Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mama sako, kad pirmą kartą rengiame vakarėlį, argi ne liūdna jį rengti tada, kai tavo vaikai vienas po kito iškeliauja, Malachis į Angliją, Frenkas į Ameriką. Ji sutaupė keletą šilingų nuo uždarbio, kai rūpinosi ponu Slainiu, nupirko duonos, kumpio, slėgtainio, sūrio, limonado ir kelis butelius stipraus alaus. Dėdė Pa Kytingas atsineša porterio, viskio ir šiek tiek chereso jautriam tetos Agės skrandžiui, o teta iškepa pyragą su serbentais ir razinomis. Abatas atsineša šešis butelius porterio ir sako: „Viskas gerai, Frenki, visi galite gerti, jei tik man liks buteliukas ar pora, kad lengviau padainuočiau“.

Jis dainuoja „Kelią į Rašyną“. Užsimerkęs laiko rankose butelį, o jo daina išsilieja kaip aimana. Žodžiai beprasmiški, visi svarsto, kodėl liejasi ašaros iš užmerktų akių. Alfukas sukužda: „Kodėl jis verkia dėl dainos, kuri neturi jokios prasmės?“

„Nežinau“.

Abatas baigia dainuoti, atsimerkia, nusišluosto skruostus ir paaiškina, kad tai liūdna daina apie airių berniuką, kuris išvyko į Ameriką ir buvo nušautas gangsterių, jis mirė, nespėjus pasirodyti kunigui, tada sako man: „Nesileisk nušaunamas, jei arti nėra kunigo“.

Dėdė Pa tvirtina, kad tai pati liūdniausia kada nors jo girdėta daina, gal galėtume sudainuoti ką nors linksmesnio. Jis kviečia mamą, o ji ginasi: „O, ne, Pa, man trūksta kvapo“.

„Nagi, Andžela, nagi. Tik kartelį, tik vieną kartą“.

„Na gerai. Pamėginsiu“.

Visi choru dainuojame jos graudžią dainą:

Motinos meilė — malonė tikra,

Kad ir kokiais klajotum keliais.

Kol turėti gali, tu saugoki ją,

Nes ilgėsies, kai ji amžinybėn išeis.

Dėdei Pa atrodo, kad ši daina dar liūdnesnė už aną, šis vakaras tikrai primena budynes, jei niekas nesudainuos dainos, kuri pagyvintų palydas, jam teks prisigerti iš liūdesio.

„O, Dieve, — pašoka teta Agė, — pamiršau. Juk vyksta mėnulio užtemimas“.

Mes stovime skersgatvyje ir žiūrime, kaip mėnulį paslepia apvalus juodas šešėlis. Dėdė Pa sako: „Tai labai geras ženklas tau vykstant į Ameriką, Frenki“.

„Ne, — prieštarauja teta Agė, — tai blogas ženklas. Laikraštyje skaičiau, kad mėnulio užtemimas pranašauja pasaulio pabaigą“.

„O, gali susikišti į subinę tą pasaulio pabaigą, — tyčiojasi dėdė Pa. — Tai Frenkio Makorto pradžia. Po kelerių metų jis sugrįš su nauju kostiumu, bus apaugęs taukais kaip koks jankis, o už parankės ves žavią merginą baltais dantimis“.

Mama sudejuoja: „O, ne, Pa, o, ne“, jie veda ją vidun ir nuramina lašeliu ispaniško chereso.

Pavakary „Airių ąžuolas“ išplaukia iš Korko, pro Kinseilio kyšulį, sutemus Mizeno kyšulyje ima žybčioti švieselės, tai viskas, kas lieka iš Airijos, vienas Dievas žino, kada vėl ją pamatysiu.

Man reikėjo pasilikti, išlaikyti egzaminą pašte, prasimušti į žmones. Galėjau uždirbti užtektinai pinigų Maiklui ir Alfukui, jie eitų į mokyklą apsiavę gerais batais ir visada būtų prisikimšę pilvus. Galėjome persikelti iš skersgatvio į gatvę ar net į alėją, kur prie namų žydi sodai. Reikėjo išlaikyti tą egzaminą, tada mamai niekada nebetektų tuštinti pono Slainio ar kieno kito naktipuodžių.

Jau per vėlu. Esu laive, Airiją praryja naktis, kvaila stovėti denyje, žiūrėti atgal ir galvoti apie savo šeimą, Limeriką, Malachį ir tėvą Anglijoje, o dar kvailiau, kad man galvoje skamba dainos apie Rodį Makorlį, einantį mirti, mama gaudydama orą dainuoja: „O, kokios naktys Kerio šokiuose“, šoka su vargšu ponu Klohesiu, vėl sausai kosinčiu lovoje, noriu grįžti į Airiją vien dėl to, kad turiu mamą, brolius ir tetą Agę, nors ir kokia netikusi ji buvo, ir dėdę Pa, pastačiusį man pirmąjį bokalą, mano šlapimo pūslė vėl kyla link akių, bet štai priešais mane ant denio pasirodo kunigas ir ima smalsauti.

Jis limerikietis, bet, praleidęs daugybę metų Los Andžele, ėmė kalbėti amerikietišku akcentu. Jis žino, kaip sunku palikti Airiją, pats tą padarė ir niekada to nepamirš. „Gyveni Los Andžele, kur visada žaliuoja palmės, šviečia saulė, ir prašai Dievo, ar Jis negalėtų atsiųsti bent vienos lengvai krapnojančios Limeriko dienos“.

Kunigas sėdasi šalia manęs prie pirmojo kapitono padėjėjo staliuko, šis sako, kad pasikeitė laivo kryptis, užuot plaukę į Niujorką, keliaujame į Monrealį.

Po trijų dienų vėl pasikeičia kryptis. Galiausiai plaukiame į Niujorką.

Trys amerikiečiai keleiviai skundžiasi: „Prakeikti airiai. Ar jie negali plaukti tiesiai?“

Prieš įplaukiant į Niujorką kryptis vėl pasikeičia. Mes išsilaipinsime prie Hadsono upės, ta vietovė vadinasi Olbanis.

Amerikiečiai piktinasi: „Olbanis? Prakeiktas Olbanis? Kokių velnių mes turėjome plaukti ta nelemta airių gelda? Prakeikimas“.

Kunigas siūlo nekreipti į juos dėmesio. Ne visi amerikiečiai tokie.

Auštant, kai įplaukiame į Niujorką, išlipu ant denio. Atrodo, kad žiūriu filmą, kad viskas baigsis ir Lyrikos kine tuoj užsidegs šviesos. Kunigas stengiasi man viską parodyti, bet to visai nereikia. Pats matau Laisvės statulą, Elio salą, Empire State ir Chrysler pastatus, Bruklino tiltą. Keliais laksto daugybė automobilių, saulė viską paverčia auksu. Turtingi amerikiečiai su aukštomis skrybėlėmis, baltais kaklaraiščiais ir frakais tikriausiai važiuoja namo į lovas pas nuostabias baltadantes moteris. Kiti traukia dirbti į šiltas jaukias įstaigas, nė vienas jų neturi jokių rūpesčių.

Amerikiečiai ginčijasi su kapitonu ir dar vienu vyru, kuris pakilo ant denio iš vilkiko: „Kodėl negalime čia išlipti? Kokių velnių turime kapstytis iki prakeikto Olbanio?“

Vyras iš vilkiko aiškina: „Nes esate laivo keleiviai, o kapitonas yra kapitonas, todėl negalime nuplukdyti jūsų į krantą“.

„O, kaipgi! Juk čia laisva šalis, o mes esame Amerikos piliečiai!“

„Nejaugi? Ką gi, esate airių laive su airių kapitonu, darysite, velniai griebtų, ką jis lieps, jei nepatinka, galite patys plaukti į krantą“.

Jis nusileidžia kopėčiomis, vilkikas nupukšnoja tolyn, mes plaukiame Hadsono upe per Manheteną, palendame po Džordžo Vašingtono tiltu, praplaukiame pro daugybę laivų, kurie atitarnavo jūroje, dabar jie pūva prišvartuoti.

Kapitonas skelbia, kad dėl potvynio būsime priversti išmesti inkarą nakčiai šalia vietovės, kuri, kaip man sako kunigas, vadinasi Poukypsis. Jis aiškina, kad tai indėniškas pavadinimas, amerikiečiai niršta: prakeiktas Poukypsis.

Sutemus mažas laivelis atpupsi prie mūsų laivo ir kažkas airiškai šūkteli: „Ei, jūs ten! Jėzusėli, matau airių vėliavą, taigi. Negaliu patikėti savo akimis. Ei, jūs ten!“

Jis kviečia kapitono padėjėją išlipti į krantą išgerti ir atsivesti draugą. „Ir jūs, tėve. Atsiveskite draugą“.

Kunigas pakviečia mane, su pirmuoju padėjėju ir radistu kopėčiomis nusileidžiame į mažą laivelį. Vyras laive sakosi esąs Timas Boilis iš Mėjo, Dieve, padėk mums, mes pasirodome prieplaukoje pačiu laiku, nes ten vyksta kažkoks vakarėlis, visi esame kviečiami. Jūreivis vedasi mus į namą, šalia jo pievelėje stovi fontanas su trimis rausvais paukščiais ant vienos kojos. Kambaryje, svetainėje, sėdi penkios moterys. Jų šiurkštūs plaukai ir švarutėlės suknelės. Rankose jos laiko taures, draugiškai šypsosi, jų dantys tobuli. Viena sako: „Tučtuojau eikšekit vidun. Pats laikas vakarieliui“.

Vakarieliui. Štai kaip jos sako, tikriausiai ir aš taip kalbėsiu po kelerių metų.

Timas Boilis paaiškina, kad merginos linksminasi, kol jų vyrai šiąnakt medžioja elnius, o viena moteris, Betė, priduria: „Aha. Jie draugeliai nuo karo laikų. Tas karas baigėsi daugiau kaip prieš penkerius metus, o jie niekaip negali jo pamiršti, tad šaudo gyvūnus kiekvieną savaitgalį ir geria Rheingold alų, kol užsipila akis. Prakeiktas karas, atsiprašau už tokius žodžius, tėve“.