Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mes stumiame vežimėlį į turtingųjų alėjas ir gatves, bet kai pabeldžiame į duris, kambarinės liepia mums eiti šalin, jos žada paskambinti į atitinkamas tarnybas, kokia gėda tampyti kūdikį sulūžusiame vežimėlyje, kuris nežmoniškai dvokia, purvina griuvena, tokioje net kiaulės į skerdyklą niekas negabentų, o čia juk katalikų šalis, čia kūdikiais reikia rūpintis ir saugoti jų gyvybę, kad iš kartos į kartą sklistų tikėjimas. Malachis vienai kambarinei siūlo pabučiuoti jam subinę, ir ji trenkia tokį antausį, kad jam iš akių pasipila ašaros, jis prižada niekada gyvenime nieko nebeprašyti iš turčių. Jis sako, kad nebeverta maldauti, reikia apeiti aplinkui, užlipti galine siena ir patiems pasiimti tai, ko norime. Maiklas galėtų skambinti į paradines duris ir užimti kambarines, mudu su Malachiu tuo metu mėtytume anglis ir durpes per sieną į vežimėlį šalia Alfuko.

Šitaip prirenkame kuro iš trijų namų, bet kartą Malachis meta anglių gabalą per sieną ir pataiko į Alfuką, šis pradeda klykti, tada turime bėgti pamiršę Maiklą, kuris vis dar skambina į duris ir klausosi, kaip jį plūsta kambarinės. Malachis sako, kad pirmiausia turėtume parvežti vežimėlį namo, o paskui grįžti Maiklo. Nebegalime laukti, nes Alfukas bliauna, žmonės bjauriai dėbso į mus sakydami, kad darome gėdą savo motinai ir visai Airijai.

Grįžę namo užtrunkame traukdami Alfuką iš po anglių ir durpių, jis nesiliauja klykęs, kol nepaduodu jam duonos su marmeladu. Bijau, kad mama pašoks iš lovos, bet ji tik murma apie tėtį, gėrimą ir mirusius kūdikius.

Malachis grįžta su Maiklu, šis patyrė nuotykių skambindamas į turtuolių namus. Viena moteris pati atidarė duris ir pakvietė jį į virtuvę suvalgyti pyragaičio, išgerti pieno, pasiūlė duonos su uogiene. Ji paklausė apie šeimą, ir Maiklas papasakojo jai, kad tėvas turi gerą darbą Anglijoje, bet motina guli lovoje, labai serga ir dieną naktį prašo limonado. Turtuolė norėjo sužinoti, kas mumis rūpinasi, ir Maiklas išplepėjo, kad patys rūpinamės savimi, kad mums pakanka duonos ir marmelado. Moteris užsirašė Maiklo vardą ir adresą, liepė jam būti geram berniukui, grįžti namo pas brolius ir motiną.

Malachis ima rėkti ant Maiklo, kad šis buvo toks kvailas ir viską pasakė tai moteriai. Dabar ji nueis ir praneš apie mus, nespėsime nė susivokti, kai viso pasaulio kunigai ims trankyti į duris ir mus trukdyti.

Jau kažkas beldžia į duris. Bet tai ne kunigas, tai pareigūnas Denehis. Jis šaukia: „Ei, labas, ar yra kas namie? Ar jūs čia, ponia Makort?“

Maiklas pabarbena į langą ir pamojuoja. Gerai jam įspiriu, Malachis vožia jam per galvą, Maiklas suklinka: „Pasakysiu gvardiečiui! Pasakysiu gvardiečiui! Jie žudo mane. Jie trankosi ir spardosi“.

Jis neužsičiaupia, Denehis šaukia, kad įsileistume. Rėkiu jam pro langą, kad negaliu atidalyti durų, nes motina labai serga ir guli lovoje.

„Kur tavo tėvas?“

„Jis Anglijoje“.

„Ką gi, ateinu pasišnekėti su tavo motina“.

„Negalite. Negalite. Ji serga. Visi sergame. Tai gali būti šiltinė. Gali būti ir greitoji džiova. Mes jau išberti. Kūdikis jau sutinęs. Tai gali pražudyti“.

Denehis atidaro duris ir užlipa laiptais į Italiją kaip tik tą akimirką, kai Alfukas, išsiterliojęs marmeladu ir purvinas, iššliaužia iš po lovos. Jis žiūri į kūdikį, į motiną ir mus, nusiima kepurę ir kasosi galvą. Sako: „Jėzau, Marija ir Juozapai, tai beviltiška. Kaip jūsų motina šitaip susirgo?“

Perspėju jį, kad nesiartintų prie jos, o Malachis priduria, kad dabar gal amžius negalėsime eiti į mokyklą. Pareigūnas sako, kad ir kas atsitiktų, į mokyklą eisime, šioje žemėje esame tam, kad eitume į mokyklą, o jis yra tam, kad užtikrintų mūsų ėjimą į mokyklą. Jis klausia, ar turime kokių giminių, ir išsiunčia mane pasakyti senelei ir tetai Agei, kad ateitų.

Jos barasi ant manęs, nes esu murzinas. Mėginu paaiškinti, kad mama serga, kad pavargau, stengdamasis sudurti galą su galu, kurstydamas ugnį, ieškodamas limonado mamai ir duonos broliams. Neverta pasakoti joms apie marmeladą, nes jos vėl ims rėkauti. Neverta pasakoti apie bjaurybes turtuolius ir jų kambarines.

Jos stumia mane per Limeriko gatves atgal į skersgatvį, rėkia ant manęs ir gėdina. Denehis vis dar kasosi pakaušį. Jis sako: „Žiūrėkit, kokia nešlovė. Tokių nepamatysi net Bombėjuje ar Niujorko valkatų rajone“.

Senelė staugia ant motinos: „Dievo Motina! Andžela, ko čia voliojiesi lovoje? Kas tau nutiko?“

Motina perbraukia liežuviu išdžiūvusias lūpas ir žiopčioja prašydama dar limonado.

„Ji nori limonado, — sako Maiklas, — ir mes gavome jo, ir duonos, ir marmelado, o dabar visi esame nusikaltėliai. Frenkis buvo pirmasis, tačiau paskui visi ėjome vogti anglių į miestą“.

Denehis suklūsta, už rankos nusiveda Maiklą apačion, po kelių minučių išgirstame, kaip jis juokiasi. Teta Agė sako, kad baisu šitaip elgtis, kai mūsų motina sirgdama guli lovoje. Pareigūnas grįžta ir liepia eiti daktaro. Jis dangstosi veidą kepure žvelgdamas į mane ir brolius. „Banditai, — murma jis, — tikri banditai“.

Gydytojas su teta Age atvažiuoja automobiliu, jam tenka skubiai vežti motiną į ligoninę, nes jai plaučių uždegimas. Mums visiems patiktų pasivažinėti daktaro mašina, bet teta Agė kerta: „Ne, jūs visi keliausite pas mane, kol jūsų motušė grįš iš ligoninės“.

Sakau jai, kad nesivargintų. Man vienuolika, lengvai galiu prižiūrėti brolius. Man patiktų likti namie, nevaikščioti į pamokas ir prižiūrėti, kad visi būtų pavalgę ir nusiprausę. Bet senelė klykia, kad to nebus, o teta Agė skelia man per pakaušį. Denehis įsiterpia, kad esu per jaunas būti ir nusikaltėliu, ir tėvu, bet abiejose srityse manęs laukia daug žadanti ateitis.

„Pasiimkit drabužius, — liepia teta Agė, — keliausit į mano namus, kol jūsiškė motina neišeis iš ligoninės. Jėzau aukštybėse, tas kūdikis tikra gėda“.

Ji suranda skudurą ir apriša juo Alfuko sėdynę, ji nenori, kad jis pridirbtų visą vežimėlį. Tada pažiūri į mus ir teiraujasi, ko čia stovime išpūtę akis, juk ji liepė mums pasiimti drabužius. Išsigąstu, kad ji užvoš mums ar ims klykti, kai pasakau, kad viskas gerai, kad drabužius turime, esame juos apsivilkę. Ji įsispitrija į mane ir purto galvą. „Štai, — sako ji, — įberk cukraus ir įpilk vandens vaikui į buteliuką“. Ji pareiškia, kad turėsiu stumti Alfuką gatvėmis, kad ji negali valdyti vežimėlio tokiais išklibusiais ratais, iš po kurių lekia akmenys, be to, tas daiktas atrodo baisiai, jai būtų gėda į jį tupdyti net nusususį šunį. Ji paima tris senus paltus nuo mūsų lovos ir sukrauna juos ant vežimėlio, galiausiai Alfuko beveik nebesimato.

Senelė eina su mumis ir šūkauja ant manęs visą kelią nuo Rodeno skersgatvio iki tetos Agės buto Vėjo malūnų gatvėje. „Ar negali padoriai stumti to vežimėlio? Jėzau, tu nužudysi tą vaiką. Baik lakstyti iš šono į šoną, nes gerai užplosiu per žandą“. Ji neis į tetos Agės namus. Ji nebegali į mus žiūrėti nė minutės. Jai užtenka to Makortų klano dar nuo tos dienos, kai ji atsiuntė šešis bilietus, kad visi grįžtume iš Amerikos, nusibodo davinėti pinigų mirusių vaikų laidotuvėms, šelpti maistu kas kartą, kai mūsų tėvas prageria algą ar bedarbio pašalpą, nusibodo remti Andželą, kol tas kvailys iš šiaurės per gerklę varo savo algą visoje Anglijoje. O, jai jau gana, taip taip, ji nušlubčioja Henrio gatve juoda skara apsigobusi žilus plaukus, apsiavusi juodais ilgaauliais suvarstomais batais.

Kai tau vienuolika, o tavo broliams dešimt, penkeri ir vieneri, neaišku, kaip elgtis atsidūrus kieno nors namuose, net jei tai tavo motinos sesers namai. Tau liepiama palikti vežimėlį koridoriuje ir įnešti kūdikį į virtuvę, bet čia ne tavo namai, nežinai, kaip elgtis, kai ateini į virtuvę, nes bijai, kad teta užriks ant tavęs ar voš per pakaušį. Ji nusivelka paltą ir nuneša jį į miegamąjį, o tu stovi su kūdikiu ant rankų laukdamas, kol tau ką lieps. Jei žengsi žingsnį į priekį ar į šoną, ji gali išeiti ir paklausti, ką čia darai, ir tu nežinosi, ką atsakyti, nes pats nežinai. Jei pasakysi kokį žodį savo broliams, ji gali paklausti, ką sau manai kalbėdamasis mano virtuvėje. Turime stovėti tyliai, o tai sunku, nes iš miegamojo sklinda čiurenimas, mes žinome, kad ji tupi ant naktipuodžio ir šlapinasi. Stengiuosi nepažvelgti į Malachį. Jei aš nusišypsosiu, ir jis nusišypsos, Maiklas irgi nusišypsos, tada kils pavojus, kad pradėsime juoktis, o jei pradėsime, išvis negalėsime liautis, įsivaizduodami didelę baltą tetos Agės sėdynę ant mažo gėlėto naktipuodžio. Aš galiu susivaldyti. Aš nesijuokiu. Malachis su Maiklu irgi nesijuokia, visi akivaizdžiai didžiuojamės, jog nesijuokiame ir neįsiveliame į bėdas, bet Alfukas ant mano rankų nusišypso, suguguoja, ir mes nebesusivaldome. Trise imame kvatotis, Alfukas šypsosi murzinu veiduku ir vėl guguoja, mes netenkame kvapo, o teta Agė tempdama žemyn suknelę atriaumoja iš kambario ir taip vožia man per pakaušį, kad aš su kūdikiu atsitrenkiu į sieną. Ji trenkia Malachiui, bando užtvoti ir Maiklui, bet šis nubėga į kitą apvalaus stalo pusę, teta negali jo pasiekti. „Ateik čia, — sako ji, — tu man nebesivaipysi“, bet Maiklas bėga ratu, o ji per stora, kad jį pagautų. „Prigriebsiu tave vėliau, — grasina ji, — užkursiu tau subinę, o tu, mėšlynų lorde, paguldyk tą vaiką ant grindų ten prie viryklės“.