino. Liepiu jam nesijaudinti dėl kąsnelio duonos. Eisime į Koliziejaus kavinę, valgysime žuvį su keptomis bulvėmis, ko tik jis panorės, prisiplempsime limonado, paskui žiūrėsime filmą „Dabita jankis“ su Džeimsu Kagniu ir suvalgysime du didelius šokoladus. Po filmo išgeriame arbatos su bandelėmis, tada visą kelią iki Abato pareiname dainuodami ir šokdami kaip Kagnis. Maiklas sako, kad būtų nuostabu gyventi Amerikoje, kur žmonės nieko neveikia, tik dainuoja ir šoka. Jis pro miegus murma, kad vieną dieną iškeliaus ten šokti ir dainuoti, ar aš jam padėčiau išvykti? Kai Maiklas užmiega, imu galvoti apie Ameriką, juk turėčiau taupyti pinigus, užuot švaistęs juos žuviai su bulvėmis, arbatai ir bandelėms. Privalau susitaupyti po kelis šilingus iš savo svaro, jei to nepadarysiu, liksiu Limerike visiems laikams. Man keturiolika, jei kas savaitę kiek nors sutaupysiu, sulaukęs dvidešimties tikrai galėsiu nukeliauti į Ameriką.