Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kai rytais prie ugnies turi tėvą, nebereikia nei Kuchulino, nei Septintojo laiptelio angelo, nieko.

Vakarais jis padeda mums atlikti užduotis. Mama sako, kad Amerikoje tai vadinama namų darbais, bet čia tai užduotys — aritmetikos uždaviniai, anglų kalba, airių kalba, istorija. Tėtis negali padėti ruošti airių kalbos užduočių, nes jis iš šiaurės ir kalba kitaip. Malachis pasisiūlo pamokyti jį airiškų žodžių, bet tėtis atsako, kad jau per vėlu, kad senų žmonių naujaip gyventi neišmokysi. Prieš guldami susėdame aplink židinį, jei paprašome — tėti, papasakok mums ką nors, jis sukuria kokią istoriją apie žmogelį iš skersgatvio, ji nuneša mus per visą pasaulį, pakylame į orą, nusileidžiame po vandeniu ir vėl grįžtame į savo gatvelę. Visi šioje istorijoje yra kitoniškų spalvų, viskas apversta aukštyn kojom. Automobiliai ir lėktuvai nusileidžia po vandeniu, o povandeniniai laivai skraido ore. Rykliai sėdi medžiuose, o milžiniška lašiša sportuoja su kengūromis mėnulyje. Šiaurės meškos imasi su drambliais Australijoje, o pingvinai moko zulusus groti dūdmaišiais. Po pasakojimo jis vedasi mus į viršų ir suklupdo maldai. Sukalbame „Tėve mūsų“, tris „Sveika, Marija“, „Dieve, laimink popiežių“, „Dieve, laimink mamytę“, „Dieve, laimink mūsų mirusią seserį ir brolius“, „Dieve, laimink Airiją“, „Dieve, laimink De Valerą“ ir „Dieve, laimink visus, kurie duoda tėčiui darbą“. Jis sako: „Eikit miegoti, berniukai, šventasis Dievas jus stebi, Jis visada žino, kada esate negeri“.

Manau, mano tėvas yra kaip Šventoji Trejybė su trimis žmonėmis viename asmenyje, vienas — rytinis su laikraščiu, antras — vakarinis su istorijomis ir maldomis, galiausiai — tas, kuris blogai elgiasi, pareina namo dvokdamas viskiu ir nori, kad mirtume už Airiją.

Man liūdna dėl jo netikusio elgesio, bet negaliu jo šalintis, nes pirmasis ryte pasirodo tikrasis tėvas, jei gyvenčiau Amerikoje, galėčiau pasakyti: myliu tave, tėti, kaip sakoma filmuose, bet to negalima sakyti Limerike, nes baisu, kad būsi išjuoktas. Leidžiama sakyti, kad myli Dievą, kūdikius ir lenktynes laiminčius arklius, bet jei myli dar ką nors, vadinasi, tau trūksta kelių varžtelių.

Dieną naktį kankinamės virtuvėje, kai žmonės tuština savo kibirus. Mama sako, kad mus nužudys ne Šanonas, bet dvokas iš išvietės šalia mūsų durų. Blogai žiemą, kai vanduo išsilieja ir skverbiasi po durimis, bet dar blogiau šiltu oru, kai skraido mėsinės musės ir siautėja žiurkės.

Šalia išvietės stovi arklidės, čia laikomas didžiulis arklys iš Gebeto anglių sandėlio. Jis vardu Finas, mes visi jį mylime, bet sandėlio arklininkas nepakankamai rūpinasi arklidėmis, ir dvokas atkeliauja iki mūsų namų. Išvietės ir arklidžių smarvė pritraukia žiurkes, mums tenka užsiundyti ant jų savo šunį Lakį. Jis mėgsta įspeisti žiurkes į kampą, tada mes jas uždaužome akmenimis, lazdomis ar arklidėje užbadome šakėmis. Arklys bijo žiurkių, turime būti atsargūs, kai jis stojasi piestu. Jis supranta, kad nesame žiurkės, nes atnešame jam obuolių, kai apvagiame kokį užmiesčio sodą.

Kartais žiurkės pasprunka ir slepiasi mūsų namuose ar anglių sandėliuke po laiptais, kur tamsu nors į akį durk, neįmanoma jų įžiūrėti. Negalime jų rasti net kai atsinešame žvakę, nes jos išsirausią urvus, nežinia, kuriame ieškoti. Jei turime ugnies, užsiverdame vandens ir lėtai iš katiliuko pilame į urvą, tada palei mūsų kojas jos išsilaksto iš sandėliuko ir vėl neria pro duris, jei Lakis nespėja jų sučiupti dantimis ir užpurtyti negyvai. Mes tikimės, kad jis suės tas žiurkes, bet jis palieka jas gatvėje išvirtusiomis žarnomis ir bėga pas tėvą kąsnio duonos, pamirkytos arbatoje. Kaimynai kalba, kad šuo elgiasi keistai, bet ko gi tikėtis iš Makortų šuns.

Vos pasigirsta krebždėjimas ar kas pamini žiurkes, mama išbėga pro duris ir lekia skersgatviu. Ji mieliau amžinai vaikščios Limeriko gatvėmis nei bent minutę pasiliks namuose, kur apsigyveno žiurkė, mama niekada neturės ramybės, nes kol šalia yra arklidės ir išvietė, netoliese vakarienės nuolat lauks kokia žiurkė su šeimyna.

Mes kovojame su žiurkėmis ir su dvoku iš išvietės. Šiltu oru norėtume atsidaryti duris, bet negalime, nes skersgatviu trepsi kaimynai ir tuština savo kaupinus kibirus. Kai kurios šeimos itin netvarkingos, bet tėtis nekenčia jų visų, nors mama aiškina, kad žmonės nekalti, jei statybininkai prieš šimtą metų pastatė namus be išviečių, išskyrus šią vienintelę prie mūsų durų. Tėtis sako, kad jie turėtų tuštinti kibirus vidury nakties, kai miegame, kad mūsų netrikdytų dvokas.

Musės beveik tokia pati blogybė kaip ir žiurkės. Šiltomis dienomis jos būriais skrenda į arklidę, o kai ištuštinamas kibiras, sulekia į išvietę. Jei mama ką nors verda, jos užpuola virtuvę, tėtis šlykštisi pagalvojęs, kad musė, tupinti ant cukrinės, prieš akimirką tupėjo ant unitazo ar ant išmatų. Jei esi susižeidęs, jos susiras tą vietą ir kankins tave. Dienomis puola musės, naktimis — blusos. Anot mamos, blusos geresnės bent todėl, kad jos švarios, o musės purvinos, nežinia, iš kur jos atskrenda, jos perneša daugybę ligų.

Galime vaikytis žiurkes ir jas pribaigti. Galime uždaužyti muses ir blusas, bet nieko negalime padaryti su kaimynais ir jų kibirais. Jei žaisdami skersgatvyje pamatome ką nors su kibiru, šaukiame namiškiams: „Ateina kibiras, uždarykite duris, uždarykite duris“, tada tas, kuris yra viduje, lekia prie durų. Šiltu oru kiaurą dieną lakstome uždarinėti durų, nes žinome, kurių šeimų kibirai baisiausi. Yra šeimų, kuriose tėvai turi darbus, jei tos šeimos įpranta valgyti su kariu, žinome, kad jų kibirai taip nežmoniškai dvoks, jog beveik susivemsime. Dabar, kai vyksta karas ir vyrai siunčia pinigų iš Anglijos, vis daugiau šeimų verda maistą su kariu, tad mūsų namas smirdi dieną naktį. Atpažįstame šeimas, valgančias su kariu, atpažįstame tas, kurios valgo kopūstus. Mamą visą laiką pykina, tėtis vis ilgiau užtrunka aplinkiniuose kaimuose, o mes stengiamės žaisti lauke, kuo toliau nuo išvietės. Tėtis nebesiskundžia dėl Šanono. Jis jau supranta, kad išvietė yra kur kas blogiau, ir vedasi mane į Rotušę skųstis. Darbuotojas sako: „Pone, galiu jums tik pasiūlyti išsikraustyti“. Tėtis kalba, kad negalime sau leisti išsikraustyti, tas vyras atsako nieko negalįs padaryti. Tėtis pareiškia: „Čia ne Indija. Čia katalikiškas kraštas. Gatvėje reikia daugiau išviečių“. Darbuotojas klausia: „Negi tikitės, kad Limerikas ims statyti išvietes jau griūvančiuose namuose, kurie ir taip po karo bus sunaikinti?“ Tėtis skundžiasi, kad išvietė mus visus pribaigs. Vyras atkerta, kad gyvename pavojingais laikais.

Mamai sunku papildomai kurstyti liepsną, kai Kalėdų vakarienė ant nosies, bet jei aš Kalėdoms eisiu į ligoninę, turėsiu nusiprausti nuo galvos iki kojų. Ji nesuteiks progos seseriai Ritai pasakyti, kad aš neprižiūrimas ar kad bręstu kitai ligai. Ji užverda puodą vandens anksti ryte, prieš Mišias, ir vos nenusmaukia man odos nuo galvos. Mama šveičia man ausis ir trina odą taip stipriai, kad ima peršėti. Ji įduoda dvipensį autobusui į ligoninę, bet atgal turėsiu eiti pėsčiomis, tai išeis man į naudą, nes būsiu prisivalgęs. Ji turi vėl įkurti ugnį kiaulės galvai, kopūstams ir miltingoms bulvėms, visa tai ji dar kartą gavo iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Mama nusprendė, kad paskutinis kartas, kai švenčiame mūsų Viešpaties gimimą su kiaulės galva. Kitais metais turėsime žąsį ar puikų kumpį, kodėl gi ne, juk Limerikas visame pasaulyje garsėja kumpiu.

Sesuo Rita sveikinasi: „Tik pažiūrėkite į jį, mūsų mažasis kareivėlis atrodo visai sveikas. Nors nesimato jokios mėsos ant kaulų, bet vis tiek. Dabar sakyk man, ar šįryt ėjai į Mišias?“