Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Ji mums atpjauna nuo kepalo tris riekeles, sutepa jas margarinu ir grįžta į lovą. Geriame arbatą, valgome duoną ir bent vieną rytą džiaugiamės, kad eisime į mokyklą, kur šilta ir nėra klykiančių tetų.

Po pamokų ji liepia man sėsti prie stalo ir rašyti tėvui laišką, kad mama guli ligoninėje, kad dabar visi gyvename pas tetą Agę, kol mama grįš namo. Turiu jam pranešti, kad visi esame laimingi ir sveiki drūti, kad jis atsiųstų pinigų, nes maistas labai brangus, o augantys berniukai daug valgo, cha cha. Be to, Alfukui reikia drabužių ir vystyklų.

Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją. Jis keikteli: „Teeinie jie visi velniop“. Anot jo, keisčiausias dalykas pasaulyje yra tai, kad visi turime subines, kurias reikia šluostytis, nė vienas žmogus to neišvengia. Kai tik koks politikas ar net popiežius pradeda savo plepalus, dėdė Pa ima galvoti, kaip jis šluostosi užpakalį. Ir Hitleris, ir Ruzveltas, ir Čerčilis šluostosi užpakalius. Ir De Valera. Dėdė tvirtina, kad vieninteliai žmonės, kuriais šioje srityje gali pasitikėti, yra musulmonai, nes jie valgo viena ranka, o šluostosi kita. Pati žmogaus ranka yra pasalūniška šelmė, niekada nežinai, ką ji iškrės.

Gerai leidžiame laiką su dėde Pa, kai teta Agė išvažiuoja į Technikos draugiją lošti kortomis. Jis sako: „Velniop pavyduolius“. Dėdė atsineša porą butelių porterio iš Pietinės aludės, šešias bandeles ir pusę svaro kumpio iš parduotuvės prie kampo. Jis išverda arbatos, mes sėdime prie viryklės, geriame arbatą, valgome sumuštinius su kumpiu ir juokiamės iš dėdės Pa ir jo požiūrio į pasaulį. Jis tvirtina: „Aš prisirijau dujų ir išgėriau bokalą, man nė velnio nerūpi pasaulis“. Jei mažasis Aliukas pavargsta, ima ožiuotis ir verkti, dėdė Pa pakelia marškinius iki krūtinės ir siūlo jam: „Še, pačiulpk mažą speniuką“. Pamatęs plokščią krūtinę ir spenelį, Alfukas nustemba ir vėl apsiramina.

Kol teta Agė negrįžo namo, turime išplauti puodelius ir viską sutvarkyti, kad ji nesuprastų, jog kimšome bandeles ir sumuštinius su kumpiu. Jei sužinotų, ji graužtų dėdę Pa visą mėnesį, šito aš nesuprantu. Kodėl jis leidžiasi? Jis ėjo į Didįjį karą, apsinuodijo dujomis, jis suaugęs, turi darbą, moka prajuokinti žmones. Tai paslaptis. Būtent taip sako kunigai ir mokytojai: viskas yra paslaptis, privalai tikėti tuo, kas tau sakoma.

Man patiktų, jei dėdė Pa būtų mano tėvas. Mes puikiai leistume laiką sėdėdami prie ugnies ir gerdami arbatą, juokdamiesi, kai jis pabezdėjęs siūlo: „Uždek degtuką. Tai vokiečių dovana“.

Teta Agė kankina mane be paliovos. Ji vadina mane išvarvėjusiom akim. Ji sako, kad esu grynas tėvo atspindys, kad keistai elgiuosi, kad esu pasalūniškas šiaurės presbiterijonas, tikriausiai užaugęs pastatysiu altorių pačiam Oliveriui Kromveliui, pabėgsiu, vesiu anglų kekšę ir namus prikabinėsiu karališkosios šeimos paveikslų.

Norėdamas nuo jos pasprukti, galiu sugalvoti tik vieną būdą — susirgti ir iškeliauti į ligoninę. Vidurnaktį atsikeliu ir sliūkinu už namo. Galiu apsimesti, kad einu į išvietę. Stoviu lauke stingdančiame šaltyje ir tikiuosi, kad susirgsiu plaučių uždegimu ar greitąja džiova, tada galėčiau keliauti į ligoninę su švariomis paklodėmis, su valgiu, patiekiamu į lovą, ir knygomis, kurias atnešdavo mergina mėlyna suknele. Galėčiau susipažinti su kita Patricija Medigen ir išmokti dar vieną ilgą eilėraštį. Valandų valandas vienmarškinis ir basas stoviu už namo, žiūriu į mėnulį, tą vaiduoklišką galioną, plaukiantį per debesų jūras, grįžtu į lovą drebėdamas ir tikėdamasis, kad ryte pabusiu su baisiu kosuliu ir degančiais skruostais. Bet ne. Jaučiuosi atsigavęs, gyvybingas, būčiau puikios nuotaikos, jei galėčiau atsidurti namie su motina ir broliais.

Būna dienų, kai teta Agė tvirtina nebegalinti mūsų pakęsti nė akimirkos: „Eikit šalin nuo manęs. Še, išvarvėjusios akys, paimk Alfuką su vežimėliu, paimk brolius, eikit į parką ir žaiskit, darykit ką norit ir negrįžkit iki arbatos, kai suskambins „Viešpaties angelą“, nevėluokit nė minutės, ar girdit mane, nė minutės“. Šalta, bet mums nesvarbu. Stumiame vežimėlį O’Konelio alėja į Balinakurą ar į Rosbrajeno kelią. Leidžiame Alfukui šliaužioti po laukus, žiūrėti į karves ar avis, juokiamės, kai karvės jį uostinėja. Atsigulu po karve ir švirkščiu pieną Alfukui į burną, kol jis persivalgo ir viską išvemia. Ūkininkai vaikosi mus, kol pamato, kokie dar nedidukai Maiklas su Alfuku. Malachis šaiposi iš ūkininkų. Jis erzina: „Nagi, trenk man, kai laikau vaiką ant rankų“. Paskui jam šauna puiki mintis: „Kodėl mums nenuėjus į mūsų namus ir ten nepažaidus?“ Laukuose surandame medgalių, šakelių ir bėgame į Rodeno skersgatvį. Italijoje prie židinio guli degtukai, netrukus čia liepsnoja šauni ugnis. Alfukas užmiega, netrukus ir mes užsnūstame, bet Redemptorių bažnyčioje sugaudžia „Viešpaties angelas“, suprantame, kad pavėlavę turėsime aiškintis su teta Age.

Ir tiek to. Tegu ji klykia ant mūsų kiek tik nori, vis dėlto mes puikiai praleidome laiką užmiestyje su karvėmis ir avimis, o paskui šauniai pasišildėme viršuje Italijoje.

Juk aišku, kad ji niekada taip puikiai neleido laiko. Ji turi elektrą ir išvietę, bet neregėjo puikių akimirkų.

Senelė ateina ketvirtadieniais ir sekmadieniais, jos autobusu važiuoja į ligoninę aplankyti mamos. Negalime važiuoti kartu, nes vaikai neįleidžiami, o jei klausiame, kaip laikosi mama, jos suirzta ir atsako, kad viskas gerai, kad ji gyvens. Norėtume žinoti, kada ją išleis iš ligoninės, kad visi galėtume grįžti namo, bet bijome net prasižioti.

Vieną dieną Malachis pasiskundžia tetai Agei esąs alkanas, gal galėtų gauti gabalėlį duonos. Ji trenkia jam susuktu „Mažuoju Švenčiausiosios Širdies pasiuntiniu“, ant jo blakstienų pakimba ašaros. Kitą dieną po pamokų jis negrįžta namo, ateina laikas gulti, bet jo vis dar nėra. Teta Agė sako: „Na, manau, jis pabėgo. Laimingos kelionės. Jei būtų alkanas, sugrįžtų. Tegu susiranda prieglobstį griovyje“.

Po dienos iš gatvės atbėga Maiklas: „Tėtis čia, tėtis čia“, ir skuodžia atgal. Tėtis sėdi koridoriuje ant grindų, glėbesčiuoja Maiklą ir verkia: „Vargšė jūsų motina, vargšė motina“. Jis dvokia alkoholiu. Teta Agė šypsosi: „O, tu jau čia“. Ji verda arbatą, kiaušinius ir dešreles. Nusiunčia mane butelio porterio tėčiui, svarstau, kodėl ji staiga tapo tokia maloni ir dosni. Maiklas klausia: „Ar keliausime į savo namus, tėti?“

„Taip, sūnau“.

Alfukas grįžta į vežimėlį su trimis senais paltais, anglimis ir medgaliais židiniui. Teta Agė stovi tarpduryje ir sako, kad būtume geri berniukai, kad bet kada galime ateiti arbatos, o man galvoje sukasi pikti žodžiai: „Sena kalė“. Jie sukasi mano galvoje, nieko negaliu padaryti, turėsiu prisipažinti kunigui per išpažintį.

Malachis ne griovyje, jis sėdi mūsų namuose, valgo žuvį ir keptas bulves, kurias girtas kareivis numetė prie Sarsfildo kareivinių vartų.

Po dviejų dienų grįžta mama. Ji silpna, išblyškusi, vaikšto lėtai. Ji sako: „Daktaras liepė man būti šilumoje, daug ilsėtis ir gerai maitintis, mėsa ir kiaušiniais tris kartus per savaitę. Dieve, padėk mums, tie vargšai daktarai neišmano, ką reiškia būti bėdžiumi“. Tėtis išverda arbatos ir skrudina jai skrebučius ant ugnies. Jis kepa duoną mums visiems, puikiai praleidžiame vakarą viršuje Italijoje, kur šilta. Jis sako, kad negalės likti amžinai, jis turi grįžti dirbti į Koventrį. Mama svarsto, kaip jis nukaksiąs į Koventrį be penso kišenėje. Didįjį šeštadienį jis keliasi anksti, geriu su juo arbatą prie židinio. Jis paskrudina keturias duonos riekes ir suvynioja jas į „Limeriko kronikos“ puslapius, po dvi riekes kiekvienoje palto kišenėje. Mama vis dar guli lovoje, tėtis šaukia jai iš apačios: „Jau einu“. Ji atsako: „Gerai. Parašyk, kai išsilaipinsi“. Tėvas išvyksta į Angliją, o mama net neišlipa iš lovos. Klausiu, ar galiu palydėti jį į geležinkelio stotį. Ne, jis ten neis. Jis trauks į Dublino kelią, gal jį kas pamėtės. Jis paglosto man galvą, liepia pasirūpinti motina, broliais ir išeina pro duris. Nulydžiu jį akimis einantį skersgatviu, kol jis pasuka už kampo. Tada bėgu skersgatviu, kad pamatyčiau, kaip jis eina Kareivinių kalva ir leidžiasi į Šv. Juozapo gatvę. Lekiu nuo kalvos ir seku jį taip toli, kaip tik galiu. Jis tikriausiai žino, kad seku iš paskos, nes atsisuka ir šaukia man: „Eik namo, Frensi. Eik namo pas motiną“.