Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tikiu, paakstinta galingų aplinkybių,

Kad tu esi manasis priešas.

Istorijos autorius rašo, kad Kotryna, Henriko VIII žmona, taip pasakė kardinolui Volsiui, kuris norėjo nukirsti jai galvą. Nežinau, ką tai reiškia, ir man nesvarbu, nes tai Šekspyras, tardamas jo žodžius jaučiuosi tarsi burnoje ridenčiau brangakmenius. Jei turėčiau visą Šekspyro knygą, mane galėtų laikyti ligoninėje metus.

Patricija sako nežinanti, ką reiškia „paakstinta“ arba „galingos aplinkybės“, jai nerūpi Šekspyras, ji turi savo poezijos knygą ir skaito man už sienos eilėraštį apie pelėdą ir kačiuką, išplaukusius į jūrą žalia valtele su medumi ir pinigais. Tai atrodo beprasmiška, bet kai taip pasakau, Patricija suirzta ir pažada, kad tai paskutinis eilėraštis, daugiau iš jos neišgirsiu nė vieno. Ji sako, kad aš vis cituoju Šekspyro eilutes, o tai irgi beprasmiška. Šeimas vėl liaujasi šlavęs grindis ir perspėja, kad nėra ko kautis dėl poezijos, nes mums bus dėl ko peštis, kai suaugsime ir susituoksime. Patricija sako apgailestaujanti, aš irgi, tada ji perskaito man kito eilėraščio ištrauką, kurią turiu prisiminti, kad galėčiau jai padeklamuoti anksti ryte ar vėlai naktį, kai nevaikštinėja vienuolės ir slaugės:

Tamsiu srautu medžius tankmėj gūdžioj siūbavo vėjas,

Mėnulio laivas šmėkliškas sūpavos jūroj debesų,

Mėnesienos kaspinu vingiavo kelias per viržyną purpurinę

Ir pakelės plėšikas atjojo štai iš tolių tolimų.

Jojo atjojo.

Prie durų smuklės senos sustojo.

Užsismaukęs ant kaktos prancūzišką trikampę skrybėlę, apykaklę nėriniuotą segėjo,

Tamsiai raudono aksomo apsiaustas plaikstės, rudom elnės odos kelnėm mūvėjo,

Auliniai siekė blauzdas, o veide — nė raukšlelės.

Žibančiom akim plėšikas atjojo.

Akimirksniu jo pistoletas iššovė,

Akimirksniu po žėrinčiu dangum rapyra iki rankenos į kūną įsmigo.

Negaliu sulaukti, kol daktarai ir slaugės paliks mane vieną, kad galėčiau mokytis naujų eilių iš Patricijos ir sužinoti, kas nutiko pakelės plėšikui ir raudonlūpei dvarininko dukteriai. Man patinka eilėraštis, nes jis jaudinantis ir beveik toks pat geras kaip tos dvi Šekspyro eilutės. Anglų kareiviai persekioja pakelės plėšiką, nes jie žino, kad jis pasakė mylimajai: „Ateisiu pas tave mėnuliui šviečiant, ir net velniai man kelio neužstos“.

Norėčiau pats tai padaryti, ateiti mėnuliui šviečiant pas Patriciją į kitą palatą, nekreipdamas dėmesio į kelią užstojusius velnius. Ji rengiasi skaityti paskutinius posmelius, bet įeina slaugė iš Kerio ir šaukia ant mudviejų: „Sakiau jums, kad negalima kalbėtis per dvi palatas. Difterijai niekada neleidžiama kalbėtis su šiltine ir atvirkščiai. Perspėjau jus“. Ji kviečia valytoją: „Šeimai, paimk šitą vaikį. Paimk išdykėlį. Sesuo Rita sakė, kad išgirs dar vieną jo žodį, ir jis keliaus viršun. Mes perspėjome tave, kad liautumeisi plepėjęs, bet tu nesiliovei. Paimk tą išdykėlį, Šeimai, paimk jį“.

„O, nagi, slauge, juk jis nieko bloga nedaro. Tai tik truputis poezijos“.

„Paimk tą išdykėlį, Šeimai, tučtuojau paimk jį“.

Jis lenkiasi prie manęs ir šnabžda: „O, Dieve, man gaila, Frenki. Štai tavo Anglijos istorija“. Jis pakiša knygą man po marškiniais ir pakelia mane iš lovos. Kužda, kad esu lengvas kaip plunksnelė. Kai einame pro gretimą palatą, bandau pamatyti Patriciją, bet įžvelgiu tik juodą dėmę ant pagalvės.

Sesuo Rita sustabdo mus koridoriuje ir priekaištauja, kad labai ją nuvyliau, ji tikėjosi, jog būsiu geras berniukas, nes Dievas man tiek daug padarė, šimtai brolijos berniukų už mane kalbėjo maldas, ligoninės slaugės ir vienuolės manimi rūpinosi, net įleido motiną ir tėvą manęs aplankyti, o tai retai pasitaiko, ir štai kaip aš jiems atsidėkoju — guliu lovoje deklamuodamas kvailus eilėraštukus Patricijai Medigen, nors puikiai žinau, kad šiltinei draudžiama šnekėtis su difterija. Ji sako, kad turėsiu daugybę laiko apgalvoti savo nuodėmes viršuje, didelėje palatoje, man reikėtų Dievo atleidimo už nepaklusnumą, už tai, kad deklamavau pagonišką anglų eilėraštį apie raitą vagį ir raudonlūpę mergelę, padariusią baisią nuodėmę, o juk galėjau melstis ar skaityti apie šventųjų gyvenimus. Ji nepatingėjo, perskaitė šią poemą, jos nuomone, turėčiau papasakoti apie ją kunigui per išpažintį.

Slaugė iš Kerio seka įkandin į viršų gaudydama orą ir laikydamasi turėklų. Ji mesteli man, kad nesitikėčiau, jog ji lakstys viršun į šią pasaulio dalį kiekvienąsyk, kai man ką suskaus ar sudiegs.

Palatoje yra dvidešimt lovų, visos baltos, visos tuščios. Slaugė liepia Šeimui paguldyti mane tolimajame palatos gale prie sienos, kad aš nesikalbėčiau su niekuo, kas įeina pro duris, bet vargu ar tai nutiks, nes visame aukšte nėra nė gyvos dvasios. Ji sako Šeimui, kad senų senovėje, per didįjį badmetį, tai buvo šiltinės palata, vienas Dievas težino, kiek čia mirė žmonių, nes buvo atvežti per vėlai, belikdavo tik nuprausti prieš juos palaidojant, kalbama, kad vidurnaktį čia girdisi verksmai ir aimanos. Širdis plyšta pagalvojus, ką mums padarė anglai, jei jie ir neužleido bulvių amarais, nelabai ką padarė, kad juos išnaikintų. Nebuvo jokio pasigailėjimo. Jokios užuojautos visiems tiems žmonėms, kurie mirė šioje palatoje, vaikai kentėdavo ir mirdavo, o anglai tuo metu puotaudavo, rydavo keptą jautieną ir maukdavo geriausią vyną savo milžiniškuose namuose. Vaikelių burnos būdavo pažaliavusios, nes jie mėgindavo valgyti žolę laukuose, Dieve, palaimink mus, išgelbėk mus ir saugok nuo ateities bado.

Šeimas sako, kad tai išties baisu, jis nenorėtų vaikščioti šiais koridoriais tamsoje, kai žalios vaikų burnytės žiotųsi priešais jį. Slaugė pamatuoja man temperatūrą: „Truputį pakilusi, gerai išsimiegok, tau nebereikės pliurpti su Patricija Medigen iš apačios, ji niekada nesulauks žilo plauko“.

Ji pakrato galvą žiūrėdama į Šeimą, šis atsako jai nežymiu krestelėjimu.

Slaugėms ir vienuolėms niekada neateina į galvą, kad tu supranti, apie ką jos kalba. Jei tau dešimt, eina vienuoliktieji, manoma, kad esi kvailas kaip mano dėdė Patas Šyhenas, kuris nukrito ant galvos. Negali uždavinėti klausimų. Negali išsiduoti suprantąs, ką slaugė pasakė apie Patriciją Medigen, kad ji mirs, negali parodyti graudulio dėl tos mergaitės, kuri išmokė gražaus eilėraščio, o vienuolė pareiškė, esą jis nieko vertas.

Slaugė sako Šeimui jau turinti eiti, o jam reikia iššluoti medvilnės plaušelius iš po mano lovos ir truputį pavalyti palatą. Šeimas man sako, kad ji tikra sena kalė, nes nubėgo pas seserį Ritą ir pasiskundė, kad iš palatos į palatą skrieja eilėraštis, nuo eilėraščio negalima pasigauti ligos, na, nebent tai meilė, cha cha, o juk visai nepanašu į meilę, jei tau kiek? Dešimt, bus vienuolika? Jis niekada negirdėjo tokio dalyko — mažą vaiką perkėlė į viršų dėl to, kad tas deklamavo eilėraštį, būtų gerai nuėjus į „Limeriko vedlį“ ir viską papasakojus, kad jie atspausdintų, deja, jis turi šį darbą, prarastų jį, jei sesuo Rita kada nors sužinotų. Šiaip ar taip, Frenki, vieną gražią dieną išeisi iš čia ir galėsi perskaityti visą eilėraštį, tačiau nežinau, kaip bus su Patricija apačioje, nežinau, kaip bus su Patricija, Dieve, padėk mums.

Jis sužino apie Patriciją po dviejų dienų. Ji atsikėlė iš lovos į išvietę, nors turėjo naudotis antimi, ten susmuko ir mirė. Šeimas plauna grindis, jo skruostais teka ašaros, jis kalba: „Velniškai niekinga numirti išvietėje, kai esi tokia meilutė. Ji sakė man apgailestaujanti, kad privertė tave deklamuoti tą eilėraštį ir kad tave perkėlė iš gretimos palatos, Frenki. Ji sakė, kad tai vis jos kaltė“.