Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Gatvės, kylančios nuo Prieplaukos kelio, yra per stačios ponui Hanonui, jis negali minti pedalų ir manęs vežti, tad einame pėsčiomis. Jam skauda kojas, ilgai užtrunkame, kol užkopiame į Henrio gatvę. Jis ramstosi į dviratį ar sėdinėja ant laiptukų, kandžiodamas pypkę.

Svarstau, kada gausiu atlygį už dienos darbą, nes mama leido man nueiti į Lyrikos kiną, jei laiku grįšiu namo su savo šilingu ar su tiek, kiek duos ponas Hanonas. Mes jau prie Pietinės aludės durų, jis kviečia mane eiti vidun, juk pažadėjo nupirkti limonado.

Aludėje sėdi dėdė Pa Kytingas. Kaip įprasta, visas juodas. Jis sėdi šalia Bilo Gaivino, kuris visada baltas, dėdė prunkščia ir dideliais gurkšniais geria juodą alų. Ponas Hanonas klausia: „Kaip sekasi?“, sėdasi iš kitos pusės prie Bilo Gaivino, visi aludėje juokiasi. „Jėzusėli, — sako barmenas, — tik pažiūrėkit, du gabalai anglių ir sniego gniūžtė“. Nuo kitų aludės stalų atskuba gėrėjai pasižiūrėti į du anglies juodumo vyrus su kalkių baltumo vyru per vidurį, jie ketina pasiųsti žmogų, kad parsivestų fotografą iš „Limeriko vedlio“.

Dėdė Pa klausia: „Kur taip išsijuodinai, Frenki? Ar įkritai į anglių šachtą?“

„Padėjau ponui Hanonui ant vežimo“.

„Tavo akys atrodo baisiai, Frenki. Kaip myžalų skylės sniege“.

„Tai anglių dulkės, dėde Pa“.

„Išsiplauk jas, kai pareisi namo“.

„Gerai, dėde Pa“.

Ponas Hanonas nuperka man limonado, duoda šilingą už ryto darbą ir sako, kad dabar galiu eiti namo, esu šaunus darbininkas, kitą savaitę vėl galėsiu jam padėti po mokyklos.

Pakeliui namo apžiūrinėju save stiklinėse vitrinose, esu visas juodas nuo anglių ir jaučiuosi kaip vyras, vyras su šilingu kišenėje, vyras, kuris gėrė limonado aludėje su dviem angliažmogiais ir vienu kalkiažmogiu. Nebesu vaikas, ramiausiai galėčiau palikti Limio mokyklą. Galėčiau kas dieną dirbti su ponu Hanonu, o kai jo kojos visai sugriūtų, perimčiau vežimą ir likusį gyvenimą vežiočiau anglis turtingiems žmonėms, tada motinai nebereikėtų elgetauti Redemptorių bažnyčios klebonijoje.

Žmonės gatvėse keistai dėbčioja į mane. Vaikai juokiasi ir šūkčioja: „Štai kaminkrėtys. Kiek nori už mūsų kamino išvalymą? Ar įkritai į anglių sandėliuką? Kur tave nudegino šitokia tamsa?“

Jie nieko nežino. Jie nežino, kad kiaurą dieną vežiojau centnerius anglių ir durpių. Jie nežino, kad esu vyras.

Mama miega Italijoje su Alfuku, ant lango užmestas paltas, kad kambaryje būtų tamsu. Giriuosi, kad uždirbau šilingą, ji sako, kad galiu eiti į Lyrikos kiną, nusipelniau to. „Paimk dvipensį, kitką palik ant krosnies atbrailos apačioje, bus kepalėliui duonos prie arbatos“. Paltas nuo lango staiga nukrenta, kambary prašviesėja. Mama žiūri į mane: „Dieve aukštybėse, kas tavo akims? Lipk apačion, po akimirkos nusileisiu jų praplauti“.

Ji užkaičia vandenį katile ir plauna man akis boro rūgšties milteliais. Ji sako, kad nei šiandien, nei kurią kitą dieną negalėsiu eiti į kiną, kol neišsivalys akys, Dievas žino, kada tai bus. „Negalėsi vežioti anglių su tokiomis akimis. Tos dulkės jas tikrai pribaigs“.

„Noriu šito darbo. Noriu parnešti namo šilingą. Noriu būti vyras“.

„Gali būti vyras ir neparnešdamas namo šilingo. Eik viršun, atsigulk ir pailsink savo akis, kitaip būsi aklas vyras“.

Noriu šito darbo. Trissyk per dieną plaunu akis boro rūgšties milteliais. Prisimenu Šeimą iš ligoninės, kaip jo dėdė išsigydė akis mirkčiodamas, tad sėdžiu ir mirksiu po valandą kasdien. Šeimas sakė, kad norėdamas turėti geras akis turi mirksėti. Taigi mirksiu be paliovos, bet Malachis nubėga pas motiną, skersgatvyje kalbančią su ponia Hanon: „Mama, kažkas nutiko Frenkiui, jis viršuje mirksi ir mirksi“.

Ji atbėga viršun. „Kas tau yra?“

„Stiprinu akis pratimais“.

„Kokiais pratimais?“

„Mirksėjimu“.

„Mirksėjimas nėra pratimas“.

„Šeimas ligoninėje sakė, kad, norėdamas turėti geras akis, turi mirksėti. Jo dėdė sustiprino akis mirksėdamas“.

Mama sako, kad darausi keistas, ir grįžta į skersgatvį plepėti su ponia Hanon, o aš mirksiu, plaunu akis boro rūgšties milteliais, ištirpintais šiltame vandenyje. Girdžiu pro langą ponią Hanon sakant: „Tavo mažąjį Frenkį pats Dievas atsiuntė Džonui, laipiodamas į tą vežimą jis visiškai nustekeno kojas“.

Mama nutyli, vadinasi, jai gaila pono Hanono, ji ir vėl leis jam padėti sunkiausią išvežiojimų dieną, ketvirtadienį. Trissyk per dieną plaunu akis ir mirksiu, kol man ima skaudėti antakius. Mirksiu ir mokykloje, kol mokytojas nemato, klasės berniukai ima vadinti mane Mirksiumi, šią pravardę prideda prie viso sąrašo.

Mirksius Makortas, elgetos sūnus,

šokėjas išvarvėjusiom akim,

atkištalūpis

japoškė.

Man nerūpi, kaip jie mane pravardžiuoja, jei tik akyse prašviesės ir gausiu pastovų darbą kiloti centnerius anglių iš vežimo. Norėčiau, kad jie pamatytų mane ketvirtadienį po pamokų, kai sėdėsiu vežime su ponu Hanonu ir jis paduos man vadeles, kad galėtų ramiai išrūkyti pypkę. „Nagi, Frenki, būk geras ir švelnus mūsų gerajam arkliui, jo nereikia tampyti“.

Jis įduoda man botagą, bet mūsų arkliui niekada jo neprireikia. Viskas tik dėl akių, tiesiog pliauškinu juo ore kaip ponas Hanonas, dar galiu numušti musę nuo didelio auksinio arklio pasturgalio, siūbuojančio tarp ienų.

Tikriausiai visi žiūri į mane ir žavisi, kaip aš linguoju vežime, kaip ramiai timpčioju pavadžius ir mojuoju botagu. Gaila, kad neturiu pypkės kaip ponas Hanonas ir tvido kepuraitės. Norėčiau būti tikras angliažmogis juoda oda kaip ponas Hanonas ir dėdė Pa Kytingas, kad žmonės sakytų: štai eina Frenkis Makortas, kuris Limerike išvežioja anglis ir geria alų Pietinėje aludėje. Niekada neprausčiau veido. Būčiau juodas kasdien, net per Kalėdas, kai reikia gerai išsiprausti prieš ateinant Kūdikėliui Jėzui. Žinau, kad Jis neprieštarautų, nes mačiau tris išminčius prie prakartėlės Redemptorių bažnyčioje, vienas iš jų buvo juodesnis už Pa Kytingą, juodžiausią Limeriko vyrą, o jei išminčius buvo juodas, vadinasi, visur pasaulyje kas nors išvežioja anglis.

Arklys pakelia uodegą, didelės garuojančio šūdo bandos krenta iš jo užpakalio. Timpteliu vadeles, kad jis galėtų sustoti ir jam būtų patogu, bet ponas Hanonas sulaiko: „Ne, Frenki, leisk jam risnoti. Jie visada šika risnodami. Štai kur išties palaimingi padarai, jie šika risnodami, jie nėra purvini ir dvokiantys kaip žmonių rasė, visai ne, Frenki. Blogiausia pasaulyje yra nueiti į išvietę po žmogaus, kuris užvalgė kiaulės kojų ir kiaurą vakarą maukė alų. Tas dvokas gali parblokšti net tvirtą vyrą. Su arkliais viskas kitaip. Jie ėda tik avižas ir šieną, jų mėšlas švarus ir natūralus“.

Dirbu su ponu Hanonu po mokyklos antradieniais ir ketvirtadieniais, padedu ir šeštadienio rytą, vadinasi, gaunu tris šilingus motinai, nors ji visą laiką jaudinasi dėl mano akių. Kai tik peržengiu slenkstį, ji imasi jas plauti ir priverčia pusvalandį išbūti užsimerkus.

Ponas Hanonas sako, kad ketvirtadieniais, išvežiojęs anglis Baringtono gatvėje, jis palauks manęs prie Limio mokyklos. Dabar berniukai pamatys mane. Pagaliau jie sužinos, kad esu darbininkas, o ne tik šokantis atkištalūpis „japoškė“ išvarvėjusiomis akimis. Ponas Hanonas šūkteli: „Lipk viršun“, aš užlipu ant vežimo kaip bet kuris kitas darbininkas. Matau, kaip berniukai žiopso į mane. Jie žiopso. Siūlau ponui Hanonui patogiai surūkyti pypkę, o aš paimsiu vadeles. Kai jis man mesteli vadeles, esu tikras, kad išgirstu berniūkščius aikčiojant. Raginu arklį: noo, kaip ponas Hanonas. Mes nurisnojame, žinau, kad daugybė Limio berniukų nusideda mirtina pavydo nuodėme. Vėl raginu: noo, kad tikrai visi išgirstų, kad visi žinotų, jog aš vadelioju šitą arklį, o ne kas kitas, kad jie niekada nepamirštų, jog matė mane ant anglių vežimo su vadelėmis ir botagu. Tai geriausia mano gyvenimo diena, geresnė už Pirmosios Komunijos dieną, kurią sugadino senelė, ši diena geresnė už Sutvirtinimo dieną, kai susirgau šiltine.