Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Po savaitės ateina laiškas, tėtis praneša, kad atvažiavo saugiai, kad turime būti geri berniukai, laikytis religinių prievolių ir, svarbiausia, paklusti motinai. Kitą savaitę ateina perlaida su trijų svarų čekiu, ir mes pasijuntame kaip rojuje. Mes būsime turtingi, bus žuvies ir keptų bulvių, džemo ir saldaus kremo, filmų kiekvieną šeštadienį Lyrikos kine, Koliziejuje, Karltone, Literatų klube, Centriniame kino teatre ir, o tai visų geriausia, Savojos kino teatre. Galėsime gerti arbatą ir valgyti pyragaičius Savojos kavinėje su Limeriko ponais ir dabitomis. Mes tai jau tikrai kelsime arbatos puodelius atkišdami mažuosius pirštelius.

Kitą šeštadienį perlaida nebeateina, kaip ir dar kitą šeštadienį, išvis nė vieną šeštadienį. Mama vėl prašo paramos iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos, šypsosi labdaros vaistinėje, kai ponas Kofis ir ponas Keinis šmaikštauja apie tėtį, turintį kekšę Pikadilyje. Maiklas klausia, kas yra kekšė, mama atsako, kad tai toks augalas. Ji leidžia didžiąją dienos dalį prie krosnies su Braidė Hanon, papsi „Laukines vynuoges“, geria silpną arbatą. Kai pareiname iš mokyklos, duonos trupiniai nuo ryto voliojasi ant stalo. Ji nebeplauna uogienės stiklainių ar puodelių, cukrų nutūpusios musės, jos ropinėja visur, kur tik randa ką saldaus.

Ji sako, kad mudu su Malachiu turėsime paeiliui prižiūrėti Alfuką, vežti jį su vežimėliu laukan truputį pakvėpuoti grynu oru. Vaiko negalima laikyti Italijoje nuo spalio iki balandžio. Jei paprieštarausime, kad norime pažaisti su draugais, ji gali taip užtvoti atgalia ranka per pakaušį, kad ims gelti ausis.

Žaidžiame su Alfuku ir jo vežimėliu. Stoviu Kareivinių kalvos viršuje, Malachis laukia apačioje. Kai stumteliu vežimėlį žemyn, Malachis turi jį pagauti, bet brolis užsižiūri į draugužį ant ratukinių pačiūžų, vežimėlis praskrieja pro jį, kerta gatvę ir įlekia pro Lenistono aludės duris, kur vyrai ramiai sau geria alų ir nesitiki išvysti vežimėlio su murzinu guguojančių kūdikiu. Barmenas šaukia, kad tai gėda, kad turi būti įstatymas, draudžiantis taip elgtis, draudžiantis kūdikiams įdardėti pro duris aplūžusiuose vežimėliuose, jis pakvies pareigūnus, bet Alfukas moja jam, šypsosi, ir barmenas atlyžta: „Gerai, gerai, vaikui duosiu saldainį ir limonado, broliai irgi gali išgerti limonado, tiedu skarmaliai, ir, Viešpatie aukštybėse, koks nepakeliamas pasaulis, vos tik pagalvoji, kad jau judi į priekį, pro duris įskrenda vežimėlis, ir štai jau kairėn dešinėn dalini saldainius ir limonadą, judu imkit tą vaiką ir eikit namo pas motiną“.

Malachiui šauna dar viena puiki mintis — gal galėtume vaikščioti po Limeriką kaip čigonai ir stumdyti Alfuką su vežimėliu į aludes laukdami saldainių ir limonado, bet aš nenoriu, kad mama tai sužinojusi trenktų man atgalia ranka. Malachis išrėžia, kad esu nevykėlis, ir pasprunka. Stumiu vežimėlį Henrio gatve iki Redemptorių bažnyčios. Pilka diena, pilka bažnyčia, grupelė žmonių prie klebonijos durų irgi pilka. Jie laukia maisto nuoliekų nuo kunigų stalo.

Minios vidury stovi motina, apsivilkusi purvinu pilku paltu.

Tai mano motina, ji elgetauja. Tai blogiau už bedarbio pašalpą, už Šv. Vincento Pauliečio draugiją, už labdaros vaistinę. Tai didžiausia gėda, tai beveik tas pat, kaip elgetauti gatvėse, kur elgetos laiko iškėlę savo apgailėtinus vaikus: „Duokite pensą vargšui vaikeliui, pone, vargšas vaikelis alkanas, ponia“.

Motina tapo elgeta, jei kas nors iš gatvelės ar mokyklos ją pamatys, mūsų šeimą ištiks didžiausia gėda. Vaikai sugalvos pravardžių, kankins mane mokyklos kieme, žinau, ką jie kalbės:

Frenkis Makortas, elgetos sūnus,

šokėjas išvarvėjusiom akim,

atkištalūpis

japoškė.

Klebonijos durys atsiveria, žmonės bėga vidun ištiesę rankas. Girdžiu juos: „Broli, broli, šen, broli, o, dėl Dievo meilės, broli. Penki vaikai namuose, broli“. Matau, kaip kelią skinasi motina. Matau, kaip ji sučiaupia lūpas, kai stveria maišą ir sukasi nuo durų. Stumiu vežimėlį tolyn, kad ji manęs nepamatytų.

Nebenoriu namo. Keliauju su vežimėliu Prieplaukos keliu, į Kokenrį, kur verčiamos visos Limeriko šiukšlės. Stoviu ir žiūriu į berniūkščius, gaudančius žiurkes. Nesuprantu, kodėl jie kankina žiurkes, jei jos ne iš jų namų. Nesustodamas eičiau gilyn į kaimus, jei vežimėlyje iš alkio nebliautų Alfukas, spardydamasis putliomis kojytėmis ir mojuodamas tuščiu buteliuku.

Mama įkūrė ugnį ir kažką verda puode. Malachis šypsosi ir sako, kad ji parnešė namo sūdytos mėsos ir keletą bulvių iš Keitlinos O’Konel parduotuvės. Nebūtų toks laimingas, jei žinotų, kad yra elgetos sūnus. Mama kviečia mus vidun iš gatvės, kai susėdame prie stalo, man sunku pakelti akis į savo elgetą motiną. Ji nukelia puodą ant stalo, šaukštu pagauna kiekvienam po bulvę ir šakute iškelia sūdytos mėsos.

Tai visai ne sūdyta mėsa. Tai didelis gabalas drebančių pilkų riebalų, vienintelis sūdytos mėsos ženklas yra mažas raudonos mėsos gumulėlis viršuje. Spoksome į tą gumulėlį ir svarstome, kam jis atiteks. Mama sako: „Tai Alfukui. Jis kūdikis, jis greitai auga, jam reikia mėsos“. Ji padeda mėsą ant lėkštės priešais Alfuką. Jis stumia ją šalin pirštu, paskui prisitraukia. Pakelia prie burnos, apsižvalgo po virtuvę, pamato mūsų Lakį ir numeta mėsą šuniui.

Neverta ką nors sakyti. Mėsos nebėra. Kremtame bulves su gausybe druskos, aš valgau riebalus ir apsimetu, kad tai raudonos mėsos gumulėlis.

XI

Mama perspėja: „Nėra ko žiopsoti į tą lagaminą, ten nėra nieko, kas bent kiek jus sudomintų ar būtų su jumis susiję“.

Ji tame lagamine turi tik daugybę dokumentų, gimimo ir krikšto liudijimus, savo airišką pasą, tėčio anglišką pasą iš Belfasto, mūsų amerikietiškus pasus ir šviesiai raudoną jaunystės laikų suknelę su blizgučiais ir juodais klostėtais apsiuvais, ją atsivežė net iš Amerikos. Ji nori pasilaikyti šią suknelę, kad prisimintų, kokia buvo jauna, kai kadaise šoko.

Man nerūpi, ką mama laiko lagamine, kol su Biliu Kempbelu ir Malachiu įkuriu futbolo komandą. Mes negalime įpirkti uniformų ar batų, Bilis klausia: „Kaip žmonės sužinos, kas esame? Juk net pavadinimo neturime“.

Prisimenu raudonąją suknelę ir man topteli pavadinimas — „Raudonosios Limeriko širdys“. Mama niekada neatidaro lagamino, argi kam rūpės, jei atkirpsiu gabalą suknelės ir padarysiu septynias raudonas širdis, kurias galėsime prisismeigti sau prie krūtinių? Juk jei nežinai, tai ir širdies neskauda, ji pati visada taip sako.

Suknelė pakišta po popieriais. Žiūriu į savo paso nuotrauką, kur aš dar mažas, ir suprantu, kodėl mane vadino „japoške“. Yra dokumentas su užrašu „Santuokos liudijimas“, jame rašoma, kad Malachis Makortas ir Andžela Šyhen buvo sujungti šventais santuokos saitais 1930 metų kovo dvidešimt aštuntąją. Kaip čia gali būti? Aš gimiau rugpjūčio devynioliktąją, o Bilis Kempbelas sakė, kad tėvas su motina turi būti susituokę devynis mėnesius iki gimstant vaikui. Bet aš gimiau tik po pusės to laiko. Tai reiškia, kad esu nepaprastas, gal užaugęs būsiu šventasis, gal žmonės švęs šventojo Frensio Limerikiečio šventę.

Reikės paklausti Maikio Molojaus, jis vis dar yra merginų kūnų ir visų gašlių reikaliukų žinovas.

Bilis sako, kad jei norime būti garsūs futbolo žaidėjai, turime treniruotis ir susitikinėti parke. Kai ištiesiu širdis, berniukai purkštauja, o aš sakau, kad jei jiems nepatinka, gali eiti namo ir patys sukarpyti savo motinų sukneles ir palaidines.