Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Taip, seserie“.

„Ar priėmei komuniją?“

„Taip, seserie“.

Ji vedasi mane į tuščią palatą ir liepia sėstis ant kėdės, netrukus gausiu savo vakarienę. Ji išeina, o aš svarstau, ar valgysiu su vienuolėmis ir slaugėmis, o gal atsidursiu palatoje su vaikais, valgančiais Kalėdų vakarienę. Vakarienę man atneša mergina mėlyna suknele, kuri atnešdavo knygų. Ji padeda padėklą ant lovos krašto, aš prisitraukiu kėdę. Ji susiraukia ir nutaiso piktą veidą. „Tu, — sako ji, — tai tavo vakarienė, nenešiu tau jokių knygų“.

Vakarienė puiki, kalakutas, bulvių košė, žirneliai, drebučiai ir saldus kremas, dar puodelis arbatos. Drebučiai ir kremas atrodo labai skanūs, negaliu atsispirti, suvalgysiu juos iš pradžių, juk čia nieko nėra, niekas nepastebės, bet kai imu valgyti, su duona grįžta mergina mėlyna suknele ir klausia: „Ką darai?“

„Nieko“.

„Kaip nieko? Tu valgai saldumynus prieš vakarienę, — ir ji išbėga šaukdama. — Seserie Rita, seserie Rita, greitai ateikite!“ Įbėga vienuolė: „Frensi, ar gerai jautiesi?“

„Taip, seserie“.

„Jam ne viskas gerai, seserie. Jis valgo drebučius ir saldų kremą prieš vakarienę. Tai nuodėmė, seserie“.

„O, nagi, jergutėliau, tu bėk, o aš apie tai pasikalbėsiu su Frensiu“.

„Taip, seserie, pasikalbėkite su juo, nes visi vaikai ligoninėje ims valgyti saldumynus prieš vakarienę, kas gi iš to išeis?“

„Iš tiesų, iš tiesų, kas gi iš to išeis? Dabar bėk“.

Mergina išeina, sesuo Rita man šypsosi. „Dievas ją myli, ji net tokios būklės viską pastebi. Turime būti su ja kantrūs, Frenki, nes ji yra palytėta“.

Ji išeina, tuščioje palatoje tylu, kai baigiu, nežinau, ką daryti, nes nevalia nieko daryti, kol tau ko nepaliepia. Ligoninėse ir mokyklose visada sakoma, ką daryti. Laukiu ilgai, kol mergina mėlyna suknele ateina padėklo. „Ar baigei?“ — klausia ji.

„Taip“.

„Ką gi, tai viskas, gali eit namo“.

Tikriausiai merginos, kurioms ne visi namie, negali liepti eiti namo, svarstau, gal man palaukti sesers Ritos. Slaugė koridoriuje sako, kad sesuo Rita vakarieniauja ir jai nereikėtų trukdyti.

Nuo Santarvės kryžkelės iki Kareivinių kalvos ilgas kelias, kai pareinu namo, mano šeima jau susikrausčiusi viršun į Italiją ir kemša kiaulės galvą su kopūstais ir baltomis miltingomis bulvėmis. Pasakoju jiems apie savo Kalėdų vakarienę. Mama domisi, ar valgiau su slaugėmis ir vienuolėmis, ji pykteli, kai pasakau jai, kad valgiau vienas palatoje, ir sako, kad taip nereikėtų elgtis su vaikais. Ji liepia man sėstis ir suvalgyti kiek kiaulės galvos, sugrūdu viską į burną, esu taip prisivalgęs, kad turiu gultis į lovą, o mano pilvas atsikišęs per kokią mylią.

Ankstyvas rytas, prie mūsų durų sustoja automobilis, pirmasis, kurį matome skersgatvyje. Kostiumuoti vyrai žiūri pro Fino arklidės duris, tikriausiai ten kažkas negerai, nes skersgatvyje niekada nematėme kostiumuotų vyrų.

Kažkas nutiko Finui. Jis guli ant arklidės grindų, žvelgia į gatvę, pro jo lūpas virsta baltos tarsi pienas putos. Arklininkas, kuris rūpinasi Finu, sako, kad rado jį tokį šįryt, tai keista, nes jis visada būna atsikėlęs ir laukia pašaro. Vyrai purto galvas. Mano brolis Maiklas klausia vieno iš jų: „Pone, kas nutiko Finui?“

„Arklys serga, sūnau. Eik namo“.

Arklininkas, kuris prižiūri Finą, dvokia viskiu. Jis sako Maiklui: „Tas arklys beviltiškas. Reikės jį nušauti“.

Maiklas tampo mane už rankos: „Frenkai, jie negali jo nušauti. Pasakyk jiems. Tu didelis“.

Arklininkas sako: „Eik namo, berniuk. Eik namo“.

Maiklas jį užpuola, ima spardyti, įkanda į ranką, tada arklininkas pargriauna Maiklą. „Laikyk tą savo broliūkštį, — liepia jis man. — Laikyk jį“.

Vienas iš vyrų ištraukia kažką gelsva ir rusva iš krepšio, eina prie Fino, prideda tą daiktą jam prie galvos, pasigirsta garsus pokštelėjimas. Finas sudreba. Maiklas užrinka ant to vyro ir užpuola jį, bet tas paaiškina: „Arklys sirgo, sūnau. Jam geriau iškeliauti“.

Kostiumuoti vyrai išvažiuoja, o arklininkas sako, kad turės palaukti sunkvežimio, kuris išveš Finą, negalima palikti jo vieno, nes užpuls žiurkės. Jis klausia, ar galėtume pasaugoti arklį su šunimi, kol jis suvaikščios į aludę, jam tiesiog burna perdžiūvo, kaip norisi alaus.

Nė viena žiurkė neturi galimybės prasibrauti prie Fino, nes ten stovi Maiklas su maža lazda, tokia, kaip ir jis pats. Grįžta alumi pradvisęs arklininkas, paskui didžiulis sunkvežimis atvažiuoja išvežti arklio, didžiulis sunkvežimis su trimis vyrais ir dviem plačiomis lentomis, kurias nuleidžia iš sunkvežimio Finui prie galvos. Trys vyrai ir arklininkas Finą apraišioja virvėmis ir tempia lentomis į viršų, o skersgatvio žmonės šaukia ant jų, nes lentose yra vinių ir rakščių, jos sminga į Finą, plėšo jo odą ir nudažo lentas šviesiai rausvu krauju.

„Jūs sudirbsit tą arklį“.

„Argi negalite bent kiek gerbti negyvėlio?“

„Atsargiau su tuo vargšu arkliu“.

Arklininkas užrinka: „Vardan Jėzaus, ko čia cypčiojat? Tai tik negyvas arklys“. Maiklas vėl jį užsipuola, nuleidęs galvą jis mojuoja mažais kumšteliais, kol arklininkas stumteli jį taip, kad jis parkrenta aukštielninkas, tada mama įtūžusi puola prie arklininko, šis tekinas skuodžia lentomis ir pasislepia už Fino lavono. Vakare jis girtas grįžta išsimiegoti, kai jis išeina, šiene įsiliepsnoja ugnis ir arklidės sudega. Žiurkės pasipila į skersgatvį, visi berniukai ir šunys jas vejasi, kol graužikai pasprunka į garbių žmonių gatves.

IX

Mama pareiškia: „Užteks Alfuko. Aš nusikamavau. Viskas. Daugiau jokių vaikų“.

Tėtis nesutinka: „Gera katalikė turi atlikti žmonos pareigą ir paklusti vyrui, jei ne, bus amžiams pasmerkta“.

Mama atsiliepia: „Jei tik nebebus vaikų, amžinas pasmerkimas man skamba visai patraukliai“.

Ką gi tėčiui daryti? Vyksta karas. Anglų agentai verbuoja airius dirbti jų ginklų gamyklose, uždarbis geras, o Airijoje nėra jokio darbo. Jei žmona tau atsuka nugarą, Anglijoje, kurios pajėgūs vyrai kaunasi su Hitleriu ir Musoliniu, moterų netrūksta, tad gali daryti ką nori, jei tik neužmiršti, kad esi žemesniosios klasės airis ir nemėgini iššokti virš bambos.

Šeimos mūsų skersgatvyje gauna pašto perlaidas iš vyrų, dirbančių Anglijoje. Jos lekia į paštą išgryninti pinigų, kad šeštadienio vakarais ir sekmadienio rytais galėtų apsipirkti ir parodyti kaimynams, jog yra pasiturintys. Berniukams šeštadieniais kerpami plaukai, moterys garbanoja plaukus geležinėmis žnyplėmis, įkaitintomis ugnyje. Dabar tos moterys išdidžiai sumoka šešiapensį ar net šilingą už vietą Savojos kino teatre, čia renkasi aukštesnės klasės žmonės, o žemesniųjų sluoksnių atstovai užima dvipensį kainuojančias vietas Lyrikos kino galerijoje ir niekada nepavargsta rėkti ekranui, tokie žiūrovai gali šūksniais drąsinti afrikiečius, svaidančius ietis į Tarzaną, arba indėnus, skalpuojančius Jungtinių Valstijų kavaleriją. Naujieji turtuoliai sekmadieniais po mišių grįžta namo pasipūtę, prisikerta mėsos ir bulvių, saldainių ir pyragaičių, jiems nieko nereiškia gerti arbatą iš dailių puodukų, pastatytų ant lėkštučių, į kurias nuteka arbatos lašeliai, kai pakelia puoduką, jie atkiša mažąjį pirštelį, kad matytųsi, kokie jie kilmingi. Kai kurie net nebevaikšto į žuvies ir keptų bulvių užkandines, nes tokiose vietose nepamatysi nieko gera, tik girtus kareivius, naktines plaštakes ir vyrus, pragėrinėjančius bedarbio pašalpas, o jų žmonos klykia, kad jie eitų namo. Drąsiausius turtuolius galima pamatyti Savojos restorane ar pas Stelą, geriančius arbatą, valgančius bandeles, prie lūpų glaudžiančius servetėles, tik pamanykit, grįžtančius namo autobusu ir besiskundžiančius, kad aptarnavimas nebe toks, koks buvo. Jie įsivedė elektrą, dabar jie gali turėti tai, ko niekada anksčiau nėra matę, kai sutemsta, jie įsijungia naują radijo imtuvą, kad pasiklausytų, kaip vyksta karas. Jie dėkoja Dievui už Hitlerį, nes jei jis nebūtų pražygiavęs per visą Europą, Airijos vyrai vis dar tupėtų namie ir krapštytųsi subines eilėje prie darbo biržos.