Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Negalima atsikirsti suaugusiesiems, bet ponas Timonis kitoks, jam nesvarbu, kad priešgyniauju: „Pone Timoni, suaugusieji visada taip sako. O, juoksiesi, kai suaugsi. Suprasi, kai užaugsi. Viskas bus tada, kai suaugsi“.

Jis griausmingai nusikvatoja, man atrodo, jog tuoj susprogs. „O, Dievo motina, Frensi. Tu tikras lobis. Kas tau yra? Ar tu koks keistuolis? Sakyk, kas yra?“

„Nieko, pone Timoni“.

„Matau, tu ilgaveidis, Frensi, norėčiau, kad tai pamatytum. Eik prie to veidrodžio ant sienos ir pasakyk, ar tavo ilgas veidas. Nesvarbu. Tiesiog papasakok, kas nutiko“.

„Deklenas Kolopis užsipuolė mane vakar vakare, ir aš įsivėliau į muštynes“.

Jis priverčia papasakoti apie broliją ir Dekleną, apie dėdę Patą Šyheną, numestą ant galvos, tada jis sako pažįstąs mano dėdę Pa Kytingą, kuris apsinuodijo dujomis per karą ir dirba dujų fabrike. „Pa Kytingas — tikras brangakmenis. Žinai, ką padarysiu, Frensi? Pasikalbėsiu su Pa Kytingu, mes nueisime pas brolijos melagiūkščius. Pats esu budistas, nepritariu muštynėms, bet jų neprakišu. Jiems nepavyks pakenkti mano mažajam skaitytojui, o, vardan Jėzaus, ne“.

Ponas Timonis yra senas žmogus, bet jis kalba kaip draugas, jam galiu pasakyti, ką jaučiu. Tėtis niekada nesikalbėtų su manimi kaip ponas Timonis. Jis sakytų: „Ak, aha“, ir išeitų tolimų vaikštynių.

Dėdė Patas Šyhenas sako senelei nepageidaująs, kad aš jam daugiau padėčiau išnešioti laikraščius, jis gali gauti kitą, daug pigesnį berniuką, jis mano, kad turėčiau atiduoti jam dalį savo šeštadienio ryto šešiapensio, juk be jo niekada nebūčiau gavęs skaitytojo darbo.

Pono Timonio kaimynė paaiškina, kad tuščiai beldžiuosi į duris. Makašla per vieną dieną įkando paštininkui, pienininkui ir praeinančiai vienuolei. Ponas Timonis niekaip negalėjo liautis juokęsis, nors ir verkė, kai šunį išvedė pribaigti. Gali kiek nori kandžioti visus paštininkus ir pienininkus, bet dėl vienuolės pranešama vyskupui, jis imasi priemonių, ypač jei šuns savininkas yra pagarsėjęs budistas ir kelia pavojų doriems katalikams aplinkui. Ponas Timonis tai išgirdęs verkė ir juokėsi taip smarkiai, kad prireikė daktaro, o šis pasakė, kad ponas Timonis nebeatsigaus, tad jį išvežė į miesto prieglaudą, kur laikomi seni bejėgiai ar išprotėję žmonės.

Šitaip baigėsi mano šeštadieniniai šešiapensiai, bet aš vis viena skaitysiu ponui Timoniui, net ir negaudamas pinigų. Laukiu gatvėje, kol kaimynė grįžta į namus, tada įsliuogiu pro pono Timonio langą, pasičiumpu „Guliverio keliones“ ir mylių mylias einu iki prieglaudos, nes nenoriu, kad jam pristigtų skaitymo. Budėtojas prie vartų klausia: „Ką? Nori užeiti ir skaityti senukui? Ar tyčiojiesi? Eik iš čia, kol nepakviečiau pareigūnų“.

„Ar galėčiau palikti knygą, kad kas nors kitas paskaitytų ponui Timoniui?“

„Palik ją. Palik, dėl Dievo meilės, ir nebeerzink manęs. Perduosiu jam“.

Jis juokiasi.

Mama klausia: „Kas tau yra? Ko toks nusiminęs?“ Aš pasakoju jai, kad dėdė Patas manęs nebenori, o poną Timonį įgrūdo į prieglaudą, nes jis juokėsi, kai Makašla įkando laiškininkui, pienininkui ir praeinančiai vienuolei. Ji irgi juokiasi, o man atrodo, kad pasaulis išsikraustė iš proto. Mama atsikvošėja: „Oi, atsiprašau, gaila, kad praradai abu darbus. Gali vėl pradėti vaikščioti į broliją, tavęs nebeieškos būrys ir, dar blogiau, vadovas tėvas Goris“.

Deklenas liepia man sėstis priešais jį, jei imsiu kvailioti, jis nusuksiąs man suknistą sprandą, nes stebėsiąs mane tol, kol būsiąs prefektas, joks į mane panašus šūdniekis nesulaikysiąs jo nuo gyvenimo su linoleumu.

Mama sako, kad jai sunku lipti laiptais, ji perkels savo lovą į virtuvę. Ji juokiasi: „Grįšiu į Sorentą, kai sudrėks sienos ir pro durų apačią ims žliaugti lietus“. Pamokos baigėsi, ji gali gulėti lovoje tiek, kiek jai patinka, nes nebereikia keltis dėl mūsų. Tėtis užkuria ugnį, išverda arbatos, paraiko duonos, pasižiūri, ar nusiprausėme veidus, ir liepia eiti žaisti laukan. Jis leidžia mums likti lovoje, jei to norime, bet juk niekada nesinori likti lovoje, jei nėra pamokų. Vos prabudę norime bėgti žaisti į skersgatvį.

Vieną liepos dieną jis sako, kad negalime lipti apačion. Turime likti viršuje ir žaisti.

„Kodėl, tėti?“

„Nesvarbu. Žaisk čia su Malachiu ir Maiklu, vėliau, kai pasakysiu, galėsite nulipti žemyn“.

Jis budi prie durų, jei užsigeistume leistis laiptais žemyn. Mes pėdomis iškeliame antklodę aukštyn ir įsivaizduojame, kad esame palapinėje. Robinas Hudas ir jo linksmieji vyrukai. Gaudome blusas ir traiškome jas nykščiais.

Paskui pravirksta kūdikis, ir Malachis klausia: „Tėti, ar mama gavo naują kūdikį?“

„Ak, aha, sūnau“.

Aš vyresnis, taigi sakau Malachiui, kad lova pastatyta virtuvėje tam, kad angelas galėtų nuskristi žemyn ir palikti kūdikį ant septintojo laiptelio, bet Malachis nesupranta, nes jam tik aštuoneri, netrukus devyneri, o man kitą mėnesį sukaks dešimt.

Mama guli lovoje su kūdikiu. Jo veidas didelis ir riebus, jis visas raudonas. Virtuvėje sukiojasi moteris slaugės drabužiais, žinome, kad ji ateina išprausti naujų kūdikių, kurie visada išsimurzina per ilgą kelionę su angelu. Norime pakutenti naujagimį, bet ji sudraudžia: „Ne, ne, galite žiūrėti į jį, bet nepulkite su pirštais“.

Nepulkite su pirštais. Taip kalba slaugės.

Sėdime prie stalo, geriame arbatą, valgome duoną ir stebime naująjį broliuką, bet jis net neatsimerkia, kad pažiūrėtų į mus, taigi einame į lauką žaisti.

Po kelių dienų mama su kūdikiu glėbyje pakyla iš lovos ir atsisėda prie krosnies. Vaikutis atsimerkęs, kai mes jį kutename, jis kikena, jo pilvukas dreba, o mes juokiamės. Tėtis jį kutena ir dainuoja škotišką dainą:

O, o, nebekutenk, Džokai,

Nebekutenk, Džokai,

Nebekutenk,

Kuti kuti tuti,

Nebekutenk, Džokai.

Tėtis turi darbą, tad Braidė Hanon gali aplankyti mamą su kūdikiu kada tik nori. Vieną dieną mama neliepia mums eiti laukan ir žaisti, kad jos galėtų pasikalbėti apie slaptus dalykus. Jos sėdi prie ugnies, rūko ir kalbasi apie vardus. Mama sako, kad jai patinka vardai Kevinas ir Šonas, bet Braidė prieštarauja: „O, ne, Limerike jų per daug. Jėzau, Andžela, jei iškiši galvą pro duris ir sušuksi — Kevinai arba Šonai, ateikite gerti arbatos, pusė limerikiečių subėgs prie tavo durų“.

Braidė sako, kad, jei ji turėtų sūnų, Dieve, prašau, tegul vieną dieną taip ir nutinka, pavadintų jį Ronaldu, nes ji kraustosi iš proto dėl Ronaldo Kolmeno, kurį rodo Koliziejaus kino teatre. Arba Erolu, nes tai dar vienas gražus vardas — Erolas Flinas.

Mama nesutinka: „Liaukis, Braidė. Niekada negalėčiau iškišti galvą pro duris ir sušukti — Erolai, Erolai, ateik gerti arbatos. Vargšas vaikutis būtų išjuoktas“.

„Ronaldas, — siūlo Braidė. — Ronaldas. Jis žavus“.

„Ne, — sako mama, — vardas turi būti airiškas. Argi ne už tai kovėmės visus šiuos metus? Kam reikėjo kautis su anglais ištisus šimtmečius, jei ketiname savo vaiką pavadinti Ronaldu?“

„Jėzau, Andžela, pradedi kalbėti kaip jis, airiai — tą, anglai — aną“.

„Vis dėlto, Braidė, jis teisus“.

Staiga Braidė aikteli: „Jėzau, Andžela, tam vaikui kažkas negerai“.

Mama pašoka nuo kėdės, glaudžia vaiką ir aimanuoja: „O, Jėzau, Braidė, jis dūsta“.

„Nubėgsiu savo motinos“, — pašoka Braidė. Po akimirkos ji grįžta su ponia Hanon. „Reikia bebro taukų, — sako ponia Hanon. — Ar turite? Bet kokių taukų. Žuvų taukai? Tiks“.