Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Bet galėtum papasakoti šventajam Pranciškui, tiesa?“

„Jis man nebepadeda“.

„Bet juk tu jį myli, tiesa?“

„Taip. Aš pats vardu Frensis“.

„Tada papasakok jam. Pasėdėkime čia, o tu atverk jam savo širdį. Jei aš sėdėsiu ir klausysiuos, tave girdės tik Pranciškaus ir mūsų Viešpaties ausys. Argi tai nepadėtų?“

Kalbuosi su šventuoju Pranciškumi, pasakoju jam apie Margaretą, Oliverį, Judžiną, savo tėvą, dainuojantį apie Rodį Makorlį ir neparnešantį namo pinigų, tėvą, kuris neatsiunčia pinigų iš Anglijos, apie Teresą ir žaliąją sofą, savo baisias nuodėmes Karigogunelyje, klausiu, kodėl nepakorė Hermano Geringo už tai, ką jis padarė mažiems vaikams, kodėl jų batukai mėtosi koncentracijos stovyklose, paskui apie brolį krikščionį, užtrenkusį duris man prieš nosį, apie tai, kaip man neleido tapti klapčiuku, apie mažąjį broliuką Maiklą, šlepsintį skersgatviu prakiurusiais batais, apie savo nesveikas akis, kurių gėdinuosi, apie brolį jėzuitą, darsyk užtrenkusį duris, apie ašaras mamos akyse, kai jai sudaviau.

Tėvas Grigorijus klausia: „Gal norėtum pasėdėti ir patylėti, ar keletą minučių pasimelsti?“

Jo ruda sutana braižo man skruostą, užuodžiu muilą. Jis žiūri į Pranciškų ir tabernakulį, linkteli, atrodo, kad jis kalbasi su Dievu. Paskui liepia man atsiklaupti, suteikia atleidimą, liepia sukalbėti tris „Sveika, Marija“, tris „Tėve mūsų“, tris „Tikiu Dievą Tėvą“. Sako, kad Dievas man atleidžia, kad turiu pats sau atleisti, kad Dievas mane myli ir aš turiu mylėti save, nes tik kai myli Dievą savyje, gali mylėti visus Dievo kūrinius.

„Bet aš noriu sužinoti apie Teresą Karmodi pragare, tėve“.

„Ne, mano vaike. Ji tikrai rojuje. Ji kentėjo kaip senovės kankiniai, Dievas mato, tai pakankama bausmė. Gali būti tikras, kad seserys ligoninėje neleido jai numirti be kunigo“.

„Ar jūs tuo tikras, tėve?“

„Taip, mano vaike“.

Jis vėl palaimina mane, prašo, kad už jį pasimelsčiau, tada laimingas nubidzenu pažliugusiomis Limeriko gatvėmis, žinodamas, kad Teresa danguje, kad ji nebekosti.

Pirmadienio rytas, aušta, stoviu geležinkelio stotyje. Laikraščiai ir žurnalai sukrauti į krūvą palei platformą. Ponas Makafris atėjęs čia su kitu berniuku, Viliu Haroldu, jie pjausto ryšulių virvutes, skaičiuoja, rašo į sąskaitų knygą. Angliškus laikraščius ir „Airijos gyvenimą“ reikia išnešioti anksti ryte, žurnalus vėliau. Mes suskaičiuojame laikraščius ir pasižymime, į kurias miesto parduotuves turėsime juos nunešti.

Ponas Makafris važiuoja furgonu ir laukia jame, kol mudu su Viliu nutempiame ryšulius į parduotuves ir gauname nurodymus kitai dienai, sudedame pliusus ar minusus sąskaitų knygoje. Pristatę laikraščius, kontoroje iškrauname žurnalus ir einame namo papusryčiauti, turime penkiasdešimties minučių pertrauką.

Kai grįžtu į kontorą, randu ten dar du berniukus, Eimoną ir Piterį, jie jau rūšiuoja žurnalus, skaičiuoja juos ir kiša į kioskininkų dėžutes palei sieną. Nedidelius užsakymus priima Džeris Halvis su kurjerio dviračiu, didesni kiekiai išvežiojami furgonu. Ponas Makafris liepia man likti kontoroje, kad išmokčiau skaičiuoti žurnalus ir įrašyti duomenis į sąskaitų knygą. Kai tik ponas Makafris išeina, Eimonas su Piteriu ištraukia stalčių, kur slepia nuorūkas, ir užsirūko. Jie negali patikėti, kad aš nerūkau. Gal kuo sergu, gal tos nesveikos akys slepia džiovą? Kaip galima vaikštinėti su mergina, jei nerūkai? Piteris sako: „Juk atrodytum tikras idiotas, jei einant gatve mergina paprašytų tavęs cigaretės, o tu pasakytum, kad nerūkai, juk būtum tikras idiotas. Kaip tau pavyktų ją suvilioti?“ Eimonas priduria: „Mano tėvas sako, kad negalima pasitikėti vyrais, kurie negeria“. Piteris aiškina, kad jei sutinki vyrą, kuris negeria ar nerūko, vadinasi, tokiam net nerūpi merginos, šalia jo tau teks ranka pridengti šiknaskylę, štai ką tau reikės daryti.

Jie juokiasi ir užsikosti, kuo daugiau juokiasi, tuo daugiau kosti, kol galiausiai ima svirduliuoti, stvarstytis vienas, už kito, jie daužo viens kitam per tarpumentį ir šluostosi ašaras nuo skruostų. Kai priepuolis praeina, mes išsitraukiame anglų bei amerikiečių žurnalus ir žiūrime į moteriškų apatinių reklamas, į liemenėles, kelnaites ir ilgas nailonines kojines. Eimonas varto amerikiečių žurnalą „Žiūrėk“ su japonėmis, kurios linksmina karius, išvykusius toli nuo namų, ir pareiškia, kad jam reikia nueiti į išvietę. Kai jis išeina, Piteris man mirkteli: „Žinai, ką jis sumanė, tiesa?“ Kartais ponas Makafris susinervina, kai berniukai užsibūna išvietėse žaisdami su savimi ir švaistydami brangų laiką, už kurį jiems moka Easons, be to, jie kelia pavojų savo nemirtingoms sieloms. Ponas Makafris neateis ir neišrėš: „Liaukitės masturbavęsi“, nes negali ko nors apkaltinti mirtina nuodėme, jei neturi įrodymų. Kartais jis įlenda pašniukštinėti į išvietę, kai kuris nors berniukas grįžta. Atėjęs rūsčiai perspėja: „Esate čia ne tam, kad vartytumėte tuos gašlius užsienietiškus žurnalus. Turite juos suskaičiuoti ir sudėlioti į dėžutes, tik tiek“.

Eimonas grįžta iš išvietės, tada ten pasuka Piteris su amerikietišku žurnalu Collier’s, ten yra grožio konkurso merginų nuotraukos. Eimonas klausia: „Ar žinai, ką jis ten daro? Žaidžia su savimi. Eina ten penkis kartus per dieną. Kiekvienąsyk, kai atvežamas naujas amerikiečių žurnalas su moterų apatiniais, lenda į išvietę. Jam nepabosta smagintis. Jis pasiima žurnalus ir nešasi namo be pono Makafrio žinios, Dievas žino, ką jis veikia su jais visą naktį. Jei jis numirtų, pragaro nasrai plačiai atsivertų“.

Man knieti ir pačiam nueiti į išvietę, kai pagaliau pasirodo Piteris, bet nenoriu, kad jie šaipytųsi: „Anava, naujas vaikis, pirmą dieną darbe, o jau rankos niežti. Ne, jis neprisidegs cigaretės, bet drožia kaip senas ožys“.

Ponas Makafris grįžta išvežiojęs spaudą ir teiraujasi, kodėl žurnalai dar nesuskaičiuoti, nesurišti ir neparuošti išvežti. Piteris atsako: „Mes mokėme naujoką, Makortą. Dieve, padėk mums, jis kiek lėtokas, nes jam skauda akis, žinote, bet mes jį prižiūrėjome, ir dabar jis dirba greičiau“.

Džeris Halvis, kurjeris, nepasirodys visą savaitę, nes jam atostogos, jis nori praleisti jas su savo mergina Rouze, kuri grįžta iš Anglijos. Esu naujokas, tad man teks vietoj jo pabūti kurjeriu, važinėsiu po Limeriką dviračiu su dideliu metaliniu krepšiu priekyje. Halvis parodo, kaip sudėlioti laikraščius ir žurnalus, kad su visu dviračiu neapsiversčiau ant balnelio ir kad pro šalį riedantis sunkvežimis nepervažiuotų manęs ir nepriplotų kaip lašišos gabalo ant kelio. Kartą jis matė armijos sunkvežimio suvažinėtą kareivį, jis taip ir atrodė, kaip lašiša.

Šeštadienio popietę Džeris paskutinį kartą pristato spaudą į Easons kioską geležinkelio stotyje, tai abiem paranku, nes galiu ten paimti iš jo dviratį, o jis gali pasitikti atvykstančią Rouzę. Stovime prie vartų, laukiame, jis sako, kad jau metus nematė savo draugės. Ji dirbo kavinėje Bristolyje, jam tai nepatinka, nes anglai vis dėbso į aires, kaišioja rankas po sijonais ir visur kur, o airės bijo atsikirsti, kad neprarastų darbo. Visi žino, kad airės saugo nekaltybę, ypač Limeriko merginos pasaulyje garsėja savo skaistumu, jei turi tokius vyrus kaip Džeris Halvis, pas kuriuos sugrįžta. Jis pagal jos eiseną išsyk pasakys, ar ji buvo jam ištikima. Jei mergina po metų grįžta kitaip vaikščiodama, ne taip, kaip prieš išvažiuodama, tada aišku, kad iš jos nieko gera, kad ji dulkinosi su tais purvinais raguotais anglų šunsnukiais.