Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Visas pasaulis ant laiptų parudavęs ir miglotas. Ligoniai sėdi prie lovų su pietų padėklais, manasis irgi čia, bet aš nieko nenoriu, nes man plyšta galva. Sėdžiu prie lovos, o berniukas priešais klausia: „Ėhė, ar nenori pietų? Aš paimsiu“, ir ateina padėklo.

Mėginu atsigulti ant lovos, bet slaugė subara: „Nagi, nagi, negulima lovose vidury dienos. Tavo atvejis ne toks rimtas“.

Turiu sėdėti užsimerkęs, viskas paruduoja ir pajuoduoja, pajuoduoja ir paruduoja, aš tikriausiai sapnuoju, nes, Viešpatie Dieve danguje, ar tai tas mažylis su šiltine, mažasis Frenkis, mėnulis kaip šmėkliškas galionas plaukia per debesų jūras, ar tai tu, Frenki, negi manęs neperkėlė iš Užkrečiamųjų ligų ligoninės, dėkui Dievui, juk ten pilna visokiausių ligų, visokių mikrobų gali parsinešti namo pas žmoną savo drabužiuose, kas gi tau atsitiko, Frenki, kodėl parudavo tavo dvi akys?

„Man užkratas, Šeimai“.

„Oje, iki vestuvių pasveiksi, Frenki. Akims reikia pratimų. Labai sveika mirksėti. Turėjau dėdę su ligotomis akimis, mirksėjimas jį išgelbėjo. Jis kas dieną po valandą sėdėdavo ir mirksėdavo, galiausiai jo akys labai sustiprėjo, taigi“.

Noriu daugiau paklausinėti apie mirksėjimą ir stiprias akis, bet jis klausia: „Na, ar prisimeni eilėraštį, Frenki, tą gražų Patricijos eilėraštį?“

Jis stovi tarp lovų su šluota, kibiru ir deklamuoja pakelės plėšiko eilėraštį, ligoniai liaujasi aimanavę, vienuolės ir slaugės stovi, klausosi, Šeimas tęsia, kol prieina prie pabaigos, tada visi kaip išprotėję ploja ir drąsina jį, jis sako jiems, kad mėgsta šitą eilėraštį, kad amžius jį prisimins, kad ir kur nuvyktų, o juk tai nutiko dėl Frenkio Makorto ir jo šiltinės, dėl vargšės Patricijos Medigen, sergančios difterija, kuri mus paliko, tesiilsi ji ramybėje, kitaip jis niekada nebūtų išmokęs eilėraščio, taigi aš tampu įžymus prieglaudos ligoninės akių palatoje, viskas dėl Šeimo.

Mama neaplanko manęs kas dieną, iki čia tolimas kelias, ji ne visada turi pinigų autobusui, o eiti jai sunku, nes ją kankina nuospaudos. Ji mano, kad akys atrodo jau geriau, nors ką galima pasakyti, kai jos išterliotos tuo rudu skysčiu, primenančiu jodą ir taip pat dvokiančiu, o jei tai jodas, jis turi deginti. Vis dėlto sakoma, kad kuo kartesni vaistai, tuo greitesnis gijimas. Mama gauna leidimą išsivesti mane pasivaikščioti giedru oru, lauke pamatau keistą reginį — prie sienos, už kurios gydomi seni žmonės, stovi ponas Timonis pakėlęs akis į dangų. Noriu su juo pasikalbėti, bet turiu paprašyti mamos, nes niekada nežinai, kas dera ir kas nedera ligoninėje.

„Pone Timoni“.

„Kas čia? Ką čia matome?“

„Frenkas Makortas, sere“.

„Frensis, a, Frensis“.

Mama prisistato: „Aš jo motina, pone Timoni“.

„Ką gi, tada judu abu esate palaiminti. Neturiu nei pažįstamų, nei giminių, nei savo kalės Makašlos. O ką tu čia veiki, Frensi?“

„Mano akyse užkratas“.

„O, Jėzau, Frensi, ne akys, tik ne akys. Kristaus Motina, tu tam per jaunas“.

„Pone Timoni, gal norėtumėte, kad jums paskaityčiau?“

„Su tokiom akim, Frensi? O, ne, sūnau, saugok akis. Manęs nebedomina skaitymas. Galvoje turiu viską, ko man reikia. Buvau protingas, kad susikišau viską į galvą jaunystėje, dabar mano galvoje — biblioteka. Anglai nušovė mano žmoną. Airiai nužudė mano vargšę nekaltą Makašlą. Argi tai ne pasaulio pokštas?“

Mama sako: „Pasaulis baisus, bet Dievas yra geras“.

„Iš tiesų, ponia. Dievas sukūrė pasaulį, tai baisus pasaulis, bet Dievas yra geras. Sudie, Frensi. Ilsink akis, o paskui skaityk, kol jos išvarvės iš orbitų. Mes puikiai leidome laiką su senuku Džonatanu Sviftu, tiesa, Frensi?“

„Taip, pone Timoni“.

Mama vedasi mane atgal į palatą. Ji ramina: „Neverk dėl ponio Timonio, jis tau ne tėvas. Be to, šitaip kenki akims“.

Šeimas ateina į palatą tris kartus per savaitę ir atsineša galvoje naujų eilėraščių. Jis sako: „Tu nuliūdinai Patriciją, Frenki, kai supeikei eilėraštį apie pelėdą ir katiną“.

„Man dėl to gaila, Šeimai“.

„Turiu jį galvoje, Frenki, padeklamuosiu, jei nesakysi, kad jis kvailas“.

„Nesakysiu, Šeimai“.

Jis deklamuoja eilėraštį, visiems palatoje jis patinka. Ligoniai nori išmokti žodžius, todėl Šeimas pakartoja eilėraštį tris sykius, kol galiausiai visa palata ima deklamuoti:

Į jūrą išplaukė apuokas ir katytė.

Valtelė buvo jų graži, žalsva,

Pasiėmė medaus šiek tiek, monetų skambančių daugybę,

Banknotan penkių svarų suvynioję jas.

Apuokas pažvelgė aukštyn — kiek daug žvaigždžių!

Tad gitara pritardamas jis ūbavo balsu gūdžiu:

— O, mieloji katyte mano, o, katyte, meile mano,

Kokia graži esi,

Kokia tu graži,

Kokia tu graži,

Kokia graži katytė tu esi.

Jie pakartoja eilėraštį drauge su Šeimų, po to ima šūkauti ir ploti, Šeimas patenkintas juokiasi. Kai jis išeina, pasiėmęs šluotą ir kibirą, palatoje dieną naktį skamba toliau:

— O, mieloji katyte mano, o, katyte, meile mano,

Kokia graži esi,

Kokia tu graži,

Kokia tu graži,

Kokia graži katytė tu esi.

Paskui Šeimas ateina be kibiro ir šluotos, išsigąstu, kad jį išmetė dėl poezijos, bet jis šypsosi ir sako, kad iškeliauja į Angliją dirbti gamykloje, nors kartą padoriai užsidirbs. Jis dirbs du mėnesius, atsiveš žmoną, gal Dievas bus toks malonus ir atsiųs jiems vaikų, nes reikia ką nors daryti su tais eilėraščiais galvoje, o kas gali būti geriau, nei deklamuoti juos mažyliams, mielajai Patricijai Medigen, mirusiai nuo difterijos, atminti.

„Sudie, Frensi. Jei dailiai rašyčiau, atsiųsčiau tau laišką, bet kai atsivešiu žmoną, ji tau parašys. Gal net išmoksiu skaityti ir rašyti, kad gimsiantis vaikelis neturėtų kvailo tėvo“.

Noriu verkti, bet akių ligų palatoje su rudu skysčiu akyse verkti negalima, slaugės sako: „Kas čia dabar, kas čia dabar, būk vyras“. O vienuolės priduria: „Pasimelsk, pagalvok, kaip kentėjo mūsų Viešpats ant kryžiaus su erškėčių vainiku, su ietimi šone, plaštakos ir pėdos buvo sudraskytos vinimis“.

Aš jau mėnuo guliu ligoninėje, daktarai sako, kad galiu keliauti namo, net jei ir liko kiek užkrato. Jei plausiuos akis su muilu ir šluostysiuos švariu rankšluosčiu, jei atgausiu sveikatą valgydamas jautieną ir kiaušinius, netrukus turėsiu porą žvitrių akių, cha cha.

Ponas Daunis, gyvenantis priešais, grįžta iš Anglijos į motinos laidotuves. Jis pasakoja poniai Dauni apie mano tėvą. Ji perpasakoja Braidei Hanon, o šioji — mano motinai. Ponas Daunis sako, kad Malachis Makortas begerdamas išsikraustė iš proto, jis švaisto algą visose Koventrio aludėse, dainuoja airių maištininkų dainas, anglai nekreipia į jas dėmesio, nes jie įpratę, kad airiai taip elgiasi jau aštuonis šimtus kančių metų, bet jie neleidžia nė vienam stovėti aludėje ir įžeidinėti Anglijos karalių su karaliene, jų dvi mielas dukreles ir pačią karalienę motiną. Įžeidinėti karalienę motiną... To jau per daug. Ką gi ji kam padarė, ta miela sena ledi? Kartais Malachis prageria nuompinigius ir nakvoja parkuose, kol žemės savininkai išmeta jį lauk. Jis tikra nešlovė, toks jau jis yra, ponas Daunis džiaugiasi, kad Makortas ne limerikietis, jis darytų gėdą senajam miestui. Koventrio teisėjams ima trūkti kantrybės, jei Malachis Makortas nesiliaus paikioti, jis bus išspirtas iš šalies.