Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Teta iškelia senus paltus iš vežimėlio ir patiesia juos ant grindų, Alfukas atsigula ten su savo saldytu vandeniu ir guguoja, šypsosi. Ji liepia mums nusirinkti šapus nuo drabužių, nešdintis prie kriauklės už namo ir nusigremžti kiekvieną kūno colį. Grįšime į šiuos namus tik tada, kai ant mūsų neliks nė dėmelės. Noriu priminti, kad vasario vidurys, kad lauke šalta, kad visi galime mirti, bet žinau — jei prasižiosiu, galiu numirti čia pat, ant virtuvės grindų.

Nuogi išbėgame į kiemą ir šlakstomės lediniu vandeniu iš čiaupo. Teta atidaro virtuvės langą, išmeta kietą šepetį ir didelį gabalą rudo muilo, kokiu būdavo mazgojamas arklys Finas. Ji liepia mums trinti vienas kitam nugaras tol, kol ji lieps liautis. Maiklas aimanuoja, kad jam iš šalčio nukris rankos ir kojos, bet jai nerūpi. Ji vis kartoja, kad mes dar purvini, o jeigu jai pačiai teks ateiti ir mus nutrinti, mes gailėsimės visą dieną. Dar kaip gailėsimės. Aš dar smarkiau trinuosi. Visi šveičiamės, kol išraustame ir imame kaukšėti dantimis. Tetai Agei negana. Ji atsineša kibirą ir apipila mus šaltu vandeniu. „Dabar, — sako ji, — eikit vidun ir nusišluostykit“. Stovime pašiūrėlėje šalia virtuvės ir šluostomės vienu rankšluosčiu. Stovime, drebame ir laukiame, nes negalima įžygiuoti į jos virtuvę, kol ji neleido. Girdime, kaip ji užkuria ugnį, kaip barškina žarstekliu, paskui šaukia ant mūsų: „Ar stovėsit ten kiaurą dieną? Eikit vidun ir apsivilkit“.

Teta įduoda mums puodelius su arbata ir po riekutę keptos duonos, susėdame prie stalo ir tyliai valgome, nes negalime ištarti nė žodžio, kol ji neleido. Maiklas paprašo antros riekės duonos, mes tikimės, kad ji nušluos jį nuo kėdės, bet ji tik suniurzga: „Namie jūs tikrai negaudavot poros riekių keptos duonos“, ir paduoda kiekvienam dar po riekutę. Ji mėgina maitinti Alfuką duona, pamirkyta arbatoje, bet jis nevalgo, kol ji neužberia cukraus, kai jis pavalgo, nusišypso ir apšlapina jai visą sterblę, mes džiūgaujame. Ji išbėga į pašiūrę apsišluostyti rankšluosčiu, mes galiausiai galime nusišypsoti vienas kitam prie stalo ir pasakyti Alfukui, kad jis puikiausias kūdikis pasaulyje. Pro duris įeina dėdė Pa Kytingas, pajuodęs nuo darbo dujų gamykloje. „O, jergutėliau, — nustemba jis, — kas gi čia?“

Maiklas paaiškina: „Mano motina guli ligoninėje, dėde Pa“.

„Tikrai? Kas jai yra?“

„Plaučių uždegimas“, — atsako Malachis.

„Ką gi, na, tai geriau nei senatvės uždegimas“.

Nesuprantame, ko jis juokiasi, teta Agė ateina iš pašiūrės ir sako, kad mama guli ligoninėje ir mes pasiliksime pas juos, kol ji sugrįš. Jis sako: „Puiku, puiku“, ir eina į pašiūrę praustis, nors kai jis pasirodo, taip ir neaišku, ar bent pirštą kyštelėjo į vandenį, nes jis vis tiek juodas.

Jis sėdasi prie stalo, teta Agė neša jam vakarienę: keptos duonos, kumpio ir pjaustytų pomidorų. Ji liepia mums eiti šalin nuo stalo ir liautis spoksojus, kaip dėdė geria arbatą, draudžia jam kaišioti mums kumpio ir pomidorų gabalėlius. Jis sako: „Aje, vardan Jėzaus, Age, vaikai alkani“. Teta atšauna: „Tai ne tavo reikalas. Jie ne tavo“. Ji išvaro mus laukan žaisti ir liepia grįžti miegoti pusę aštuonių. Lauke šalta, norėtume likti viduje prie šiltos viryklės, bet geriau žaisti gatvėje, nei būti viduje su teta Age ir jos priekabėmis.

Vėliau ji pasišaukia mane vidun ir nusiunčia į viršų pasiskolinti guminio patiesaliuko iš moters, kurios vaikas mirė. Ta moteris prašo pasakyti tetai, kad ji norėtų atgauti tą patiesaliuką kitam vaikui. Teta Agė pasišaipo: „Tas vaikas mirė prieš dvylika metų, o ji vis dar saugo guminį patiesalą. Jai jau keturiasdešimt penkeri, jei atsirastų kitas vaikas, Rytuose turėtume dairytis žvaigždės“. Malachis klausia: „Kodėl?“ Teta liepia jam rūpintis savo reikalais, jis per mažas.

Teta Agė tiesia gumos paklotą ant savo lovos, tarp savęs ir dėdės Pa, ir guldo ant jo Alfuką. Ji miega prie sienos, o dėdė Pa iš krašto, nes ryte jis turės keltis į darbą. Mes miegame ant grindų palei sieną priešais, pasitiesę paltą ir užsikloję dviem kitais. Teta perspėja, kad jei naktį išgirs bent žodį, ji užkurs mums sėdynes, be to, ryte turėsime anksti keltis, nes rytoj Pelenų diena, mums nepakenktų nueiti į Mišias ir pasimelsti už savo vargšę motiną ir jos plaučių uždegimą.

Žadintuvas išplėšia mus iš sapnų karalystės. Teta Agė šaukia iš lovos: „Jūs trys kelkita ir eikita į Mišias. Ar girdit? Kelkitai Prauskita veidus ir eikita pas jėzuitus“.

Už namo šalta, apšerkšniję, rankos stingsta nuo vandens iš čiaupo. Šiek tiek apsišlakstome veidus ir nusišluostome rankšluosčiu, kuris nuo vakar vis dar drėgnas. Malachis kužda, kad mes nusiprausėme labai jau paskubomis, kaip pasakytų mama.

Gatvės irgi apšerkšnijusios ir apledėjusios, bet Jėzuitų bažnyčioje šilta. Puiku būti jėzuitu, miegotum lovoje su paklodėmis, antklodėmis ir pagalvėmis, atsikeltum gražiame name, eitum į šiltą bažnyčią, nieko neveiktum, tik aukotum Mišias, išklausytum išpažinčių ir šauktum ant žmonių dėl jų nuodėmių, tau paduotų maistą, prieš miegą lotyniškai paskaitytum. Norėčiau kurią dieną tapti jėzuitu, bet, jei augai skersgatvyje, nėra vilties. Jėzuitai ypatingi. Jiems nepatinka vargšai. Jie mėgsta žmones su automobiliais, tuos, kurie atkiša mažuosius pirštelius gerdami arbatą.

Bažnyčioje prisigrūdę žmonių septintos valandos Mišioms, jie pelenais tepasi kaktas. Malachis šnibžda, kad Maiklas neturėtų gauti pelenų, nes jis tik gegužę priims Pirmąją Komuniją, tai būtų nuodėmė. Maiklas ima žliumbti: „Noriu pelenų, noriu pelenų“. Senyva moteris už mūsų teiraujasi: „Ką darot tam mielam vaikučiui?“ Malachis paaiškina, kad šis mielas vaikutis dar nepriėjęs prie Pirmosios Komunijos ir negavęs malonės. Malachis ruošiasi Sutvirtinimui, visada parodo, jog išmano katekizmą, nuolat pliurpia apie malonės būklę. Jis nepripažįsta, kad aš jau prieš metus viską sužinojau apie malonės būklę, tai buvo taip seniai, kad jau imu viską pamiršti. Senoji moteris sako, kad malonės būklė ne tokia jau būtina norint trupučiuką pasitepti kaktą pelenais, ji liepia Malachiui liautis kankinti vargšą broliuką. Ji paglosto Maiklui galvą, sako, kad jis mielas vaikutis, gali eiti ir pasitepti tais pelenais. Maiklas bėga prie altoriaus, o kai grįžta, moteris duoda jam pensą.

Teta Agė vis dar guli lovoje su Alfuku. Ji liepia Malachiui pripilti į buteliuką pieno ir atnešti jį vaikui. Nurodo man įkurti ugnį viryklėje, paaiškina, kad dėžėje yra popieriaus ir malkų, o anglių kibire — anglių. Jei ugnis neįsikurs, pašlakstyk kiek žibalo. Ugnis lėtai kuriasi, rūksta, tad aš šliūkšteliu žibalo, ugnis užsiplieskia, sušnypščia ir vos nenusvilina man antakių. Visur pilna dūmų, teta Agė įpuola į virtuvę. Ji stumia mane nuo viryklės. „Jėzau aukštybėse, ar negali nieko padaryti gerai? Juk turėjai atitraukti kaištį, idiote“.

Nieko neišmanau apie kaiščius. Namuose turime krosnį Airijoje apačioje ir Italijoje viršuje, bet ten nėra jokio kaiščio. O kai nukeliauji į savo tetos namus, turi viską žinoti apie kaiščius. Neverta aiškinti, kad pirmą kartą kuri ugnį viryklėje. Ji tiesiog dar sykį užplos tau per pakaušį ir paspirs. Sunku suprasti, kodėl suaugusieji įpyksta dėl tokių smulkmenų kaip kaiščiai. Kai būsiu vyras, nemušiu mažų vaikų dėl kaiščių ar dar ko. Teta rėkia: „Tik pažiūrėkit į tą mėšlynų lordą, stovintį čionai. Gal teiktumeisi atidaryti langą ir išleisti dūmus? Aišku, kad ne. Tavo snukis toks pat kaip ir tavo šiauriečio tėvo. Kaip manai, ar gali užvirti vandens arbatai nesupleškindamas viso namo?“