Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Užsnūstu ir vis prabundu, bet galiausiai turiu išsibudinti, nes ponia Klohesi ima vaikščioti ir žadinti savo šeimyną. Jie visi miegojo su drabužiais, tad jiems nereikia rengtis, niekas nesipriešina. Jie niurzga ir bėga pro duris į išvietę už namo. Man irgi reikia, bėgu su Pedžių, bet jo sesuo Pegė jau tupi ant unitazo, todėl mums tenka šlapintis ant sienos. Ji sako: „Pasakysiu mamai, ką jūs padarėt“. Pedis užrinka: „Užsikimšk, arba aš įstumsiu tave į tą suknistą skylę“. Ji pašoka nuo unitazo, užsitraukia apatinius ir lekia laiptais į viršų verkdama: „Pasakysiu, pasakysiu“. Kai grįžtame į kambarį, ponia Klohesi uždrožia Pedžiui per pakaušį už tai, kaip jis elgėsi su savo vargše sesyte. Pedis tyli, nes ponia Klohesi šaukštu drebia košę į puodukus, uogienės stiklainius ir vieną dubenėlį, ji liepia mums valgyti ir bėgti į mokyklą. Ponia Klohesi sėdi prie stalo ir valgo košę. Jos juodi plaukai pražilę ir riebaluoti. Plaukų sruogos, karančios virš dubens, aplimpa košės kruopelėmis ir pieno lašiukais. Vaikai šliurpia košę ir skundžiasi, kad jiems neužtenka, kad jie alkani. Jie apsisnargliavę, raudonomis akimis ir šašuotais keliais. Ponas Klohesis kosti ir muistosi lovoje, iškoši didelius kruvinus spjaudalus, aš išbėgu iš kambario ir apsivemiu ant laiptų, kur trūksta laiptelio, košės bei obuolio gabaliukų srovė liejasi į apatinį aukštą, ten žmonės pirmyn atgal vaikšto į išvietę kieme. Pedis nusileidžia ir sako: „Nieko, viskas gerai. Visiems pasidaro bloga, ir šūdini laiptai, ir visas suknistas namas vis viena griūva“.

Nežinau, ką man daryti. Jei grįšiu į mokyklą, man galas, kodėl turėčiau grįžti į mokyklą arba namo, kur mane užmuš, jei galiu išeiti į kelią ir gyventi misdamas pienu ir obuoliais visą likusį gyvenimą, kol prieisiu Ameriką. Pedis sako: „Eime. Mokykla juk gryni niekai, nes visi mokytojai bepročiai“.

Kažkas beldžiasi į Klohesių duris, tai mano mama su broliuku Maiklu, įsikibusiu jos rankos, ir policininkas Denehis, atsakingas už pamokų lankomumą. Mama pamato mane ir klausia: „Ką čia veiki su vienu batu?“ Denehis priduria: „O, nagi, ponia, manau, kad svarbesnis klausimas, ką jis čia veikia be vieno bato, cha cha“.

Maiklas pribėga prie manęs. „Mama verkė. Mama verkė dėl tavęs, Frenki“.

Mama tardo: „Kur buvai visą naktį?“

„Buvau čia“.

„Išvarysi mane iš proto. Tėvas tavęs ieškodamas apėjo visas Limeriko gatves“.

Ponas Klohesis klausia: „Kas ten prie durų?“

„Ten mano motina, pone Klohesi“.

„Viešpatie aukščiausias, ar ten Andžela?“

„Taip, pone Klohesi“.

Jis sunkiai pasikelia ant alkūnių. „Ką gi, dėl Dievo meilės, ar užeisi, Andžela? Ar nepažįsti manęs?“

Mama sutrinka. Kambaryje tamsu, ji stengiasi įžvelgti, kas guli lovoje. Jis sako: „Čia aš, Andžela, Denis Klohesis“.

„O, ne“.

„Taip, Andžela“.

„O, ne“.

„Žinau, Andžela. Aš pasikeičiau. Kosulys mane žudo. Bet prisimenu vakarus Vemblio salėje. Ai, Jėzau, tu buvai puiki šokėja. Vakarai Vemblio salėje, Andžela, o paskui žuvis su keptomis bulvėmis. O, berniukai, berniukai, Andžela“.

Motinos veidu teka ašaros. Ji sako: „Tu pats buvai puikus šokėjas, Deni Klohesi“.

„Mes būtume galėję laimėti varžybas, Andžela. Fredas su Džindžer niekaip nebūtų mudviejų nugalėję, bet tau reikėjo pabėgti į Ameriką. Ai, Jėzau“.

Jį vėl ištinka kosulio priepuolis, mes stovime ir žiūrime, kaip jis vėl pakimba virš kibiro ir spjaudosi pūliais. Denehis prabyla: „Manau, ponia, radome išdykėlį, aš jau eisiu“. Ir pagrasina man: „Jei dar kada pradingsi, išdykėli, patupdysime tave į kalėjimą. Ar girdi, ką sakau, nenaudėli?“

„Taip, pone“.

„Nekankink savo motinos, išdykėli. Tvarkos sergėtojams nepatinka, kai kankinamos motinos“.

„Nedarysiu to. Nekankinsiu jos“.

Jis išeina, mama prisiartina prie lovos ir paima poną Klohesį už rankos. Jo akys įdubusios, juodi plaukai žvilga nuo žliaugiančio prakaito. Klohesių vaikai stovi aplink lovą ir žiūri į juodu. Ponia Klohesi sėdi prie krosnies, žarstekliu maišo žarijas ir stumia kūdikį nuo ugnies. Ji sako: „Jis pats kaltas, kad nesigula į ligoninę, taip jau yra“.

Ponas Klohesis sužiopčioja: „Viskas būtų gerai, jei galėčiau gyventi ten, kur sausa. Andžela, ar Amerikoje sausa?“

„Aha, Deni“.

„Daktaras liepė man važiuoti į Arizoną. Keistas tas daktaras. Į Arizoną, nieko sau. Neturiu pinigų už kampo išmaukti bokalą“.

Mama sako: „Tu pasveiksi, Deni. Uždegsiu už tave žvakę“. „Pataupyk pinigus, Andžela. Mano šokių dienos baigėsi“. „Turiu eiti, Deni. Sūnaus laukia mokykla“.

„Ar prieš išeidama, Andžela, padarysi šį tą dėl manęs?“ „Padarysiu, Deni, jei galėsiu“.

„Gal galėtum sudainuoti mums posmelį tos dainos, kurią dainavai aną vakarą, prieš išvykdama į Ameriką?“

„Tai sudėtinga daina, Deni. Man neužteks jai kvapo“. „Nagi, Andžela. Daugiau tos dainos nebegirdėjau. Šiuose namuose neskamba dainos. Žmonai meška ausį numynė, o ir šokėja ji nekokia“.

Mama atsidūsta: „Gerai. Pabandysiu“.

O, kokios naktys Kerio šokiuose, o, kaip virpa oras nuo dūdmaišio garsų,

O, viena tų džiaugsmo valandų, deja, prabėgo per greit, kaip ir mūsų jaunystė,

Kai vasaros naktį slėny berneliai pradeda rinktis,

Ir Kerio dūdmaišio garsai džiaugsmo laukinio verčia ilgėtis.

Ji nutyla ir prispaudžia ranką prie krūtinės: „O, Dieve, netekau kvapo. Padėk man, Frenkai, ir aš dainuosiu toliau“.

O, kai pagalvoju apie tai, o, kai pasvajoju apie tai, širdis apsipila ašaromis.

O, naktys Kerio šokiuose, o, dūdmaišio melodija,

O, viena tų džiaugsmo valandų, deja, prabėgo per greit, kaip ir mūsų jaunystė.

Ponas Klohesis bando dainuoti su mumis „prabėgo per greit kaip ir mūsų jaunystė“, bet daina sukelia kosulį. Jis purto galvą ir verkia: „Neabejojau tavimi, Andžela. Grįžau į praeitį. Telaimina tave Dievas“.

„Telaimina ir tave Dievas, Deni, dėkui jums, ponia Klohesi, kad apnakvindinote Frenkį ir jam neteko miegoti gatvėje“.

„Nebuvo jokių rūpesčių, ponia Makort. Jis gana ramus“.

„Gana ramus, — kartoja ponas Klohesis, — bet jis ne toks šokėjas, kokia buvo jo motina“.

Mama sako: „Sunku šokti su vienu batu, Deni“.

„Žinau, Andžela, bet paklausk, kodėl jis jo nenusiavė. Gal jis truputį keistas?“

„O, kartais jis elgiasi keistai, kaip ir jo tėvas“.

„O, taip. Jo tėvas kilęs iš šiaurės, Andžela, tai viską paaiškina. Šiaurėje manoma, kad vieni niekai šokti su vienu batu“.

Mes einame Patriko ir O’Konelio gatvėmis, Pedis Klohesis, mama, Maiklas ir aš, mama visą kelią šniurkščioja. Maiklas prašo: „Neverk, mamyte, Frenkis nepabėgs“.

Ji pakelia jį ir apsikabina. „O, ne, Maiklai, verkiu ne dėl Frenkio. Verkiu dėl Denio Klohesio ir šokių vakarų Vemblio salėje, dėl žuvies ir keptų bulvių po šokių“.

Mama įeina pro duris kartu su mumis. Ponas O’Neilas rūsčiai žiūri ir liepia mums sėstis, sako, kad grįš po minutėlės. Jis ilgai šnekasi su motina, o kai ji išeina, jis pražingsniuoja tarpsuoliu ir patapšnoja Pedžiui Klohesiui galvą.

Man labai gaila Klohesių šeimos dėl visų jų nelaimių, bet manau, kad jie išgelbėjo mane nuo bėdų su motina.

VII

Ketvirtadieniais tėtis gauna bedarbio pašalpą biržoje, tada draugai gali siūlyti: „Gal nueisime išlenkti po bokalą, Malachi?“ Tėtis sako: „Vieną, tik vieną“. Draugai sutinka: „O, Dieve, aišku, vieną“. Vakarui dar nesibaigus visi pinigai išleidžiami, tėtis grįžta namo dainuodamas, išverčia mus iš lovos, išrikiuoja ir verčia pasižadėti, kad mirsime už Airiją, kai būsime pakviesti. Jis pakelia net Maiklą, jam tik treji, bet jis irgi dainuoja ir žada mirti už Airiją pasitaikius pirmai progai. Štai kaip tėtis tai vadina, pirma proga. Man devyneri, Malachiui aštuoneri, mokame visas dainas. Dainuojame apie Keviną Barį ir Rodį Makorį: „Vakarai užmigo“, „O’Donelis Abu“, „Veksfordo vaikėzai“. Mes dainuojame ir žadame mirti, nes niekada nežinia, kada tėtis turi pensą ar porą, likusių po išgertuvių, jei jis atiduoda juos mums, kitą dieną galime bėgti pas Keitliną O’Konel iriso. Kai kuriais vakarais jis sako, kad Maiklas geriausias dainininkas, ir pensą atiduoda jam. Mudu su Malachiu svarstome, kokia iš to nauda, kad jam aštuoneri, o man devyneri, kad mokame visas dainas ir esame pasiryžę mirti, jei pensą vis tiek gauna Maiklas, o kitą dieną jis gali eiti į parduotuvę ir prisikimšti pilną burną irisų. Niekas negali jo prašyti, kad jis mirtų už Airiją būdamas trejų metų, net Pedregas Pirsas, kurį anglai nušovė Dubline 1916-aisiais ir kuris tikėjosi, kad visas pasaulis mirs kartu su juo. Be to, Maikio Molojaus tėvas sako, kad bet kuris, norintis mirti už Airiją, yra asilo subinė. Vyrai mirdavo už Airiją nuo seniausių laikų, ir pažiūrėkite, kur atsidūrė mūsų šalis.