Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Po keturiolikos savaičių sesuo Rita pasako, kad galiu keliauti namo, argi aš ne laimingas berniukas, juk ši diena — šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė. Ji kalba man, kad buvau labai geras ligonis, išskyrus tą problemėlę su eilėraščiu ir Patricija Medigen, tesiilsi ji ramybėje. Mane pakviečia grįžti ir Kalėdų vakarienę suvalgyti ligoninėje. Manęs pasiimti ateina mama, savo silpnomis kojomis ilgai užtrunku, kol nueinu iki autobuso Santarvės kryžkelėje. Ji sako: „Neskubėk. Po trijų su puse mėnesio galime skirti sau valandžiukę“.

Kareivinių kelyje ir Rodeno skersgatvyje tarpduriuose stovi žmonės, jie sako, kad esu šaunuolis, nes grįžau, kad esu didis karys, tai tėvo ir motinos nuopelnas. Malachis su Maiklu bėga prie manęs gatve ir šaukia: „Dieve, kaip lėtai eini. Argi nebegali bėgti?“

Diena giedra, aš laimingas, bet pamatau tėtį, sėdintį virtuvėje su Alfuku ant kelių, ir man širdis nusirita į kulnus, nes suprantu, kad jis vėl neteko darbo. Visą laiką buvau įsitikinęs, kad jis turi darbą, taip tvirtino mama, galvojau, kad mums nebetrūks maisto ir batų. Jis šypsosi man ir sako Alfukui: „O, čia tavo didysis broliukas grįžo namo iš ligoninės“.

Mama pasakoja jam, ką kalbėjo gydytojas, kad man reikia gero maisto ir poilsio. Daktaras sakė, kad jautiena padėtų man atsistoti ant kojų. Tėtis linkčioja. Mama verda jautienos sultinį iš kubelio, o Malachis ir Maikas žiūri, kaip jį geriu. Jie sako, kad irgi norėtų gurkšnelio, bet mama liepia eiti šalin, jūs nesirgote šiltine. Ji primena, kad daktaras liepė man anksti gultis. Ji mėgino atsikratyti blusų, bet jos piktesnės nei bet kada, nes lauke šilta. „Be to, — sako ji, — iš tavęs jos daug negaus, iš tavęs liko tik kaulai ir oda“.

Guliu lovoje ir galvoju apie ligoninę, kur baltos paklodės keičiamos kiekvieną dieną, kur nebuvo nė vienos blusos. Ten buvo išvietė, kur galėdavai sėdėti ir skaityti knygą, kol kas nors nepaklausdavo, ar kartais nenumirei. Buvo vonia, kur galėdavai lindėti karštame vandenyje kiek tik lenda ir deklamuoti:

Tikiu, paakstinta galingų aplinkybių,

Kad tu esi manasis priešas.

Su šiais žodžiais užmiegu.

Kai Malachis ir Maiklas rytais keliasi į mokyklą, mama man sako, kad galiu likti lovoje. Malachis dabar penktoje klasėje pas poną O’Di, jam patinka visiems pasakoti, kad jis mokosi iš didelio raudono Sutvirtinimo katekizmo, o ponas O’Di jiems pasakoja apie malonės būklę ir apie Euklidą, apie tai, kaip anglai kankino airius tuos aštuonis šimtus metų.

Nebenoriu likti lovoje. Spalio dienos gražios, noriu atsisėsti lauke ir žiūrėti į gatvelę, kaip saulė slenka namo siena priešais. Maikis Molojus atneša man P. G. Voudhauzo knygų, kurių jo tėvas gauna iš bibliotekos, ir aš puikiai leidžiu dienas su Akridžu, Berčiu Vusteriu ir visais Mulineriais. Tėtis leidžia man skaityti jo mėgstamiausią knygą, Džono Mičelo „Kalėjimo dienoraštį“, kur pasakojama apie didįjį airių maištininką, anglų pasmerktą tremčiai Van Dimeno Žemėje Australijoje. Anglai pažadėjo Džonui Mičelui, kad jis galės vaikštinėti po visą Van Dimeno Žemę kur tik nori, jei tik duos džentelmeno garbės žodį, kad nemėgins pasprukti. Jis duoda žodį, bet atplaukia laivas ir padeda jam pabėgti, jis nuvyksta į anglų magistratą, praneša: aš bėgu, šoka ant arklio ir galiausiai atsiduria Niujorke. Tėtis sako, kad galiu skaityti kvailas angliškas knygiūkštes, parašytas P. G. Voudhauzo, jei tik nepamiršiu vyrų, kurie atliko savo pareigą ir atidavė gyvybes už Airiją.

Negaliu likti namie amžinai, taigi mama lapkritį vedasi mane atgal į Limio mokyklą. Naujasis direktorius, ponas O’Haloranas, sako apgailestaująs, bet aš praleidau daugiau nei du mėnesius, jis turėsiąs mane grąžinti į penktą klasę. Mama tikina, kad aš tikrai pasirengęs šeštai klasei. „Pagaliau, — sako ji, — jis praleido tik kelias savaites“. Ponas O’Haloranas pakartoja apgailestaująs, nuveskite berniuką į gretimą klasę pas poną O’Di.

Einant koridoriumi skundžiuosi mamai, kad nenoriu būti penktoje klasėje. Toje klasėje yra Malachis, aš nenoriu būti vienoje klasėje su broliu, kuris metais jaunesnis. Pernai gavau Sutvirtinimą. O jis ne. Aš vyresnis. Nebesu didesnis, nes sirgau šiltine, bet aš vyresnis.

Mama atšauna: „Nenumirsi“.

Jai nesvarbu, kad patenku į tą klasę su Malachiu, žinau, kad visi jo draugai tyčiojasi iš manęs, nes mane grąžino atgal. Ponas O’Di liepia man sėstis priekyje ir liautis taip irzliai spoksojus, jei nesiliausiu, paragausiu jo šermukšninės rykštės.

Tada nutinka stebuklas, visa tai dėl Pranciškaus Asyžiečio, mano mėgstamo šventojo, ir paties mūsų Viešpačio. Gatvėje randu pensą pačią pirmą dieną grįžęs į mokyklą, noriu skubėti pas Keitliną O’Konel didelio gabalo Klyvio iriso, bet negaliu bėgti, nes mano kojos vis dar nusilpusios po šiltinės, kartais man tenka pasilaikyti už sienų. Be galo noriu Klyvio iriso, bet be galo noriu ir išeiti iš penktos klasės.

Žinau, kad reikėtų eiti prie Pranciškaus statulos. Jis vienintelis išklausys, bet jis kitame Limeriko gale, taigi užtrunku valandą, kol ten nueinu, sėdinėju ant laiptelių, laikausi už sienų. Už uždegtą žvakę reikia sumokėti pensą, svarstau, kas bus, jei tiesiog uždegsiu žvakę ir pasilaikysiu tą pensą. Ne, šventasis Pranciškus sužinos. Jis myli paukščius danguje ir žuvis vandenyje, bet jis nėra kvailys. Aš uždegu žvakę, priklaupiu prie jo statulos ir maldauju, kad jis ištrauktų mane iš penktos klasės, kur įstrigau su savo broliu, dabar Malachis tikriausiai vaikštinėja skersgatviu ir pliurpia, kad jo didįjį brolį grąžino atgal. Pranciškus neištaria nė žodžio, bet žinau, kad jis klausosi, žinau, kad jis ištrauks mane iš tos klasės. Tai mažiausia, ką jis gali padaryti po visų mano pastangų einant prie jo statulos, sėdinėjant ant laiptų, laikantis už sienų, o juk galėjau nueiti į Šv. Juozapo bažnyčią ir uždegti žvakę Mažajai gėlelei ar pačiai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Kokia nauda būti pakrikštytam jo vardu, jei jis ketina mane apleisti sunkią akimirką?

Turiu sėdėti pono O’Di klasėje ir klausytis katekizmo bei visų kitų nesąmonių, kurių jis mokė pernai. Man patiktų pakelti ranką ir atsakyti, bet jis sako: „Ramiai, leisk atsakyti savo broliui“. Jis pateikia jiems aritmetikos užduotis, po to verčia mane sėdėti ir taisyti jų darbus. Jis diktuoja jiems airiškai ir verčia mane taisyti, ką jie parašė. Užduoda man parašyti ypatingus rašinius ir verčia juos skaityti priešais klasę, kad parodytų, ko išmokau iš jo pernai. Jis sako: „Frenkas Makortas parodys, kaip puikiai pernai šioje klasėje jis išmoko rašyti. Jis parašys rašinį apie mūsų Viešpatį, tiesa, Makortai? Jis papasakos mums, kas nutiktų, jei mūsų Viešpats būtų augęs Limerike, kuriame yra Šventosios Šeimos Arkos brolija ir kuris yra švenčiausias Airijos miestas. Juk jei mūsų Viešpats būtų augęs Limerike, Jis niekada nebūtų buvęs nukryžiuotas, nes Limeriko žmonės visais laikais buvo dori katalikai ir nekaldavo žmonių ant kryžiaus. Taigi, Makortai, eik namo, parašyk rašinį ir atnešk jį rytoj“.

Tėtis sako, kad ponas O’Di turi lakią vaizduotę, bet argi mūsų Viešpats nepakankamai iškentė ant kryžiaus, kad reikėtų Jį dar grūsti į Limeriką, ką ir kalbėti apie tą Šanono drėgmę. Jis dedasi kepurę, išeina į žygius, o aš turiu pats galvoti apie Viešpatį ir svarstyti, ką gi parašysiu rytoj.

Kitą dieną ponas O’Di kviečia: „Gerai, Makortai, perskaityk savo rašinį klasei“.

„Mano rašinio vardas yra...“

„Pavadinimas, Makortai, pavadinimas“.