Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tobis sako, kad Limeriką geriausiai pažįsta pašto pasiuntinukai. Žinome visas alėjas, kelius, gatves, namus, terasas, arklides, sodybas, aklagatvius, skersgatvius. „Jėzusėli, — sako Tobis, — Limerike nėra nė vienų durų, kurių nežinotume. Mes beldžiamės į visokiausias duris, geležines, ąžuolines, fanerines. Dvidešimt tūkstančių durų, Frenki. Mes beldžiamės, spardome jas, stumdome. Skambiname ir spaudžiame mygtukus. Šaukiame ir švilpiame: telegrama, telegrama. Mėtome telegramas į laiškų dėžutes, kišame jas po durimis, sviedžiame pro viršulangius. Lipame per langus pas tuos, kurie prirakinti prie lovos. Kaunamės su šunimis, norinčiais mus suėsti pietums. Niekada nežinai, kas nutiks, kai įteiksi žmogui telegramą. Jie ima juoktis, šokti, dainuoti, verkti, klykti ar net apalpsta, stovi ir svarstai, ar jie išvis atsitokės, ar gausi arbatpinigių“. Amerikoje telegramos pristatinėjamos visai kitaip, filme „Žmogiškoji komedija“ Mikis Runis lengvai suka ratus, gyventojai yra malonūs, jie vienas per kitą kiša arbatpinigius, kviečia vidun, pavaišina puodeliu arbatos ir bandele.

Tobis Mekis sako savo užrašų knygelėje turįs daugybę įvykių, jam nė velnio niekas nerūpi, norėčiau būti toks pat.

Ponia O’Konel žino, kad man patinka vežioti telegramas po užmiestį, jei diena būna saulėta, ji įteikia man dešimties telegramų pluoštą, turiu jas vežioti visą rytą ir grįžti tik po vidurdienio. Būna gražių rudens dienų, kai Šanonas žėri, o žali laukai žvilga nuo sidabrinės rytmečio rasos. Virš laukų sklando rūko kamuoliai, saldžiai kvepia degančios durpės. Laukuose ganosi karvės ir avys, man įdomu, ar jos ir yra tie gyvuliai, apie kuriuos anąsyk užsiminė kunigas. Nenustebčiau, nes buliai be paliovos lipa ant karvių, avinai ant avių, eržilai ant kumelių, jų visų tokie dideli daikčiukai, kad aš suprakaitavęs sustoju ir spoksau, man gaila visų moteriškų būtybių pasaulyje, kurios turi tai iškęsti, nors man pačiam patiktų būti buliumi, nes jie gali daryti ką nori, juk gyvuliai nenusideda. Man visai patiktų čia pažaisti su savimi, bet ant kelio gali pasirodyti ūkininkas, genantis karves ir avis į mugę ar į kitą lauką, ir pamojuoti lazda sveikindamasis: geros dienos, jaunasis vaikine, puikus rytas, dėkui Dievui ir Jo Palaimintajai Motinai. Religingas ūkininkas gali įsižeisti pamatęs, kaip jo lauke laužai šeštąjį Dievo įsakymą. Arkliai mėgsta kyščioti galvas virš tvorų ar gyvatvorių ir dairytis į kelią, aš sustoju ir kalbinu juos, nes arkliai didžiaakiai ir ilganosiai, vadinasi, labai protingi. Kartais stabteliu pasiklausyti paukštukų porelės, ulbaujančios virš laukų, jei užsibūnu, išgirstu jų dar daugiau, galiausiai kiekvienas medis ir krūmas atgyja nuo paukščių giesmių. Kai po tiltuku čiurlena upelis, čiulba paukščiai, mukia karvės ir bliauna ėriukai, tai geriau už bet kokį orkestrą filme. Užuodęs kumpį, verdamą pietums su kopūstais, pasijuntu taip nusilpęs nuo alkio, kad įbrendu į laukus ir prisikemšu gervuogių, jų užtenka bent pusvalandžiui. Įmerkiu veidą į upelį ir geriu ledinį vandenį, jis skanesnis už limonadą žuvies ir keptų bulvių užkandinėse.

Kai išdaliju telegramas, lieka laiko užsukti į senąsias vienuolyno kapines, kur ilsisi mano motinos giminės, Gilfoiliai ir Šyhenai, ten nori būti palaidota ir motina. Iš čia galiu matyti aukštus Karigogunelio pilies griuvėsius, turiu daugybę laiko, galiu ten nuvažiuoti, atsisėsti ant aukščiausios sienos, žiūrėti į Šanoną, kuris pakeliui į Ameriką įteka į Atlantą, ir svajoti apie dieną, kai išplauksiu pats.

Anot berniukų pašte, man pasisekė, nes gavau telegramą Karmodžių šeimai, o jie duoda šilingą arbatpinigių, tai vieni didžiausių arbatpinigių, kokius gali gauti Limerike. Tad kodėl ji kliuvo man? Juk esu jaunesnysis pasiuntinys. Berniukai aiškina: „Na, kartais duris atidaro Teresa Karmodi“. Ji serga džiova ir pasiuntinukai bijo užsikrėsti. Jai septyniolika, ji vis gydosi sanatorijose, ji tikrai nesulauks aštuoniolikos. Berniukai sako, kad sergantys žmonės, tokie kaip Teresa, žino, kad jiems liko nebedaug, todėl jie kraustosi iš proto dėl meilės, romantikos ir panašių dalykų. Panašių dalykų. Štai kaip žmogų paveikia džiova, priduria berniukai.

Važiuoju šlapiomis lapkričio gatvėmis galvodamas apie tą šilingą arbatpinigių, kai įsuku į Karmodžių gatvę, dviratis išslysta, aš nučiuožiu žeme, apsibraižau veidą ir nusiplėšiu odą nuo plaštakos. Teresa Karmodi atidaro duris. Ji raudonplaukė. Jos akys žalios kaip laukai už Limeriko. Jos skruostai šviesiai rausvi, oda akinamai balta. Ji aikteli: „Oi, tu visas peršlapęs ir kraujuoji“.

„Nuslydau nuo dviračio“.

„Užeik, kuo nors patepsiu žaizdas“.

Svarstau, ar eiti vidun. O jei užsikrėsiu džiova, tada man galas. Noriu likti gyvas, nes esu tik penkiolikos, be to, laukiu šilingo arbatpinigių.

„Užeik. Numirsi čia stovėdamas“.

Teresa kaičia virdulį arbatai. Tada jodu patepa mano žaizdas, o aš stengiuosi būti vyras ir neinkšti. Ji sako: „O, tu tikras vyras. Eik į svetainę ir išsidžiovink prie židinio. Klausyk, gal nusimauk kelnes ir išdžiovink jas ant židinio pertvaros?“

„O, ne“.

„O, taip“.

„Gerai“.

Padžiaunu kelnes ant pertvaros. Sėdžiu, žiūriu, kaip kyla garai, jaučiu, kad man pačiam kyla, bijau, kad ateis Teresa ir pamatys mane susijaudinusį.

Štai ir ji su lėkšte duonos, uogiene ir dviem puodeliais arbatos. „Viešpatie, — sako ji, — tu šitoks liesas, bet kokį dailų žaisliuką turi“.

Ji pastato lėkštę ir puodelius ant staliuko prie židinio, jie ten ir lieka. Nykščiu ir smiliumi ji suima už mano susijaudinimo galiuko ir vedasi per kambarį link žalios sofos prie sienos, visą laiką galvoju apie nuodėmę, apie jodą, apie baimę užsikrėsti džiova, apie šilingą arbatpinigių ir jos žalias akis, ji guli ant sofos, nesiliauk, arba mirsiu, ji verkia, aš irgi verkiu, nes nesuprantu, kas man darosi, juk pasmerkiu save myriop, ieškodamas džiovos iš jos lūpų, bet aš pakylu dangun, smengu nuo uolos, ir jei tai nuodėmė, man į ją nusispjaut.

Mes ilsimės ant sofos, galiausiai Teresa klausia: „Argi tau nereikia išvežioti kitų telegramų?“ Kai atsisėdame, ji šūkteli: „Oi, aš kraujuoju“.

„Kas tau yra?“

„Tikriausiai dėl to, kad man pirmas kartas“.

Sakau jai: „Palauk truputėlį“. Atnešu buteliuką iš virtuvės ir apšlakstau jodu jai žaizdą. Ji strykteli nuo sofos, ima šokinėti po svetainę kaip laukinė ir lekia į virtuvę užsipilti vandens. Nusišluosčiusi taria: „Viešpatie, koks tu naivus. Ant merginų nereikia pilstyti jodo“.

„Maniau, kad susižeidei“.

Po kelių savaičių vėl nešu jiems telegramą. Kartais mes jaudinamės ant sofos, bet kartais Teresa kosti, matau, kokia ji silpna. Ji niekada nesiskundžia, kad jai silpna. Ji nė karto nesakė, kad serga džiova. Berniukai pašte sako, kad tikriausiai puikiai leidžiu laiką, nes gaunu šilingą arbatpinigių ir Teresą Karmodi. Nesakau jiems, kad nebeimu šilingo. Nepasakoju apie žaliąją sofą ir susijaudinimą. Neišsitariu apie skausmą, kuris užplūsta jai atidarius duris, kai matau, kokia ji nusilpusi, kai tiesiog noriu išvirti jai arbatos ir apsikabinęs sėdėti ant žalios sofos.

Vieną šeštadienį man liepia nunešti telegramą Teresos motinai į darbą, į Vulvortą. Bandau atsainiai paklausti: „Ponia Karmodi, aš visada įteikdavau telegramas Teresai, tikriausiai jūsų dukteriai?“

„Teresa ligoninėje“.

„Ar sanatorijoje?“

„Sakau, kad ji ligoninėje“.

Ji kaip ir visi limerikiečiai gėdijasi tuberkuliozės, ji neduoda man šilingo, išvis jokių arbatpinigių. Važiuoju į sanatoriją aplankyti Teresos. Man paaiškina, kad įleidžiami tik giminaičiai, be to, suaugę. Tvirtinu, kad esu jos pusbrolis, kad rugpjūtį man sukaks penkiolika. Mane išvaro. Važiuoju į Pranciškonų bažnyčią pasimelsti už Teresą. „Šventasis Pranciškau, gal galėtum pasikalbėti su Dievu. Pasakyk Jam, kad Teresa nekalta. Turėjau atsisakyti tų šeštadieninių telegramų. Pasakyk Dievui, kad Teresa neatsako už tą susijaudinimą ant sofos, nes taip žmogų veikia džiova. Šiaip ar taip, tai nesvarbu, Pranciškau, nes aš myliu Teresą. Myliu ją taip, kaip tu myli paukščius, žvėrelius ar žuvis, būk geras, pasakyk Dievui, kad Jis atsiimtų džiovą, pažadu, niekada prie Teresos nebesiartinsiu“.