Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Gerai, gerai, gerai, gerai“.

Jis išlipa iš lovos, jis dvokia viskiu. Eina į virtuvę ir prie sienos prisistumia stalą, kad užliptų į palėpę. Senelė sako: „Viskas gerai. Galite šįvakar čia persikelti, taigi iškraustytojai jūsų neateis“.

Senelė sako mamai, kad jai laikas namo. Ji pavargusi, permirkusi, jai nebe dvidešimt penkeri. Ji pataria neimti lovų ar kitų baldų, nes pas Lamaną Grifiną pilna visokio šlamšto. Paguldome Alfuką į vežimėlį ir krauname šalia jo puodą, keptuvę, katilą, stiklainius ir puodelius, popiežių, dvi pagalves ir paltus nuo lovų. Užsimetame paltus ant pakaušių ir gatvėmis stumiame vežimėlį. Mama liepia mums eiti tyliai, kad kaimynai nesužinotų, jog mus iškraustė, tai didelė gėda. Vežimėlio ratas sulūžęs, kilojasi, vežimėlis krypuliuoja. Mėginame jį ištiesinti. Puikiai leidžiame laiką, nes tikriausiai jau po vidurnakčio, vadinasi, mama nelieps rytoj eiti į mokyklą. Išsikraustome taip toli nuo Limio mokyklos, kad gal išvis nebereikės ten eiti. Kai tik išvažiuojame iš mūsų gatvelės, Alfukas ima daužyti puodą šaukštu, o Maiklas uždainuoja dainą, kurią girdėjo filme su Elu Džolsonu10: „Sveni, kaip aš tave myliu, kaip aš tave myliu, mano mielas bičiuli Sveni“. Jis mus prajuokina, nes mėgina traukti žemu balsu kaip Elas Džolsonas.

Mama sako esanti patenkinta, jog vėlu ir gatvėje nėra žmonių, galinčių matyti mūsų gėdą.

Kai pasiekiame pusbrolio namus, iš vežimėlio iškraustome Alfuką ir visa kita, kad su Malachiu galėtume parbėgti atgal į Rodeno skersgatvį paimti lagamino. Mama sako, kad mirs, jei praras tą lagaminą ir viską, kas jame yra.

Mudu su Malachiu miegame priešinguose mažosios lovos galuose. Mama įsitaiso didžiojoje lovoje su Alfuku šalia ir Maiklu kojūgalyje. Viskas drėgna ir dulkėta, o virš galvų knarkia Lamanas Grifinas. Šiame name nėra laiptų, vadinasi, niekada nebuvo septintojo laiptelio angelo.

Bet man jau dvylika, eina trylikti, gal aš jau per senas angelams.

Vis dar tamsu, kai ryte ima čirkšti žadintuvas, Lamanas Grifinas sušnarpščia, išsišnypščia nosį ir riebiai atsikrenkščia. Grindys jam einant girgžda, o kai jis valandų valandas myža į naktipuodį, turime užsikimšti burnas paltais, kad nesijuoktume, mama šnypščia, kad nutiltume. Jis niurzga virš mūsų, kol nulipa žemyn, tada pasiima dviratį ir barškėdamas ridena jį prie durų. Mama sušnibžda: „Pavojaus nebėra, miegokit. Šiandien galite likti namie“.

Mums nesimiega. Esame naujame name, norime nusišlapinti ir viską apžiūrėti. Išvietė lauke, maždaug už dešimties žingsnių nuo galinių durų, mūsų vienų, su durimis, kurios užsidaro, su padoria sėdyne, ant kurios atsisėdęs gali skaityti „Limeriko vedlio“ skiauteles, Lamano Grifino paliktas nusišluostyti. Galinis kiemas driekiasi toli, sode auga aukštos žolės ir piktžolės, randame seną dviratį, tikriausiai priklausiusį milžinui, krūvą skardinių, senų laikraščių ir žurnalų, pūvančių žemėje, surūdijusią siuvamąją mašiną, negyvą katę su virve aplink kaklą, ją tikriausiai kas nors įmetė per tvorą.

Maiklui šauna mintis, kad tai Afrika, jis vis klausinėja: „Kur Tarzanas? Kur Tarzanas?“ Jis laksto po galinį kiemą be kelnių mėgdžiodamas Tarzaną, klykaujantį medžiuose. Malachis per tvoras žvilgteri į kitus kiemus ir šaukia: „Jie turi daržus. Ten kažkas auga. Mes galėsime ką nors auginti. Galėsime turėti savo bulvių ar dar ko nors“.

Mama šaukia nuo galinių durų: „Paieškokit, gal rasit ką, iš ko galėtume įkurti ugnį“.

Prie namo galo pridurta medinė pašiūrė. Ji griūva, tikriausiai galime pasiimti kiek lentų ugniai. Mama pasibaisi mūsų atneštu pagaliu. Ji sako, kad jis supuvęs, pilnas baltų lervų, bet elgetos negali rinktis. Pagalys šnypščia virš degančio laikraščio, matome, kaip lervos mėgina išsigelbėti. Maiklas sako, kad jam gaila tų baltų lervų, bet jam gaila visko pasaulyje.

Mama pasakoja, kad šis namas kadaise buvo parduotuvė, kad Lamano Grifino motina pro mažą langelį pardavinėdavo prekes, štai kodėl ji galėjo išsiųsti Lamaną į Rokvelo koledžą, kur jis tapo Karališkojo laivyno karininku. Taip, iš tiesų. Karališkojo laivyno karininkas, štai jo nuotrauka, jis ir kiti karininkai pietauja su įžymia Amerikos kino žvaigžde Džine Harlou. Susitikęs Džinę Harlou jis labai pasikeitė. Beprotiškai ją įsimylėjo, bet kas iš to? Ji buvo Džine Harlou, o jis tuščia vieta, tik laivyno karininkas. Jis prasigėrė ir buvo išmestas iš laivyno. Tik pažiūrėkite į jį, dabar jis paprastas elektros tiekimo darbininkas, o jo namai — tikra gėda. Užmetęs akį net nepasakytum, kad čia gyvena žmonės. Akivaizdu, kad Lamanas nė daiktelio nepajudino po motinos mirties, turėsime viską išvalyti, kad galėtume čia įsikurti.

Randame dėžių su tamsiai raudono plaukų aliejaus buteliukais. Kol mama išvietėje, atidarome buteliuką ir išsitepame aliejumi plaukus. Malachis sako, kad kvapas nuostabus, bet kai mama grįžta, susidomi, kas čia taip baisiai dvokia ir kodėl mūsų plaukai staiga susiriebalavo. Ji priverčia pakišti galvas lauke po čiaupu ir nusišluostyti senu rankšluosčiu, ištrauktu iš po krūvos žurnalų, nuotraukų pilnų „Londono naujienų“. Žurnalai labai seni, nuotraukose mojuoja karalienė Viktorija ir princas Edvardas. Randame Pyrso muilo gabaliukų, storą knygą su užrašu „Pyrso enciklopedija“, prie jos prilimpu dienai ir nakčiai, nes čia pasakojama viskas apie viską, o kaip tik tai aš ir noriu sužinoti.

Atrandame Slouno tepalo buteliukų, mama sako, kad jie pravers, kai mums sutrauks raumenis ir nuo drėgmės apims skausmai. Ant buteliukų parašyta: „Skausmas jau čia, o kurgi Slounas?“ Čia stovi dėžės su žiogeliais ir maišai su moteriškomis skrybėlaitėmis, kurios sutrupa vos prisilietus. Yra maišų su korsetais, keliaraiščiais, aukštais užsagstomais moteriškais batais, įvairiais vidurių paleidžiamaisiais vaistais, kuriuos pavartojęs įgysi spindinčius skruostus, skaisčias akis, o plaukai ims garbanotis. Aptinkame generolo Eoino O’Dafio laiškų Džerardui Grifinui, eskvairui, juose sveikinami airių mėlynmarškiniai Nacionalinio fronto eiliniai ir puskarininkiai, sakoma, kad didelė garbė išgirsti, jog toks žmogus kaip Džerardas Grifinas susidomėjo judėjimu, juk jis gavęs tokį puikų išsilavinimą, tarnavęs Karališkajame jūrų laivyne, be to, turįs puikaus regbio žaidėjo reputaciją, nes yra žaidęs Mansterio jaunimo komandoje, kuri šalies čempionate laimėjo Beitmeno taurę. Generolas O’Dafis formuoja airių brigadą, kuri netrukus išplauks į Ispaniją kautis kartu su didžiuoju katalikų generalisimu, pačiu Franku, ponas Grifinas, jei sutiktų, daug prisidėtų prie brigados.

Mama sako, kad Lamano motina neleido jam išplaukti. Ji ne tam visus tuos metus vergavo parduotuvėlėje ir išsiuntė jį į koledžą, kad jis nukeliautų į Ispaniją pas Franką. Lamanas liko namie ir gavo darbą — kasė duobes elektros tiekimo kompanijos stulpams palei kaimo kelius. Jo motina buvo patenkinta, kad jis kas naktį grįžta pas ją namo, išskyrus penktadienius, kai išgerdavo alaus ir imdavo aimanuoti dėl Džinės Harlou.

Mama džiaugiasi, kad turime krūvas popierių ugniai uždegti, nors mediena, kurią deginame atsinešę iš tos griūvančios pažiūrės, šleikščiai dvokia, mama bijo, kad baltos lervos išsigelbės ir išsiperės.

Dirbame visą dieną, tampome dėžes ir maišus į lauko pašiūrę. Mama atidaro visus langus, išvėdina namą ir išleidžia lauk plaukų aliejaus dvoką bei daugybę pridvisusių metų. Ji sako, kad dabar daug maloniau, kai galima įžiūrėti grindis, susėskime ir ramiai išgerkime skanios arbatos, jaukiai ir patogiai, juk kaip bus smagu, kai prasidės šilti orai, galėsime ką nors pasisodinti sode ir sėdėti lauke gerdami arbatą, kaip anglai.