Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Ant Džiaugsmo kalvos pirmadienio rytą

Aukštai ant medžio pakartas,

Kevinas Baris savo jaunystę

Atidavė čia už laisvę.

Stotyje sušvilpia traukinys, agentai maldauja moterų, kad ištrauktų savo vyrus iš aludžių. Vyrai iššlitiniuoja dainuodami, verkdami, glėbesčiuoja žmonas ir vaikus, žada atsiųsti tiek pinigų, kad Limerikas virs antruoju Niujorku. Vyrai kopia stoties laiptais, o moterys ir vaikai šaukia įkandin:

„Kevinai, mylimasis, prisižiūrėk, nevilkėk šlapių marškinių“.

„Išsidžiovink kojines, Maiklai, kitaip kojos piršto skaudulys tave visiškai priveiks“.

„Pedi, neprisigerk daug, ar girdi, Pedi?“

„Tėti, tėti, nevažiuok, tėti“.

„Tomi, nepamiršk atsiųsti pinigų. Iš vaikų liko tik kaulai ir oda“.

„Piteri, nepamiršk gerti vaistų, juk tavo silpna krūtinė. Dieve, padėk mums“.

„Lari, saugokis tų prakeiktų bombų“.

„Kristi, nesišnekėk su tom anglėm. Jos serga daugybe ligų“.

„Džeki, grįžk. Mes tikrai kaip nors išsiversime. Nevažiuok, Džeeekiii, Džekiii, o, Jėzau, nevažiuok“.

Tėtis glosto mums galvas. Jis liepia prisiminti religines pareigas, bet svarbiausia — klausyti motinos. Jis stovi priešais mamą. Ji laiko Alfuką ant rankų ir sako: „Prisižiūrėk“. Tėtis numeta krepšį ir apkabina ją. Jie taip stovi valandžiukę, kol suspaustas kūdikis ima inkšti. Tėtis linkteli, pakelia krepšį, kopia į stotį, atsisuka pamojuoti, ir štai jo nebėra.

Namuose mama sako: „Tebūnie. Žinau, tai mums ne pagal kišenę, bet aš užkursiu krosnį ir išvirsiu dar arbatos, nes ne kas dieną jūsų tėvas iškeliauja į Angliją“.

Mes susėdame aplink krosnį, geriame arbatą ir žliumbiame, nes nebeturime tėvo, bet mama suramina: „Neverkite, užteks. Dabar, kai jūsų tėvas išvyko į Angliją, mūsų rūpesčiai tikriausiai baigsis“.

Tikriausiai.

Mama su Braidė Hanon sėdi prie židinio viršuje Italijoje, rūko „Laukines vynuoges“, geria arbatą, o aš sėdžiu ant laiptų ir klausausi. Mūsų tėvas Anglijoje, taigi iš Keitlinos O’Konel parduotuvės galime gauti, ko tik norime, sumokėsime po dviejų savaičių, kai jis ims siųsti pinigus. Mama sako Braidei negalinti sulaukti, kol išsikels iš šio prakeikto skersgatvio į namą su padoria išviete, kurios nereikės dalytis su puse pasaulio. Visi turėsime naujus batus ir lietpalčius, nebegrįšime namo po pamokų išbadėję. Gausime kiaušinių ir lašinių bryzelį sekmadienio pusryčiams, kumpio, kopūstų ir bulvių vakarienei. Turėsime elektros šviesą, kodėl gi ne? Argi Frenkas su Malachiu neįprato prie to Amerikoje, kur visi turėjo elektrą?

Mums tereikia palaukti dvi savaites, kol pašto pasiuntinukas pasibels į duris. Tėtis turės priprasti prie darbo Anglijoje, nusipirkti darbo drabužių ir kur nors apsistoti, tad pirmoji perlaida nebus didelė, trys svarai ar trys svarai ir dešimt šilingų, bet netrukus gyvensime kaip kitos šeimos gatvelėje, gausime po penkis svarus per savaitę, sumokėsime skolas, pirksime naujus drabužius, šiek tiek pataupysime tai dienai, kai susikrovę daiktus paliksime Angliją ir iškeliausime į Ameriką. Mama pati galėtų gauti darbą anglų gamykloje, gaminti bombas ar dar ką, Dievas mato, pinigai byrėtų į mūsų sterbles nenutrūkstamu srautu. Ji nebūtų laiminga, jei užaugtume kalbėdami anglišku akcentu, bet geriau angliškas akcentas nei tuščias pilvas.

Braidė sako, kad nesvarbu, kokiu akcentu kalba airis, jei tik jis nepamirš, ką anglai mums padarė per tuos aštuonis šimtus metų.

Žinome, kokie šeštadieniai būna mūsų skersgatvyje. Žinome, kad kai kurios šeimos, kaip Dauniai, gyvenantys priešais, gauna savo perlaidas anksti, nes ponas Daunis yra tvirtas vyras, jis penktadieniais išlenkia bokalą ar porą ir pareina namo miegoti. Tokie vyrai kaip jis bėga į paštą išsyk, kai tik jiems sumoka, kad jų šeimoms nė akimirkos nereikėtų nerimauti ar laukti. Vyrai kaip ponas Daunis siunčia savo sūnums Karališkojo oro laivyno antsiuvus, kad vaikai prisisiūtų juos prie paltų. Mes irgi tokių norime, apie juos kalbėjome tėčiui prieš kelionę. Nepamiršk Karališkojo oro laivyno ženklelių, tėti.

Matome, kaip pasiuntinukai ant dviračių įsuka į skersgatvį. Jie yra laimingieji pasiuntinukai, nes arbatpinigiai iš skersgatvių viršija tuos, kuriuos jie gauna didžiosiose gatvėse ir alėjose, kur turtingi žmonės gaili net savo myžalų srovės.

Šeimos, anksti gavusios perlaidas, atrodo itin patenkintos. Jos galės visą šeštadienį džiaugtis tais pinigais. Jos apsipirkinės, valgys, visą dieną galės galvoti, ką veiks vakare, o tai beveik geriausias užsiėmimas, nes šeštadienio vakaras, jei turi keletą šilingų kišenėje, yra nuostabiausias savaitės vakaras.

Yra šeimų, kurios kas savaitę negauna perlaidų, jas galima pažinti iš susirūpinusių išraiškų. Ponia Meger du mėnesius kiekvieną šeštadienį stovi prie savo durų. Motina sako, kad gėda šitaip laukti prie durų. Vaikai, žaidžiantys skersgatvyje, irgi neatitraukia akių nuo pasiuntinio. „Ėhė, pasiuntinuk, ar turi ką nors Meger?“ Kai jis atsako, kad ne, jie klausia: „Ar tikrai?“ Pasiuntinukas patikina: „Aišku. Žinau, ką nešioju suknistame pašto maiše“.

Visi žino, kad pasiuntinukai liaujasi važinėję, kai šeštą valandą nuskamba „Viešpaties angelas“, vakaro tamsa atneša neviltį moterims ir vaikams.

„Pasiuntinuk, ar galėtum dar kartą pažiūrėti į savo maišą? Prašau. Ak, Dieve“.

„Žiūrėjau. Nieko jums neturiu“.

„Ak, Dieve, prašau, pažiūrėk. Mes Megeriai. Ar pažiūrėsi?“

„Velniškai gerai žinau, kad jūs Megeriai, aš jau žiūrėjau“.

Vaikai griebia jį nuo dviračio, jis atsispardo: „Jėzau, ar atstosit nuo manęs!“

Kai šeštą vakare pasigirsta „Viešpaties angelas“, diena baigta. Tie, kurie gavo perlaidas, valgo vakarienę skaisčiai šviečiant lempoms, o tie, kurie negavo, turi užsidegti žvakes ir pasidomėti, gal Keitlina O’Konel duos jiems arbatos, duonos ir palauks dar savaitę, kai tikrų tikriausiai, su Dievo ir Jo Palaimintosios Motinos pagalba, perlaida ateis.

Ponas Mehenas iš skersgatvio galo išvyko į Angliją kartu su tėčiu. Kai pašto pasiuntinukas sustoja prie Mehenų, žinome, kad po to jis ateis pas mus. Mama pasiruošia paltą eiti į paštą, bet ji neatsistos nuo kėdės Italijoje, kol neturės perlaidos savo rankose. Pasiuntinukas važiuoja skersgatviu ir pasuka pas Daunius. Jis įteikia jiems perlaidą, paima arbatpinigius ir apgręžia dviratį atgal. Malachis šaukia: „Pasiuntinuk, ar turi ką nors Makortams? Mūsiškė perlaida šiandien turėjo ateiti“. Pasiuntinukas papurto galvą ir nuvažiuoja.

Mama traukia savo „Laukinę vynuogę“. „Ką gi, priešaky dar visa diena, nors norėčiau apsipirkti ankstėliau, kol iš mėsininko Bario dar nenupirktas geriausias kumpis“. Ji negali pasitraukti nuo krosnies, o mes iš gatvės, nes bijome, kad atvažiuos pasiuntinukas ir nieko neras namie. Tada turėtume laukti iki pirmadienio, kol išgrynintume pinigus, taigi savaitgalis būtų visiškai sugadintas. Turėtume žiūrėti, kaip Mehenai ir kiti vaikštinėja apsivilkę naujais drabužiais ar pėdina namo nešdamiesi kiaušinius, bulves ir dešreles sekmadieniui, kaip šeštadienio vakarą išlinguoja žiūrėti filmų. Ne, mes negalime pajudėti nė colio, kol nesulauksime pasiuntinuko. Mama ramina, kad nuo vidurdienio iki antros nėra ko jaudintis, nes daugelis pašto pasiuntinukų išeina pietauti, tikriausiai jie užplūs tarp antros ir šeštos. Mes nė kiek nesijaudiname maždaug iki šešių. Stabdome visus pasiuntinukus. Sakome, kad mūsų pavardė Makortai, kad tai pirmoji mūsų perlaida, ten turėtų būti trys svarai ar daugiau, gal jie tiesiog pamiršo užrašyti mūsų pavardę ar adresą, ar tikrai nieko nėra? Ar tikrai nieko? Vienas vaikinukas pažada, kad paklaus pašte. Jis žino, ką reiškia laukti perlaidos, nes jo paties tėvas šūdinai prasigėrė Anglijoje ir nesiunčia nė penso. Mama viduje jį išgirsta ir liepia mums niekada taip nekalbėti apie savo tėvą. Tas vaikinas grįžta prieš pat šešias, prieš „Viešpaties angelą“, ir sako, kad paklausė ponios O’Konel pašte, ar šią dieną jie ką nors turėjo Makortams, bet jie neturėjo. Mama nusisuka į pelenus ir traukia paskutinį dūmą iš nuorūkos, suspaustos tarp parudusio nykščio ir nusvilusio didžiojo piršto. Maiklas, kuriam tik penkeri ir kuris nieko nesupras, kol jam nesukaks vienuolika, kaip man, klausia, ar šįvakar valgysime žuvį su bulvėmis, jis alkanas. Mama sako: „Kitą savaitę, meiluti“. Maiklas grįžta žaisti į skersgatvį.