Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Здесь есть возможность читать онлайн «Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, Биографии и Мемуары, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Andželos pelenai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Andželos pelenai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Žmonės visur giriasi savo ankstyvosios vaikystės bėdomis arba verkšlena dėl jų, bet niekas negali prilygti airiškai versijai: skurdas, tingus ir plepus alkoholikas tėvas, dievobaiminga mušama motina, aimanuojanti prie židinio, pasipūtę kunigai, baimę varantys mokytojai, anglai ir jų baisus elgesys su mumis ilgus aštuonis šimtus metų. Frankas McCourtas gimė 1930 metais Niujorke, Amerikos airių šeimoje. Būdamas ketverių, su tėvais grįžo į Airiją, kur augo skurde iki devyniolikos metų, tuomet vėl išvyko į JAV. Ten baigė Niujorko universitetą ir ilgus metus dėstė literatūrą mokyklose. Parašė tris atsiminimų knygas – „Andželos pelenai“ (Angela‘s Ashes, 1996), ̉Tis (1999) ir Teacher Man (2005). „Andželos pelenai“ – pirmoji ir garsiausia McCourto knyga, apdovanota prestižiškiausiomis Pulitzerio premija ir National Book Award. 1999 metais pagal ją pastatytas filmas. Knygoje pasakojama apie McCourto vaikystės ir paauglystė metus, iš pradžių Niujorke, paskui Limerike. Alkoholiko tėvo ir užguitos motinos šeimoje auga septyni vaikai, trys iš jų miršta visai mažiukai. Likusiems nuolat gresia badas, ligos, pažeminimas ir diskriminacija. Tai graudi istorija, bet McCourtas ją pasakoja su tokia meile ir humoru, kad juoktis ir verkti skaitant tenka beveik po lygiai.

Andželos pelenai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Andželos pelenai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ant jo lūpų pasirodo putos, kraujas plūsta iš perkąsto liežuvio.

Pro duris klykdama išbėga Kvazimodo motina: „Kas čia vyksta? Jėzau!“ Virtuvės šviesa užlieja kiemą. Kvazimodo seserys dėbso pro antro aukšto langą. Bilis mėgina pasprukti, bet motina nutempia jį nuo sienos. Ji liepia jam bėgti pas vaistininką O’Konorą netoliese ir skambinti greitajai, gydytojui ar dar kam nors dėl Maikio. Ji šaukia, kad eitume į virtuvę. Spyriais nustumia Kvazimodą į koridorių. Jis spyriojasi, šliaužia keliais, bet motina įtempia jį į anglių sandėliuką po laiptais ir užrakina. „Lik ten, kol atgausi protą“.

Jis verkia ir šaukia gryna limerikiečio tarsena: „Ak, mamyte, mamyte, išleisk mane. Čia pilna žiurkių. Aš tik noriu važiuoti į BBC, mamyte. O, Jėzau, mamyte, o, Jėzau. Niekada nieko nebeleisiu ant lietvamzdžio. Atsiųsiu pinigų iš Londono, mamyte. Mamyte!“

Maikis, trūkčiodamas ir raitydamasis, vis dar guli kieme ant nugaros. Greitoji išveža jį į ligoninę su sulaužytu raktikauliu ir sukandžiotu liežuviu.

Netrukus čia atsiranda mūsų motinos. Ponia Duli dejuoja: „O, kokia gėda, kokia man gėda. Mano dukterys negali penktadienio vakarais nusiprausti, nes visas pasaulis spokso pro langą, o tie berniūkščiai čia nusideda, juos reikia nuvesti pas kunigą išpažinties, nes rytoj jų laukia Sutvirtinimas“.

Bet mama sako: „Nieko nežinau apie visą kitą pasaulį, bet aš visus metus taupiau Frenkio Sutvirtinimo kostiumui, nė neketinu eiti pas kunigą, jis man pasakytų, jog mano sūnus netinkamas Sutvirtinimui, gal tada turėčiau laukti ištisus metus, kol jis išaugtų iš to kostiumo, ir visa tai dėl to, kad berniukas užlipo lietvamzdžiu naiviai dirstelėti į prakaulią Monos Duli subinę“.

Ji nutempia mane už ausies namo ir priverčia klauptis priešais popiežių.

„Dievažykis, — sako ji, — prisiek popiežiui, kad nežiūrėjai į nuogą Moną Duli“.

Prisiekiu.

„Jei meluoji, rytoj per Sutvirtinimą tave aplenks malonė, nes tai baisiausia šventvagystė“.

Prisiekiu.

„Tik pats vyskupas galėtų atleisti už tokią šventvagystę“.

Prisiekiu.

„Gerai. Eik gulti. Nuo šios dienos nė nesigretink prie to nelaimėlio Kvazimodo Dulio“.

Kitą dieną visi gauname Sutvirtinimą. Vyskupas paklausia manęs iš katekizmo: „Koks yra ketvirtasis įsakymas?“ Aš atsakau: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Jis patapšnoja man per skruostą, taip tampu Tikrosios bažnyčios karys. Klūpiu ir galvoju apie Kvazimodą, užrakintą anglių sandėliuke po laiptais, svarstau, gal vis dėlto reikėtų duoti jam šilingą jo karjerai BBC.

Bet greitai pamirštu Kvazimodą, nes man iš nosies pasipila kraujas, ima svaigti galva. Po Sakramento berniukai ir mergaitės stovi prie Šv. Juozapo bažnyčios su savo tėvais, glėbesčiuojasi ir bučiuojasi skaisčiai šviečiant saulei, o man nė motais. Mano tėvas dirba, man nė motais. Motina mane bučiuoja, man nė motais. Berniukai kalba apie rinkliavą, man vis tiek. Nosis vis kraujuoja, mama sunerimsta, kad sugadinsiu kostiumą. Ji įbėga į bažnyčią pažiūrėti, gal Stivenas Keris, zakristijonas, paskolintų kokį skudurėlį, jis duoda gabalą storos drobės, kuri graužia man nosį. Mama klausia: „Ar eisi rinkliavos?“ Atsakau, kad man vis tiek. Malachis skatina: „Eik, eik, Frenki“. Jis nusimena, nes pažadėjau nusivesti jį į Lyrikos kino teatrą pažiūrėti filmo ir prisikimšti saldainių. Noriu prigulti. Galėčiau atsigulti čia pat ant Šv. Juozapo bažnyčios laiptelių ir užmigti amžiams. Mama sako: „Senelė ruošia puikius pusryčius“, jai paminėjus maistą, man pasidaro bloga, bėgu prie šaligatvio krašto ir apsivemiu, visi žiūri į mane, o man vis tiek. Mama sako, kad nuves mane namo ir paguldys į lovą, o mano draugeliai nustemba, kad kažkas eina į lovą, kai laukia rinkliava.

Mama padeda nusivilkti kostiumą ir paguldo mane į lovą. Ji sudrėkina skudurą ir uždeda jį man ant sprando, ilgainiui kraujavimas liaujasi. Ji atneša arbatos, bet vos pažiūrėjus mane supykina, tenka išsivemti į kibirą. Ateina kaimynė ponia Hanon, girdžiu, kaip ji sako, kad vaikas labai serga, reikėtų iškviesti daktarą. Mama klausia: „Juk šeštadienis, labdaros vaistinė uždaryta, kur aš rasiu gydytoją?“

Iš darbo Renko malūne grįžta tėtis ir sako: „Tai tiesiog brendimas, augimo skausmai“. Ateina senelė ir pasako tą patį. Anot jos, kai berniukai iš vieno skaičiaus, tai yra devynerių, metų pereina prie dviejų skaičių metų, prie dešimties, jie keičiasi ir jiems iš nosies bėga kraujas. Gal manyje ir taip per daug kraujo, taigi aš tiesiog išsivalysiu, tai man visiškai nepakenks.

Slenka diena, aš tai užmiegu, tai atsibundu. Malachis su Maiklu vakare ateina į lovą, girdžiu, kaip Malachis sako: „Frenkis labai karštas“. Maiklas priduria: „Jis kraujuoja man ant kojos“. Mama man ant nosies deda šlapią skudurą, ant sprando priglaudžia raktą, bet aš vis kraujuoju. Sekmadienio rytą mano krūtinė ir viskas aplinkui kruvina. Mama sako tėčiui, kad man kraujuoja iš pilvo, tėtis ramina, kad gal man paleido vidurius, tai įprasta bręstant.

Mūsų gydytojas daktaras Trojus atostogauja, jis išvykęs, o tas, kuris ateina manęs apžiūrėti pirmadienį, dvokia viskiu. Jis pasižiūri ir sako motinai, kad aš smarkiai peršalau ir turiu gulėti lovoje. Dienos eina, aš miegu ir kraujuoju. Mama siūlo arbatos, jautienos sultinio, bet aš nenoriu. Ji net atneša ledų, bet vos pasižiūrėjus į juos mane supykina. Vėl ateina ponia Hanon ir perspėja, kad tas gydytojas nežino, ką kalba, reikia pasidomėti, ar negrįžo daktaras Trojus.

Mama atsiveda daktarą Trojų. Jis paliečia man kaktą, pakelia vokus, apverčia ant pilvo, tada čiumpa mane į rankas ir bėga į automobilį. Mama bėga iš paskos, daktaras sako, kad man vidurių šiltinė. Mama verkia: „O, Dieve, Dieve, aš prarasiu visą šeimą. Ar tai kada nors baigsis?“ Ji įlipa į mašiną, pasiguldo mane ant kelių ir aimanuoja visą kelią iki Užkrečiamųjų ligų ligoninės miesto prieglaudoje.

Mano lova užklota vėsiomis baltomis paklodėmis. Seselės apsivilkusios švariomis baltomis uniformomis, o vienuolė sesuo Rita balta nuo galvos iki kojų. Daktaras Hamfris ir daktaras Kempbelas vilki baltus chalatus, ant jų kaklų kaba prietaisai, kuriuos jie glaudžia man prie krūtinės ir visur kitur. Nuolat miegu, bet atsibundu, kai jie atneša stiklainius su šviesiai raudonu skysčiu, pakabina juos ant aukštų stiebų virš lovos ir įkiša vamzdelius man į kulkšnis bei į dešinės rankos riešą. Sesuo Rita paaiškina: „Tu gauni kraujo, Frensi. Karių iš Sarsfildo kareivinių kraujo“.

Mama sėdi prie lovos, seselė jai sako: „Žinote, ponia, tai labai neįprasta. Nieko neleidžiame į šią ligoninę bijodami, kad lankytojai neužsikrėstų, bet jums buvo padaryta išimtis, nes artėja krizė. Jei berniukas ją išgyvens, tikrai pasveiks“.

Aš užmiegu. Kai pabundu, mamos nebėra, bet palatoje kažkas bruzda, tai kunigas, tėvas Goris iš brolijos, jis meldžiasi prie stalelio kampe. Vėl užsnūstu, mane pažadina ir nuvelka lovos skalbinius. Tėvas Goris tepa mane aliejumi ir meldžiasi lotyniškai. Žinau, kad tai Paskutinis patepimas, tai reiškia, kad mirsiu, bet man nesvarbu. Mane vėl kelia, kad priimčiau komuniją. Aš nenoriu, bijau, kad apsivemsiu. Laikau ostiją ant liežuvio ir užmiegu, o kai pabundu, jos neberandu.

Tamsu, prie mano lovos sėdi daktaras Kempbelas. Jis laiko mano riešą ir žiūri į laikrodį. Jis raudonplaukis, akiniuotas, kalbėdamas su manimi visada šypsosi. Dabar jis sėdi, niūniuoja ir žiūri pro langą. Jis užsimerkęs, šiek tiek knarkčioja. Persilenkia per kėdę, subezda, nusišypso, dabar žinau, kad man geriau, nes daktaras niekada nebezdėtų prie mirštančio vaiko.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Andželos pelenai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Andželos pelenai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Andželos pelenai»

Обсуждение, отзывы о книге «Andželos pelenai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x