Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Здесь есть возможность читать онлайн «Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, Биографии и Мемуары, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Andželos pelenai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Andželos pelenai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Žmonės visur giriasi savo ankstyvosios vaikystės bėdomis arba verkšlena dėl jų, bet niekas negali prilygti airiškai versijai: skurdas, tingus ir plepus alkoholikas tėvas, dievobaiminga mušama motina, aimanuojanti prie židinio, pasipūtę kunigai, baimę varantys mokytojai, anglai ir jų baisus elgesys su mumis ilgus aštuonis šimtus metų. Frankas McCourtas gimė 1930 metais Niujorke, Amerikos airių šeimoje. Būdamas ketverių, su tėvais grįžo į Airiją, kur augo skurde iki devyniolikos metų, tuomet vėl išvyko į JAV. Ten baigė Niujorko universitetą ir ilgus metus dėstė literatūrą mokyklose. Parašė tris atsiminimų knygas – „Andželos pelenai“ (Angela‘s Ashes, 1996), ̉Tis (1999) ir Teacher Man (2005). „Andželos pelenai“ – pirmoji ir garsiausia McCourto knyga, apdovanota prestižiškiausiomis Pulitzerio premija ir National Book Award. 1999 metais pagal ją pastatytas filmas. Knygoje pasakojama apie McCourto vaikystės ir paauglystė metus, iš pradžių Niujorke, paskui Limerike. Alkoholiko tėvo ir užguitos motinos šeimoje auga septyni vaikai, trys iš jų miršta visai mažiukai. Likusiems nuolat gresia badas, ligos, pažeminimas ir diskriminacija. Tai graudi istorija, bet McCourtas ją pasakoja su tokia meile ir humoru, kad juoktis ir verkti skaitant tenka beveik po lygiai.

Andželos pelenai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Andželos pelenai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dėdė Pa nuperka man dar bokalą. Šitą gerti sunkiau, nes alus mane išpučia, pilvas pilnas skysčio. Vyrai kalbasi apie koncentracijos stovyklas ir vargšus žydus, niekada nieko nenuskriaudusius, vyrus, moteris, vaikus, sukištus į krosnis, vaikus, tik pagalvokite, kuo gi jie nusikalto, visur mėtosi maži batukai, juos sugrūdo į krosnis. Miglotai ką beįžiūriu, balsai tai nuslopsta, tai vėl sustiprėja. Dėdė Pa sunerimsta: „Ar gerai jautiesi? Tu baltas kaip paklodė“. Jis vedasi mane į išvietę, mes abu gerai nusimyžame ant sienos, kuri siūbuoja pirmyn ir atgal. „Nebegaliu grįžti į aludę, ten papirosų dūmai, išsivadėjęs alus, stora Geringo subinė, išmėtyti batukai, nebegaliu eiti atgal, labos nakties, dėde Pa, ačiū“. Jis liepia man eiti tiesiai namo pas motiną, tiesiai namo, o, jis nieko nežino apie susijaudinimą palėpėje ar ant žaliosios sofos, nė nenumano, kad esu visiškai pasmerktas, jei dabar mirčiau, keliaučiau tiesiai į pragarą.

Dėdė Pa grįžta prie stalo. Išeinu į O’Konelio alėją, kodėl gi man nenuėjus kelių žingsnių iki Jėzuitų bažnyčios ir neišpažinus visų nuodėmių šį paskutinį vakarą prieš šešioliktąjį gimtadienį? Paskambinu į kleboniją, stambus vyras atsiliepia: „Ko?“ Aiškinu jam: „Noriu prieiti išpažinties, tėve“. Jis atsako: „Nesu kunigas. Nevadink manęs tėvu. Aš brolis“.

„Gerai, broli. Noriu prieiti išpažinties, kol man dar nesukako šešiolika. Kad rytoj per gimtadienį būčiau apgaubtas malonės“.

Jis supyksta: „Eik šalin. Tu girtas. Vaikas, girtas kaip pėdas, skambina kunigui tokiu metu! Eik šalin, arba pakviesiu pareigūnus“.

„O, ne. O, ne. Aš tik noriu prieiti išpažinties. Esu pasmerktas“.

„Esi girtas, tai netinkama būsena atgailai“.

Jis užtrenkia duris man prieš nosį. Dar vienos durys, užtrenktos prieš nosį, bet rytoj man sukaks šešiolika, tad aš skambinu vėl. Brolis atidaro duris, apsuka mane nugara ir spiria į užpakalį. Aš nuskrendu nuo laiptų.

Pagrasina: „Dar sykį paspausk šitą skambutį, ir aš sulaužysiu tau ranką“.

Broliams jėzuitams nederėtų taip kalbėti. Jie turėtų elgtis kaip mūsų Viešpats, o ne vaikštinėti po pasaulį grasindami sulaužyti visiems rankas.

Aš apsvaigęs. Eisiu namo į lovą. Laikausi už turėklų Baringtono gatvėje, stvarstausi už sienos leisdamasis skersgatviu. Mama prie ugnies rūko „Laukinę vynuogę“, broliai viršuje guli lovoje. Mama sako: „Puikiai atrodai sugrįžęs namo“.

Sunku apversti liežuvį, bet aš paaiškinu, kad išgėriau pirmąjį bokalą su dėde Pa. Juk neturiu tėvo, kuris man nupirktų pirmąjį stiklą.

„Tavo dėdė Pa turėtų įgyti daugiau proto“.

Nusvirduliuoju prie kėdės, mama mesteli: „Visai kaip tėvas“.

Mėginu suvaldyti liežuvį burnoje. „Geriau būsiu, geriau būsiu toks kaip tėvas nei kaip Lamanas Grifinas“.

Ji nusisuka nuo manęs ir nuduria akis į pelenus, bet aš nepaliksiu jos ramybėje, nes išgėriau savo bokalą, du bokalus, rytoj man sukaks šešiolika, būsiu vyras.

„Ar girdėjai mane? Geriau būsiu toks kaip tėvas nei kaip Lamanas Grifinas“.

Ji atsistoja ir atsisuka į mane. „Žiūrėk, ką kalbi“, — perspėja.

„Po velnių, pati žiūrėk, ką kalbi“.

„Nekalbėk šitaip su manimi. Aš tavo motina“.

„Po velnių, kalbėsiu su tavim taip, kaip norėsiu“.

„Kalbi kaip koks kurjeris“.

„Tikrai? Tikrai? Ką gi, mieliau būsiu kurjeris, nei toks, kaip Lamanas Grifinas, senas apsisnarglėjęs girtuoklis, ar toks, kaip kai kurie žmonės, lipantys pas jį į palėpę“.

Mama eina šalin nuo manęs, seku jai iš paskos į viršų, į mažąjį kambarėlį. Ji atsisuka: „Palik mane ramybėje, palik ramybėje“. O aš vis rėkiu jai: „Lamanas Grifinas, Lamanas Grifinas“, kol mama mane stumteli: „Dink iš šito kambario“. Tada aš taip trenkiu mamai per skruostą, kad jai ištrykšta ašaros ir ji suaimanuoja: „Tu niekada nebeturėsi progos padaryti tai dar kartą“. Pasitraukiu nuo mamos, tai dar viena nuodėmė mano ilgame sąraše, man gėda.

Krentu į lovą su visais drabužiais, atsibundu vidury nakties vemdamas ant pagalvės, broliai skundžiasi dėl dvoko, liepia man nusiprausti, sako, kad darau jiems gėdą. Girdžiu, kaip verkia motina, norėčiau pasakyti jai, kad apgailestauju dėl visko, bet negaliu prisiminęs, ką ji darė su Lamanu Grifinu.

Ryte mažieji broliukai iškeliauja į mokyklą, Malachis išeina ieškoti darbo, mama geria arbatą prie krosnies. Padedu atlyginimą ant stalo prie jos alkūnės ir pasisuku eiti. Ji klausia: „Ar nori puodelio arbatos?“

„Ne“.

„Šiandien tavo gimtadienis“.

„Na ir kas“.

Ji šaukia per skersgatvį man pavymui: „Įsimesk ką į skrandį“, bet aš atsuku jai nugarą ir tylomis pasuku už kampo. Vis dar noriu pasakyti jai, kad gailiuosi dėl savo elgesio, bet jei atsiprašysiu, turėsiu jai papasakoti, kad ji pati dėl visko kalta, kad nereikėjo lipti į palėpę tą naktį, pagaliau man tai nė velnio nerūpi, nes aš rašau grasinamus laiškus poniai Finukein ir taupau kelionei į Ameriką.

Prieš akis ištisa diena, vakare eisiu pas ponią Finukein rašyti laiškų. Vaikštinėju Henrio gatve, kol lietus įvaro mane į Pranciškonų bažnyčią, kurioje stovi šventasis Pranciškus su savo paukščiais ir ėriukais. Žiūriu į jį ir stebiuosi, kodėl kadaise jam melsdavausi. Ne, aš nesimelsdavau, tik maldaudavau.

Maldavau, kad užtartų Teresą Karmodi, bet jis nė piršto nepajudino, stovėjo čia ant pjedestalo šypsodamasis, su paukščiais ir ėriukais, jam nė velnio nerūpėjo nei Teresa, nei aš.

Nebenoriu turėti jokių reikalų su tavimi, šventasis Pranciškau. Eisiu tolyn. Frensis. Nežinau, kodėl man davė tokį vardą.

Būtų geriau, jei mane vadintų Malachiu, vienas karalius, kitas garsus šventasis. Kodėl neišgydei Teresos? Kodėl leidai jai nukeliauti į pragarą? Leidai mano motinai lipti į palėpę. Leidai man būti pasmerktam. Koncentracijos stovyklose mėtosi vaikų batukai. Mano krūtinėje vėl auga pūlinys, be to, aš alkanas.

Pranciškus nepadės, jis nenušluostys ašarų, upeliu tekančių iš mano akių, jam nesvarbu, kad aš šniurkščioju ir springstu rauda. Aukščiausiasis, kuris parklupdei mane ant abiejų kelių nuleista galva virš klaupto, aš taip nusilpęs nuo alkio ir verksmo, kad tuoj parkrisiu ant grindų, prašau, padėk man, Dieve, arba, šventasis Pranciškau, nes šiandien man sukanka šešiolika, o aš pakėliau ranką prieš motiną, pasiunčiau Teresą į pragarą, masturbavausi visame Limerike ir apylinkėse, aš tempiu labai sunkią naštą.

Kažkieno ranka apkabina mane per pečius, ruda sutana, juodi rožinio karolėliai, tai pranciškonų kunigas.

„Mano vaike, mano vaike, mano vaike“.

Esu vaikas ir prisiglaudžiu prie jo, mažasis Frenkis tėvui ant kelių, papasakok man apie Kuchuliną, tėti, tą mano istoriją, kurios negali pasisavinti nei Malachis, nei Fredis Leibovičius ant sūpuoklių.

„Mano vaike, sėskis prie manęs. Pasidalyk savo rūpesčiais. Tik jei pats to nori. Esu tėvas Grigorijus“.

„Man šiandien sukanka šešiolika, tėve“.

„Kaip miela, kaip miela, o kas tau kelia rūpesčių?“

„Vakar išgėriau pirmąjį bokalą alaus“.

„Taip?“

„Trenkiau savo motinai“.

„Tepadeda mums Dievas, mano vaike. Bet Jis tau atleis. Ar atsitiko dar kas?“

„Negaliu pasakyti jums, tėve“.

„Ar norėtum prieiti išpažinties?“

„Negaliu, tėve. Padariau baisių dalykų“.

„Dievas atleidžia atgailaujantiems. Jis atsiuntė savo vienintelį mylimą Sūnų, kad už mus numirtų“.

„Negaliu papasakoti, tėve. Negaliu“.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Andželos pelenai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Andželos pelenai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Andželos pelenai»

Обсуждение, отзывы о книге «Andželos pelenai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x