Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kai kurios šeimos dainuoja:

Op ėhė oi ėhė oi ėhė o!

Op ėhė oi ėhė oi!

Mums nerūpi nei Anglija, nei Prancūzija,

Mes tik norime, op, kad pultų Vokietija!

Jei atvėsta, turčiai įsijungia elektrinį židinį, nes taip jaukiau, ir sėdi virtuvėse, klausydami naujienų, skelbiančių, kad labai gaila anglų moterų ir vaikų, mirštančių nuo vokiečių bombų, bet tik prisiminkime, ką anglai išdarinėjo su mumis ištisus aštuonis šimtus metų.

Šeimos, kurių vyrai Anglijoje, gali dėtis ponais prieš kitus. Per pietus ir pavakarius naujosios turtuolės stovi prie durų ir šaukia savo vaikus: „Maiki, Keitlina, Pedi, ateikit valgyti pietų. Ateikit skanutėlės ėriuko kojos, gardžių žaliųjų žirnelių ir baltų miltingų bulvių“.

„Šonai, Džose, Pege, ateikit gerti arbatos, jūsų laukia šviežia duona su sviestu ir nuostabus anties kiaušinis, tokio čia neturi nė vienas“.

„Brendanai, Ene, Petsi, ateikit valgyti keptos kraujinės dešros, virtų dešrelių ir skanaus biskvito, pamirkyto geriausiame ispaniškame cherese“.

Tokiu metu mama liepia mums sėdėti namie. Neturime nieko, išskyrus duoną ir arbatą, ir ji nenori, kad įkyrūs kaimynai pamatytų mus, varvinančius seiles, kankinamus gardžių kvapų, sklindančių skersgatvyje. Anot mamos, akivaizdu, jog jie neįpratę skaniai valgyti, jei tiek tauškia apie maistą. Tik žemiausio sluoksnio žmonės gali stovėti prie durų ir šūkauti kitiems, ką valgys vakarienės. Mama sako, kad šitaip jie mėgina atsiskirti nuo mūsų, nes tėtis yra svetimšalis iš šiaurės, jis neturi su jais nieko bendra. Tėtis tvirtina, kad visas tas maistas perkamas už anglų pinigus, tie, kurie juos paėmė, neregės laimės, bet ko gi gali tikėtis iš limerikiečių, iš tų žmonių, kurie pelnosi iš Hitlerio karo, iš žmonių, kurie dirba ir kovoja už anglus. Jis sako niekada nevažiuosiąs ten ir nepadėsiąs anglams laimėti karo. Mama šaiposi: „Ne, tu liksi čia, kur nėra darbo ir vargiai gali gauti anglių arbatai išsivirti. Ne, tu liksi čia ir pragėrinėsi pašalpą, kai tau užeis noras. Tu žiūrėsi, kaip tavo sūnūs vaikšto prakiurusiais batais, kaip pro kelnių skyles šviečia jų užpakaliai. Visuose skersgatvio namuose jau įvesta elektra, o mes džiaugiamės turėdami žvakę. Dieve aukštybėse, jei turėčiau pinigų bilietui, pati keliaučiau į Angliją, esu tikra, kad ten gamyklose reikia moterų“.

Tėtis sako, kad gamykloje ne vieta moteriai.

Mama atkerta: „Sėdėti prie židinio, kol kelnės suplyš, irgi netinka vyrui“.

Sakau tėčiui: „Kodėl tau neišvažiavus į Angliją, kad galėtume įsivesti elektrą ir nusipirkti radijo imtuvą, tada mama galėtų stovėti prie durų ir pasakoti kaimynams, ką valgysime pietų?“

Jis klausia: „Ar nenori, kad tavo tėvas būtų čia, namie, su tavimi?“

„Noriu, bet tu galėsi grįžti pasibaigus karui, tada visi galėsime plaukti į Ameriką“.

Jis atsidūsta: „Ak, aha, ak, aha“. Gerai, jis važiuosiąs į Angliją po Kalėdų, nes Amerika dabar irgi kariauja, matyt, tam yra rimta priežastis. Jis niekada nevyktų, jei į karą nebūtų įsivėlę amerikiečiai. Jis sako man, kad namuose turėsiu būti vyras, pasirašo su agentu sutartį darbui Koventrio fabrike, nors visi kalba, kad Koventris yra labiausiai bombarduojamas Anglijos miestas. Agentas tikina: „Ten daugybė darbo norintiems dirbti vyrams. Galėsi dirbti viršvalandžius, kol išsilaikysi ant kojų, jei taupysi, drauguži, karui pasibaigus tapsi Rokfelerių“.

Anksti atsikeliame ir lydime tėtį į geležinkelio stotį. Keitlina O’Konel iš parduotuvės žino, kad tėtis išvyksta į Angliją ir kad pinigai plauks atgal, ji tokia laiminga, kad leidžia mamai skolon nusipirkti arbatos, miltų, cukraus, duonos, sviesto ir kiaušinį.

Vieną kiaušinį.

Mama sako:

„Šis kiaušinis jūsų tėvui. Jam reikia pasistiprinti prieš jo laukiančią ilgą kelionę“.

Kiaušinis kietai virtas, tėtis jį nulupa. Supjausto kiaušinį į penkias dalis ir duoda kiekvienam iš mūsų po kąsnelį užsidėti ant duonos. Mama subara: „Nebūk kvailas“.

Tėtis atsako: „Ką gi veikti vyrui su visu kiaušiniu?“ Mamai ant blakstienų pakimba ašaros. Ji prisitraukia kėdę prie krosnies. Visi valgome duoną su kiaušiniu ir žiūrime, kaip ji verkia. Galiausiai ji burbteli: „Ko čia žiopsot?“, nusuka akis į pelenus. Jos duona su kiaušiniu vis dar guli ant stalo, svarstau, ar ji išvis ketina valgyti. Maistas vilioja, aš vis dar alkanas, tačiau tėtis atsikelia ir nuneša jai tą riekę su arbata. Ji purto galvą, bet jis tol ją įkalbinėja, kol ji, šniurkščiodama ir ašarodama, ima valgyti. Jis kiek pasėdi priešais ją tylėdamas, mama pakelia galvą, pažiūri į laikrodį ir primena: „Laikas eiti“. Tėtis užsideda kepurę ir pasiima krepšį. Mama suvynioja Alfuką į seną antklodę, mes iškeliaujame Limeriko gatvėmis.

Gatvėse mes ne vieni. Išvykstantys tėvai eina priekyje, motinos nešasi kūdikius ar stumia vežimėlius. Moteris su vežimėliu siūlo kitoms: „Viešpatie aukštybėse, ponia, jūs tikriausiai nusigalavote nešdama vaiką. Aišku, galite paguldyti jį į vežimėlį ir pailsinti savo rankas“.

Į vežimėlius galima suguldyti keturis ar penkis spiegiančius kūdikius. Vežimėliai seni, ratai išklibę, kūdikiai supami, kol jiems pasidaro bloga ir jie išvemia visą maistą.

Vyrai šaukia vieni kitiems: „Geros dienos, Mikai. Geros kelionės, Džo“. „Aha, iš tiesų, Mikai. Oje, mes galėtume kuo puikiausiai išlenkti po bokalą prieš išvažiuodami, Džo. Juk galime, Mikai. Jei jau taip nutiko, ramiausiai galime nusigerti“.

Jie kvatoja, o raudonanosės moterys ašaroja jiems už nugarų.

Vyrai susigrūda į aludes aplink geležinkelio stotį ir išleidžia pinigus, kuriuos agentai davė maistui kelionėje. Jie išgeria paskutinį alaus bokalą, paskutinį lašą viskio Airijos žemelėje, nes, Dievas žino, jis tikrai gali būti paskutinis, Mikai, juk fricai bombarduoja Angliją kaip išprotėję, praėjus vos akimirksniui po to, ką mums padarė anglai, argi ne tragiška, kad turime ten keliauti ir gelbėti seniausių priešų subines.

Moterys lieka prie aludžių ir šnekučiuojasi. Mama sako poniai Myhen: „Kai tik gausiu pirmąją perlaidą, keliausiu į parduotuvę ir nupirksiu daug maisto pusryčiams, kad visi sekmadienio ryte galėtume suvalgyti po kiaušinį“.

Žiūriu į Malachį: „Ar girdėjai? Visas kiaušinis sekmadienio rytą“. O, Dieve, aš jau turiu planų dėl savo kiaušinio. Trinktelėsiu per viršūnėlę, lukštas švelniai sutrūkinės, šaukšteliu nubrauksiu baltymą, ant trynio uždėsiu truputį sviesto, pasūdysiu, palauksiu, panardinsiu šaukštelį, pakabinsiu, dar druskos, dar sviesto, į burną, o, Dieve aukštybėse, jei rojus turi skonį, jis greičiausiai primena kiaušinį su sviestu ir druska, o po kiaušinio argi yra kas nors pasaulyje skaniau už šviežią šiltą duoną ir puodelį saldžios auksinės arbatos?

Kai kurie vyrai jau pernelyg girti, kad paeitų, anglų agentai sumoka blaiviesiems, kad ištrauktų juos iš aludžių ir sumestų į platų arklių traukiamą vežimą, nuvešiantį vyrus į stotį, kur juos sukimš į traukinį. Agentai beviltiškai mėgina išvesti samdinius iš aludžių. „Nagi, vyrai. Praleisite traukinį, neteksite gero darbo. Nagi, vyrai, Anglijoje turime Guinessą. Turime Jamesoną. Nagi, vyrai, būkite geri. Pragersite savo maistpinigius ir daugiau nieko negausite“.

Vyrai liepia agentams pabučiuoti jų airiškas subines, jiems dar pasisekė, kad liko gyvi, kad jų nepakorė ant artimiausio gatvės žibinto po to, ką jie padarė Airijai. Vyrai traukia: