Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kitą šeštadienį man vėl įteikia telegramą Karmodžiams. Nuo pusiaukelės pamatau, kad užuolaidos name užtrauktos. Virš durų kabo juodo krepo laidotuvių vainikas. Matau gedulinį užrašą violetiniame fone. Kiaurai duris ir sienas regiu, kaip mudu su Teresa tarsi laukiniai vartomės kūlio ant žalios sofos, žinau, kad dabar ji pragare, o dėl visko kaltas aš.

Pakišu telegramą po durimis ir traukiu atgal į Pranciškonų bažnyčią prašyti, kad Teresos sielai būtų atleista. Meldžiuosi visoms statuloms, vitražams, kryžiaus stotims. Prisiekiu, kad gyvensiu atsidavęs tikėjimui, vilčiai ir labdarai, skursiu, būsiu skaistus ir nuolankus.

Sekmadienį išklausau ketverių Mišių. Tris kartus pereinu Kryžiaus stotis. Visą dieną kalbu rožinį. Nevalgau, negeriu, kur tik randu ramią vietelę, verkdamas prašau Dievo ir Mergelės Marijos, kad jie pasigailėtų Teresos Karmodi sielos.

Pirmadienį seku įkandin laidotuvių procesijos į kapines. Sustoju už medžio tolėliau nuo kapo. Ponia Karmodi verkia ir aimanuoja. Ponas Karmodis šniurkščioja ir atrodo sutrikęs. Kunigas lotyniškai sukalba maldas ir apšlaksto karstą šventintu vandeniu.

Noriu pribėgti prie kunigo, prie pono ir ponios Karmodžių. Pasakyti jiems, kad tai aš pasiunčiau Teresą į pragarą. Tegu daro su manimi ką panorėję. Tegu plūsta mane. Užgaulioja. Apmėto kapo žeme. Bet lieku už medžio, kol išeina gedėtojai, tada duobkasiai užkasa karstą.

Šalna jau nubaltino šviežią žemę ant kapo, galvoju apie sustirusią Teresą karste, raudonus jos plaukus, žalias akis. Nesuprantu, kokie jausmai kunkuliuoja manyje, bet žinau, kad liūdėdamas dėl visų mirusių mano šeimos narių, mirusių skersgatvio kaimynų, visų, iškeliavusių į aną pasaulį, niekada širdyje nejaučiau tokio skausmo, tikiuosi, niekada nebeteks jo patirti.

Temsta. Išstūmiu dviratį iš kapinių. Turiu išvežioti telegramas.

XVI

Ponia O’Konel įteikia man telegramas ponui Haringtonui, anglui. Jo žmona mirė, ji gimė ir užaugo Limerike. Berniukai pašte sako, kad užuojautos telegramos yra laiko švaistymas. Žmonės tik verkia, aimanuoja iš sielvarto ir negalvoja apie jokius arbatpinigius. Jie klausia, ar nenorėtum užeiti, pasižiūrėti į išėjusįjį ir sukalbėti maldą prie lovos. Visai neblogai, jei pasiūlo lašelį chereso ir sumuštinį su kumpiu. Taip, jiems patinka, jei pasimeldi, bet juk esi tik pasiuntinukas, patenkintas gavęs kokį sausainį. Vyresni berniukai pašte sako, kad turi labai pasistengti, jei nori gauti arbatpinigių iš sielvartaujančiojo. Jei tavęs prašo užeiti ir pasimelsti, reikia atsiklaupti prie lavono, garsiai padūsauti, persižegnoti, nuleisti galvą prie patalų, kad niekas neįžiūrėtų tavo veido, imti purtyti pečius, tarsi būtum prislėgtas sielvarto, abiem rankom įsitverti už lovos, lyg tave reikėtų nuo jos atplėšti, kad galėtum toliau nešioti telegramas, be to, tavo skruostai privalo žvilgėti nuo ašarų ar ištepliotų seilių, o jeigu ir po viso šito negausi arbatpinigių, tada kitą pluoštą telegramų pakišk po durimis arba įsviesk pro langą ir palik juos vienus su savo širdgėla.

Ne pirmą kartą nešu telegramą į Haringtonų namus. Ponas Haringtonas nuolat būdavo draudimo kompanijoje, o ponia Harington dosniai dalydavo arbatpinigius. Bet jos nebėra, paskambinus išeina ponas Haringtonas. Jo akys raudonos, jis šniurkščioja. Klausia: „Ar tu airis?“

Airis? Kas gi dar galėčiau būti, jei stoviu čia, Limerike, ant jo slenksčio su pluoštu telegramų rankoje? „Taip, sere“. Jis sako: „Užeik. Padėk telegramas ant staliuko koridoriuje“. Jis uždaro koridoriaus duris, užrakina jas, įsideda raktą į kišenę, o aš galvoju, kokie keistuoliai tie anglai.

„Aišku, tu norėsi ją pamatyti. Norėsi pažiūrėti, ką jūs padarėte jai su savo prakeikta tuberkulioze. Jūs tikri vampyrai. Sek iš paskos“.

Jis iš pradžių veda mane į virtuvę, ten paima lėkštę sumuštinių su kumpiu ir du butelius, tada į viršų. Ponia Harington atrodo miela lovoje, šviesiais plaukais, rausva, rami.

„Tai mano žmona. Gal ji ir airė, bet į jas nepanaši, dėkui Dievui. Airė. Kaip ir tu. Aišku, tau reikės išgerti. Jūs, airiai, nuolat gurkšnojate. Vos nujunkyti, reikalaujate viskio butelio ar bokalo alaus. Ką gersi, viskį, cheresą?“

„Norėčiau limonado“.

„Aš gedžiu savo žmonos, o ne garbinu velnio citrinas. Gersi cheresą. Pamazgas iš prakeiktos fašistinės katalikų Ispanijos“.

Paskubom gurgiu cheresą. Jis vėl pripildo mano taurę, o į savąją prisipila viskio. „Po velnių. Viskis baigėsi. Lik čia. Girdi mane? Einu į barą kito butelio. Lik čia, kol grįšiu. Niekur neik“.

Aš sumišęs, apsvaigęs nuo chereso. Nežinau, kaip elgtis su sielvartaujančiais anglais. Ponia Harington, gražiai atrodote lovoje. Bet jūs protestantė, jau pasmerkta pragarui, kaip ir Teresa. Kunigas sakė: už Bažnyčios ribų nėra išsigelbėjimo. Pala, gal man pavyktų išgelbėti jūsų sielą? Pakrikštyti jus katalikiškai. Atsilyginti už tai, ką padariau Teresai. Atsinešiu kiek vandens. Dieve, durys užrakintos. Kodėl? Gal jūs visai nemirėte ir stebite mane? Ar jūs mirusi, ponia Harington? Aš nebijau. Jūsų veidas ledinis. O, jūs tikrai mirusi. Pakrikštysiu jus cheresu iš prakeiktos fašistinės katalikų Ispanijos. Krikštiju jus vardan Tėvo, Sūnaus ir...

„Po velnių, ką čia darai? Traukis nuo mano žmonos, bjaurus katalikų idiote. Kas čia per laukinis Pedžių ritualas? Ar ją lietei? Ar lietei? Nusuksiu tau sprandą“.

„Aš... aš...“

„Oi, oi, kalbėk angliškai, atmata“.

„Aš tik, truputį chereso, kad ji patektų į rojų“.

„Rojų? Mes jau buvome rojuje, Ana, aš ir mūsų duktė Emilė. Tu niekada nepažvelgsi į ją savo kiauliškomis akiūkštėmis. O, Kristau, negaliu to tverti. Še, gerk dar chereso“.

„O, ne, ačiū“.

„O, ne, ačiū. Inkšti kaip geibus keltas. Jūs mėgstate alkoholį. Jis jums padeda šliaužioti ir inkšti. Aišku, tu nori valgyti. Atrodai kaip išbadėjęs Pedis. Štai kumpis. Valgyk“.

„O, ne, ačiū“.

„O, ne, ačiū. Dar kartą pasakyk tai, ir sugrūsiu kumpį tau į šikną“.

Ponas Haringtonas sumosuoja sumuštiniu su kumpiu ir kiša jį man į burną.

Tada susmunka ant kėdės. „O, Dieve, Dieve, ką man daryti? Turiu trupučiuką pailsėti“.

Mano skrandis ima maištauti. Nubėgu prie lango, iškišu galvą lauk ir apsivemiu. Ponas Haringtonas pašoka nuo kėdės ir ima rėkti: „Tu, tu, tenutrenkia tave Dievas pragaran, tu apvėmei mano žmonos rožių krūmą“.

Jis smogia man, bet prašauna ir nukrinta ant grindų. Išsikabaroju pro langą ir pakimbu ant kopėčių. Jis lekia prie lango, stveria man už rankų. Pasileidžiu, krentu į rožių krūmą, į sumuštinį su kumpiu ir cheresą, kuriuos ką tik išvėmiau. Susibadau rožių spygliais, man gelia kūną, išsisuku kulkšnį. Jis šaukia pro langą: „Grįžk čia, airių nuodvasa“. Jis pranešiąs apie mane į paštą. Paleidžia man pavymui viskio butelį ir maldauja: „Argi nepabudėsi kokią valandą su manimi?“

Tada apmėto mane chereso taurėmis, viskio taurelėmis, sumuštiniais su kumpiu, daiktais nuo žmonos tualetinio stalelio: pudromis, kremais, šepečiais.

Užšoku ant dviračio ir vinguriuoju Limeriko gatvėmis, apsvaigęs nuo chereso ir skausmo. Ponia O’Konel užsipuola: „Daviau septynias telegramas vienu adresu, o tu prašapai kiaurai dienai“.

„Taip, taip“.

„Taip, taip. Tu girtas. Dvoki. O, mes girdėjome. Paskambino tas mielas vyriškis, ponas Haringtonas, malonus anglas, jo balsas kaip Džeimso Meisono. Jis įleido tave, kad sukalbėtum maldą prie jo vargšės žmonos, o tu iššokai pro langą su cheresu ir kumpiu. Nelaimingoji tavo motina. Ką gi ji pagimdė?“