Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Pakeliui į biurą Eimonas šnabžda man furgono gale: „Turiu dvidešimt vieną puslapį. Kiek turi tu?“ Sakau jam, kad keturiolika, bet iš tiesų turiu per keturiasdešimt, nesakau jam, nes niekada nereikia sakyti tiesos žmonėms, kurie meluoja apie tavo nesveikas akis. Ponas Makafris liepia mums atnešti puslapius iš furgono. Mes sušluojame viską nuo grindų, jis laimingas sėdasi prie stalo kitame kontoros gale ir skambina į Dubliną papasakoti, kaip jis įsiveržė į parduotuves tarsi Dievo keršytojas, kaip išgelbėjo Limeriką nuo gimimų kontrolės siaubo, o dabar žiūri į ugnyje liepsnojančius puslapius, kurie neturi nieko bendra su „Džono O’Londono“ savaitraščiu.

Pirmadienio rytą gatvėmis minu pedalus, vežioju žurnalus. Kai žmonės pamato „Easons“ užrašą ant dviračio, sustabdo mane ir domisi, ar yra kokia galimybė gauti savaitraščio egzempliorių. Jie atrodo turtingi, kai kurie važinėja automobiliais, vyrai dėvi skrybėles, apykakles ir kaklaraiščius, kišenėse nešiojasi po du parkerius, moterys pasipuošusios skrybėlaitėmis, jų pečius gobia lapių kailiai. Šie žmonės geria arbatą Savojoje ar kavinėje „Stella“, atkiša mažuosius pirštelius rodydami savo gerą išsiauklėjimą, jie norėtų perskaityti tą puslapį apie gimimų kontrolę.

Eimonas man iš pat ryto pasakė: „Už tą puslapiūkštį turi gauti mažiausiai penkis šilingus“. Paklausiau, ar jis juokauja. Ne, nejuokauja. Visi Limerike kalba apie tą puslapį ir beprotiškai trokšta jį gauti.

„Penki šilingai arba nieko, Frenki. Jei jie turtingi, prašyk daugiau, bet šitiek aš pats prašysiu, tad nevažinėk dviračiu ir negadink man verslo užsiprašydamas per mažai. Turėsime kažkiek užmokėti Piteriui, nes kitaip jis nuskuos pas Makafrį ir viską išplepės“.

Kai kurie žmonės moka septynis šilingus ir šešiapensį. Per dvi dienas mano kišenėje atsiranda per dešimt svarų, vieną reikės atiduoti klastūnui Piteriui, galinčiam mus išduoti Makafriui. Aštuonis svarus padedu į sąskaitą bilietui į Ameriką, tą vakarą valgome šventinę vakarienę — kumpis, pomidorai, sviestas, duona, uogienė. Mama klausia, gal laimėjau žirgų lenktynėse, atsakau, kad gavau arbatpinigių. Ji nepatenkinta, kad dirbu kurjeriu, nes tai žemiausias užsiėmimas, iki kurio nusiritama Limerike, bet jei uždirbu tokio kumpio, iš dėkingumo galima ir žvakutę uždegti. Mama nežino, kad pašte auga sąskaita mano bilietui, ji numirtų sužinojusi, kad užsidirbu rašydamas grasinamus laiškus.

Malachis gavo darbą automobilių remonto dirbtuvėse, jis išduoda atsargines dalis mechanikams, o mama prižiūri senuką poną Slainį iš Pietinio žiedo, nes abi jo dukterys kas dieną išeina į darbą. Ji sako, kad jei ten užvažiuočiau su laikraščiais, galėčiau užeiti į jo namus arbatos ir sumuštinio. Dukterys nė nesužinos, o senukui vis tiek, nes didžiąją laiko dalį jis praguli beveik nieko nesuvokdamas, jį išsekino metai, praleisti anglų armijoje Indijoje.

Mama šių namų virtuvėje atrodo rami, jos prijuostė be jokios dėmelės, viskas švaru, išblizginta, už lango darželyje siūbuoja gėlės, čiulbuoja paukščiai, groja Airijos radijas. Ji sėdi prie stalo, ant jo stovi arbatinukas, išdėlioti puodukai su lėkštutėmis, daugybė duonos, sviesto, visokiausių rūšių šaltos mėsos. Galiu susitepti bet kokį sumuštinį, bet aš esu regėjęs tik kumpį ir slėgtainį. Čia nėra slėgtainio, nes tokią mėsą valgo žmonės skersgatviuose, o ne Pietinio žiedo namuose. Mama sako, kad turčiai nevalgo slėgtainio, nes jį gamina iš to, ką sušluoja nuo grindų ir prekystalių mėsos perdirbimo įmonėse, tad niekada nežinai, ką gausi. Turčiai labai žiūri, ką kiša tarp dviejų duonos riekių. Amerikoje kiaulės galvos slėgtainis vadinamas galvos sūriu, ji negali paaiškinti, kodėl.

Mama pasiūlo man sumuštinį su kumpiu ir sultingais pomidoro griežinėliais, įpila arbatos į puodelį su rausvais angeliukais, skraidančiais ir šaudančiais strėlėmis į kitus mėlynus angeliukus, svarstau, kodėl nebūna arbatos puodelių ir naktipuodžių be jokių angelų ir mergelių, šokančių slėniuose. Mama sako, kad tokie jau tie turčiai, jiems patinka puošmenos, juk ir mums patiktų, jei turėtume pinigų. Ji atiduotų akis, jei gautų tokį namą su gėlėmis, paukščiais sodelyje ir radijo imtuvu, per kurį galėtų klausytis puikaus Varšuvos koncerto arba „Olvino sapno“, turėtų daugybę puodukų ir lėkštučių su strėles laidančiais angelais.

Mama prisimena turinti pažiūrėti, kaip sekasi ponui Slainiui, jis toks senas ir silpnas, kad pamiršta paprašyti paduoti naktipuodį.

„Naktipuodį? Turi ištuštinti jo naktipuodį?“

„Žinoma, kad taip“.

Nutylame, tikriausiai abu prisimename, dėl ko prasidėjo mūsų bėdos, tą Lamano Grifino naktipuodį. Bet tai buvo seniai, o čia tėra pono Slainio naktipuodis, čia nieko baisaus, nes už tai mokama, o senukas nieko blogo negali jai padaryti. Grįžusi mama sako, kad ponas Slainis norėtų mane pamatyti, užeik, kol jis nemiega.

Jis guli kambaryje į gatvės pusę, langas užtrauktas juoda užuolaida, tamsu. Prašo mano motinos: „Kilsterėkite mane, ponia, ir atitraukite tą prakeiktą skudurą, noriu pažiūrėti į berniuką“.

Pono Slainio žili plaukai siekia pečius. Mama sukužda, kad jis niekam neleidžia jų nukirpti. Jis sako: „Aš tebeturiu savo dantis, sūnau. Gali patikėti? Ar dar turi savo dantis, sūnau?“

„Taip, pone Slaini“.

„Tu žinai, aš buvau Indijoje. Keliavau su Timoniu. Daugybė Limeriko vyrų buvo Indijoje. Ar pažinojai Timonį, sūnau?“

„Taip, pone Slaini“.

„Juk žinai, jis miręs. Vargšelis apako. Aš dar matau. Ir tebeturiu dantis. Saugok savo dantis, sūnau“.

„Gerai, pone Slaini“.

„Jau pavargau, sūnau, bet noriu pasakyti tau dar vieną dalyką. Ar klausaisi?“

„Taip, pone Slaini“.

„Ar jis klausosi manęs, ponia?“

„O, taip, pone Slaini“.

„Gerai. Štai ką noriu tau pasakyti. Pasilenk, kad galėčiau sušnibždėti į ausį. Noriu tau pasakyti: niekada nerūkyk kito vyro pypkės“.

Halvis išvyksta į Angliją su Rouze, man tenka važinėti kurjerio dviračiu visą žiemą. Žiema rūsti, visur ledas, dviratis bet kada gali išslysti, tada tėkščiausi gatvėje ar ant šaligatvio, išmėtyčiau žurnalus ir laikraščius. Iš parduotuvių skundžiasi ponui Makafriui, kad „Airijos gyvenimas“ atkeliauja išpuoštas ledo gabalėliais, šunšūdžiais, o jis niurna mums, kad taip ir turėtų atrodyti tas laikraštis, protestantų popiergalis.

Kas dieną, išvežiojęs spaudą, parsinešu „Airijos gyvenimą“ namo ir skaitau, ieškodamas, kur slypi jo grėsmė. Mama sako esanti patenkinta, jog čia nėra tėčio. Jis piktintųsi: „Ar už tai kovojo ir mirė Airijos vyrai, kad mano paties sūnus sėdėtų prie virtuvės stalo ir skaitytų laisvųjų masonų laikraštį?“

Skaitytojai iš visos Airijos rašo laiškus redaktoriui, praneša, kad pirmąsyk šiemet išgirdo kukuojant gegutę, tarp eilučių galima nuspėti, kad žmonės vienas kitą kaltina melagystėmis. Pranešama apie protestantų vestuves, yra ir nuotraukų, moterys jose atrodo gražesnės už mūsų pažįstamas iš aplinkinių gatvelių. Matau, kad protestančių gražūs dantys, nors ir Halvio Rouzės dantys dailūs.

Vis skaitau „Airijos gyvenimą“ ir svarstau, ar nusidedu, nors man nelabai rūpi. Jei tik Teresa Karmodi pateko į dangų ir nebekosti, aš nebeisiu išpažinties. Skaitau „Airijos gyvenimą“ ir Londono „Dienas“, nes sužinau, ką kiekvieną dieną veikia karalius, ką daro princesės Elizabeta ir Margareta.

Skaitau Anglijos žurnalus moterims, juose yra straipsnių apie valgio ruošimą ir atsakymų į moterų klausimus. Piteris ir Eimonas kalba su anglišku akcentu ir apsimeta, kad skaito Anglijos žurnalus moterims.