Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Savaitė po savaitės mano laiškai tampa vis šiurkštesni. Pradedu vartoti žodžius, kuriuos vargiai pats besuprantu.

Brangioji ponia O’Brajen,

kadangi jūs nepasidavėte gresiančio teismo neišvengiamumui, kaip minėjome praėjusiame rašte, pranešame, kad pasitarėme su savo baristeriu Dubline.

Kitą savaitę O’Brajen sumoka. „Ji atėjo drebėdama ir ašarodama, išdykėli, pažadėjo, kad niekada nebepamirš susimokėti“.

Penktadienio vakarais ponia Finukein siunčia mane į barą butelio chereso. „Tu per jaunas cheresui, išdykėli. Gali įsipilti puodelį skanios arbatos, bet teks naudoti arbatžoles, likusias nuo ryto. Ne, negausi riekės duonos, kai tokios kainos. Duonos, sakai? Kitą kartą dar paprašysi kiaušinio“.

Ji supasi kėdėje prie židinio, siurbčioja cheresą, ant kelių pasidėjusi piniginę skaičiuoja pinigus, įrašo įmokas sąskaitų knygoje, po to viską užrakina viršuje, lagamine po savo lova. Po kelių chereso taurių ji ima pasakoti, kad labai gera turėti kiek pinigų, galima juos palikti Bažnyčiai, užpirkti Mišias už savo sielą. Ji laiminga galvodama, kad kunigai metų metus jos garbei laikys Mišias, nors ji jau bus mirusi.

Kartais ji užmiega, o jei piniginė nukrenta ant grindų, aš apsirūpinu keletu šilingų už viršvalandžius ir už tai, kad pavartoju tuos skambius naujus žodžius. Liks mažiau pinigų kunigams ir Mišioms, bet kiekgi Mišių reikia sielai? Be abejonės, tie keli svarai turi atitekti man, juk Bažnyčia užtrenkė duris man prieš nosį. Man neleido būti klapčiuku, neleido tapti vidurinės mokyklos mokiniu, net išvažiuoti į misijas su Baltaisiais tėvais. Man nesvarbu. Pašte esu atsidaręs sąskaitą, jei ir toliau sėkmingai rašysiu grasinamus laiškus bei retkarčiais nukniauksiu po keletą šilingų iš ponios Finukein piniginės, dar pasilaikysiu pinigus pašto ženklams, sutaupysiu pinigų pasprukti į Ameriką. Net jei visa šeima mirtų badu, nepaliesčiau tų pinigų pašte.

Dažnai tenka rašyti grasinamus laiškus motinos kaimynams ir draugams, bijau, kad jie gali mane pričiupti. Jie skundžiasi mamai: „Ta sena kalė Finukein iš Airištauno atsiuntė man grasinamą laišką. Kokia piktoji dvasia iš pragaro gali kankinti savo luomo žmones tokiais laiškais? Aš vis viena nesuprantu tų žodžių, niekada negirdėjau jų nei žemėje, nei jūroje. Žmogus, rašantis tokius laiškus, yra blogesnis už Judą ar bet kokį anglą skundiką“.

Motina sako, kad tas, kuris rašo tokius laiškus, turėtų būti išvirtas aliejuje, o aklieji jam turėtų nuplėšyti nagus.

Man gaila jų, bet kitaip nesutaupysiu pinigų Amerikai. Kada nors būsiu turtingas jankis ir siųsiu namo šimtus dolerių, tada mano šeimai nebeteks jaudintis dėl grasinamų laiškų.

Kai kurie iš laikinųjų pasiuntinukų rugpjūtį laikys egzaminą nuolatiniam darbui. Ponia O’Konel sako: „Turėtum ir tu laikyti tą egzaminą, Frenkai. Turi tiek košės galvoje, be vargo išlaikytum. Netrukus taptum paštininku ir labai padėtum savo vargšei motinai“.

Mama irgi mano, kad turėčiau laikyti egzaminą, tapti paštininku, taupyti, vykti į Ameriką ir dirbti paštininku ten, juk tai būtų gražus gyvenimas.

Šeštadienį nešu telegramą į Pietinę aludę, ten sėdi dėdė Pa Kytingas, visas juodas kaip įprastai. Jis siūlo: „Išgerk limonado, Frenki, o gal norėtum bokalo alaus, tau jau netrukus šešiolika?“

„Dėkui, dėde Pa, norėčiau limonado“.

„Norėtum išgerti pirmąjį bokalą, kai tau sukaks šešiolika, tiesa?“

„Norėčiau, bet nebus mano tėvo, kad jį man nupirktų“.

„Nesirūpink dėl to. Žinau, kad su tėvu būtų geriau, bet aš nupirksiu tau pirmąjį bokalą. Taip padaryčiau, jei pats turėčiau sūnų. Ateik čia savo šešioliktojo gimtadienio išvakarėse“.

„Gerai, dėde Pa“.

„Girdėjau, kad laikysi egzaminą pašte?“

„Taip“.

„Kam tau to reikia?“

„Tai geras darbas, netrukus tapčiau paštininku, vėliau galėčiau gauti pensiją“.

„O, susikišk į subinę tą pensiją. Šešiolikmetis kalba apie pensiją. Gal tau galvoj negerai? Ar girdi, ką sakau, Frenki? Susikišk į subinę tą pensiją. Jei išlaikysi egzaminą, liksi pašte, būsi saugus ir užtikrintas visą likusį gyvenimą. Vesi kokią Brigidą, turėsi penkis mažus katalikus, auginsi rožytes sode. Tavo galva ištuštės dar nesulaukus trisdešimties, o pautai nudžius dar anksčiau. Gyvenk savo galva, po velnių tuos pavyduolius. Ar girdi, Frenki Makortai?“

„Taip, dėde Pa. Taip sakė ir ponas O’Haloranas“.

„Ką jis sakė?“

„Gyvenk savo galva“.

„Teisus tas ponas O’Haloranas. Turi savo gyvenimą, pats spręsk, ir velniop pavyduolius, Frenki. Juk vis viena išneši kulnus į Ameriką, tiesa?“

„Tiesa, dėde Pa“.

Egzamino dieną atsiprašiau iš darbo. O’Konelio gatvės kontoros lange kabo skelbimas: reikia sumanaus vaikino, dailios RAŠYSENOS, GERAI SKAIČIUOJANČIO, KREIPTIS Į VADYBININKĄ PONĄ MAKAFRĮ, EASONS KOMPANIJA.

Stoviu prie pastato, kur laikomi egzaminai, prie Limeriko jaunųjų kovotojų bendrijos būstinės. Čia susirinko berniukai iš viso Limeriko, jie lipa laiptais laikyti egzamino, tarnautojas prie durų dalija jiems popieriaus lapus, pieštukus ir šūkauja, kad jie paskubėtų, paskubėtų. Žiūriu į tą vyrą prie durų, galvoju apie dėdę Pa Kytingą ir apie tai, ką jis pasakė, apie skelbimą Easons kontoroje, kur reikia sumanaus vaikino. Nenoriu eiti pro šitas duris ir laikyti egzamino, nes jei tai padarysiu, tapsiu nuolatiniu telegramų išnešiotoju su uniforma, paskui paštininku, vėliau tarnautoju, pardavinėjančiu pašto ženklus, ir tai truks visą mano gyvenimą. Amžiams liksiu Limerike, auginsiu rožes, būsiu tuščiagalvis, o mano pautai nudžius.

Vyras prie durų klausia: „Ei, tu, ar eini vidun, ar ketini stovėti čia ištįsusiu veidu?“

Vos neišsižioju jam: „Pabučiuok man į subinę“, bet man dar teks kelias savaites dirbti pašte, jis gali mane paskųsti. Papurtau galvą ir pasuku į tą gatvę, kur reikia sumanaus vaikino.

Vadybininkas ponas Makafris sako: „Norėčiau pamatyti, kaip rašai, ir sužinoti, ar tavo daili rašysena. Sėskis čia prie stalo. Parašyk savo pavardę, adresą ir kodėl nori šio darbo, kaip ketini prisidėti prie Eason and Son kompanijos klestėjimo atkakliu ir uoliu darbu, nes šioje kompanijoje atsiveria plačių galimybių vaikinui, kuris neatplėš akių nuo trikampės vėliavėlės priekyje ir saugos savo flangus nuo nuodėmių, kviečiančių tarsi sirenos“.

Aš rašau:

Frenkas Makortas,

Mažojo Baringtono gatvė, Nr. 4,

Limerikas,

Limeriko grafystė,

Airija

Kreipiuosi dėl šio darbo, kad galėčiau prisidėti prie Easons kompanijos augimo dirbdamas atkakliai ir uoliai, žinodamas, kad jei žiūrėsiu į priekį ir saugosiu savo flangus, apsisaugosiu nuo bet kokių gundymų ir atnešiu šlovę tiek Easons, tiek Airijai.

„Kas čia? — klausia ponas Makafris. — Ar mes čia iškraipome tiesą?“

„Nežinau, pone Makafri“.

„Mažojo Baringtono gatvė. Tai tėra skersgatvis. Kodėl vadini jį gatve? Gyveni skersgatvyje, o ne gatvėje“.

„Žmonės vadina jį gatve, pone Makafri“.

„Nemėgink iššokti aukščiau bambos, vaikine“.

„O, tikrai nemėginu, pone Makafri“.

„Gyveni skersgatvyje, vadinasi, tau teks kilti tik aukštyn. Ar supranti tai, Makortai?“

„Taip, sere“.

„Turėsi dirbti, kad pakiltum iš skersgatvio, Makortai“.

„Suprantu, sere“.

„Atrodai kaip skersgatvio vaikis, Makortai“.

„Žinau, pone Makafri“.

„Esi skersgatvių gyventojas. Nuo galvos iki pirštų galiukų. Nebandyk dumti akių, Makortai. Toli gražu neapmulkinsi tokių kaip aš“.